Susidūrimas su dvorfo gentainiais, nežiūrint į jo pagyrūniškas kalbas, nebuvo labai sėkmingas. Pusgyviai, aplamdytais šonais, o mūsų šaunusis karys ir su suknežinta plaštaka - štai tikrieji mūsų "pergalės" vaisiai.

Nieko kito neliko, kaip bandyti nusigauti iki goblino - žyniuonio trobelės ir už turimus variokus nusipirkti kelis šimtus aukso monetų kainuojantį edramą rankai sugydyti.

Elfė padarė neštuvus be sąmonės gulinčiai kariūnei ir aš juos iki pat vakaro tempiau. Nusikaliau kaip arklys. Dvorfas neštuvus tempti atsisakė motyvuodamas tuo, kad jam trūksta ūgio. Betgi jis ir iš tikrųjų mažiukas.

Vakare elfę apsėdo žvėrtakių manija. Jai vis vaidenosi aplink lakstantys vilkolakiai ir meškolakiai, kurių gyvenimo tikslas yra perkąsti mums gerkles. Deja, prabudėjusi iki ryto žvėrtakių ji nesulaukė.

Ryte mūsų kariūnė galų gale pabudo (turbūt dvorfas naktį ją pabučiavo) ir jau galėjo pėdinti savo kojomis. Kelionė iš karto paspartėjo.

Paėję dar kelias valandas priėjome labai keistą kelio išsišakojimą. Viena kelio dalis sukosi į dešinę, o kita buvo užkrauta rąstų krūva. Atrodo lyg kas būtų užtvėręs kelią ir perspėtų ar grasintų: toliau neiti. Tarp rąstų radome įgrūstą lentą su aukšto meniškumo paveikslėliu. Jame buvo pavaizduotas pusgaidis su gyvatės uodega, o iš jo burnos sklido liepsna.

Kadangi su panašiais vištpalaikiais jau buvome susidūrę anksčiau, tai nusprendėme, kad už rąstų prasideda ištisas vištynas. Vis dėlto pasukome kitu keliu (reikia pasakyti jis buvo labai šlapias, tiesiog jutau po kojomis praeinančias požeminio vandens sroves) ir padarę puslankį išlindome į tą patį kelią, kurio pradžia buvo užkrauta rąstais. Štai čia dvorfo smalsumas neišlaikė. Jam susivaideno, kad mūsų aplenktame kelio ruože buteliukai kaip grybai dygsta. Kas dar blogiau, jis įkalbėjo mane eiti tų buteliukų pasirinkti. Mūsų būrio moteriškoji dalis aišku tokio žingsnio nepalaimino. Dar šiek tiek pasikolioję mes išsiskyrėme. Panelės nuėjo link goblino trobelės, o mes - du didvyriai - gaidžių mušti.

Paėję gal 100 metrų vidury kelio radome didžiulį smėlio kauburį. Viename jo šlaite buvo anga. Miškas aplink kauburį daugiau nei keistas: daugybė išdegintų vietų, lyg į žemę būtų davęs žaibas. Dvorfas priplojo ausį prie žemės. Viduje kažkas akivaizdžiai buvo - girdėjo toli šiugždėjimas, toli šnarėjimas. Sugraibęs keletą šakų dvorfas įmetė jas į urvo vidų - šnypštimas tapo stipresnis. Bet sklido jis kažkaip keistai - ne iš urvo, o iš už jo. Pažvelgę kas yra už to smėlio kauburio (iš karto aišku tai mums neatėjo į galvą), išvydome ant kelio tupintį gaidį. Iš pažiūros jis niekuo nesiskyrė nuo jau prikliopintųjų. Dvorfas nieko nelaukęs švystelėjo į jį vieną iš savo kirvių. Pro šalį. Aš kaip įgudęs šaulys įsodinau strėlę bestijai į sparnus. Toliau įvykiai klostėsi kaip slogiame sapne. Gaidys tik pakėlė į viršų uodegą ir pliaukštelėjo žemėn. Tiesiai priešais dvorfą pakilo kokių 2 metrų ugninis stulpas. Jis nudegino taip puoselėtą dvorfo barzdą, padegė rūbus. Ten kur anksčiau stovėjo dvorfas išvydau tik degant fakelą. Aš dar spėjau įsodinti vištpalaikiui vieną strėlę, kai ugnies stulpas pakilo prieš mane. Paskutiniu momentu spėjau šiek tiek pasisukti, tai ugnis neužkabino manęs taip smarkiai. Bet rūbai apdegė atsakančiai. Iš lanko liko tik degantis pagaliukas.  Iš mano odos panašiai. Tėvas tuo metu raičiojosi po samanas stengdamasis užgesinti degančius rūbus. Besiraičiodamas jis pametė savo kirvį ir darbar atsidūrė priešais gaidį plikomis rankomis. Prisiminęs jo didingą drąsą ir žygdarbius galvojau, kad įpykęs dvorfas tiesiog pasmaugs savo priešininką. Jau ruošiausi pulti jam į pagalbą, kai paslydęs visu ūgiu išsitiesiau ant žemės. Kai pakėliau galvą pamačiau, kad dvorfas sprunka it šunelis pabrukęs uodegą po kojomis. Gaidys sekė jam iš paskos. Galų gale mes abu atsidūrėme ant kelio priešais rąstų krūvą. Gaidys dar ilgai lydėjo mus akimis aiškiai demonstruodamas savo valdų ribas.

Už kokių dviejų valandų kelio tolumoje pamatėme keletą palapinių pastatytų laukymėje. Dvorfas iš tolo atpažino savo gentainius ir suplėšęs savo ir taip skylėtus ir nuodėguliais atsiduodančius marškinius pasidarė madingą skarelę, kuria pridengė barzdos likučius.

Aišku sutiktiems dvorfams tai sukėlė įtarimą ir mes vos įtikinome juos, kad jokia urvų šiltine nesergame. Sutikti dvorfai prisistatė kalnakasiais skubančiais į netoliese dunksančias šachtas. Pabandėme jiems iškišti trečioje šachtoje rastus kirvukus - be naudos. Mūsų moteriškas kolektyvas pasirodo irgi buvo čia stabtelėjęs. Jos dvorfams pasirodė labai keistas darinys: tiek ūgio, tiek rasinės sudėties atžvilgiu.

Dar kiek paėjus už dvorfų stovyklavietės sutikome ir tris piktas būtybes. Jos ant mūsų rėkavo ir visaip kitaip keikėsi.

Joms išsirėkus patraukėme tolyn. Greitai pasiekėme goblino trobelę, kuri buvo elementarus dengtas vežimas, stovintis turgavietėje, įrengtoje viduryje miškų. Iš karto pastebėjome kad ten buvę dvorfai ir goblinai kažkaip piktai nužvelgė mūsų gnomą. Ir vadino jį kažkaip neįprastai - cviergu. Pasirodo gnomai čia tarsi vergai, pati žemiausia klasė. Gnomui tai turbūt nepatiko.

Truputį paklaidžioję (susigaudyti šioje improvizuotoje turgavietėje neįmanoma: visi vežimai pažymėti kažkokiai sutartiniais simboliais Z1), galų gale radome goblino vaistų pardavėjo vežimą. Pagal mūsų planą, kadangi pinigų neturėjome, mentalistas turėjo apžavėti gobliną savo kerais. Aišku kaip visada, pačiais svarbiausiais momentais, visagalė magija negalėjo nieko padaryti. Goblinas aišku kažką pajuto, bet neišsidavė.

Tada labai atvirai pasiūliau jam sandėrį: pinigų neturime, bet galime padėti atsikratyti nereikalingais konkurentais ir pan. Goblinas akivaizdžiai susidomėjo. Pakvietęs mane į vežimo vidų jis ėmėsi dėstyti reikalą. Esą ten ir ten gyvena cviergas gydytojas - jo didžiausias konkurentas. Taigi jis turi dingti. Už paslaugą jis mus duos du edramus ir dar kažkokius kelis gyduolius.

Gavęs mano sutikimą, jis puolė piešti kelią iki cviergo namo. Tuo metu aš jam iš visų jėgų skėliau per galvą su po ranka pasipainiojusia puodyne. Vargšelis susmuko be mažiausio cyptelėjimo. Išgirdusi kažkokius garsus į vežimą įsmuko elfė. Ji puolė rišti gobliną, o aš jį pjauti. Ilgai negaišdami susikrovėme į kišenes edramą, dar 4 kitus buteliukus, kažkokį ryšulėlį ir skrynioje rastas knygutes paskubomis pakišome gobliną po stalu ir išlindome iš vežimo.

O lauke tuo metu vyko dar įdomesni dalykai. Kažkoks girtas dvorfas pasiūlė mūsiškiui dvorfui sandėrį: jis sumokės du deimantus už leidimą šauti iš arbaleto į cviergą. Ilgai negalvojęs dvorfas sutiko - cviergo nuomonės paklausti jis akivaizdžiai pamiršo. Ilgai nelaukęs dvorfas užsitaisė arbaletą ir pataikė. Gnomas krito ant žemės kaip pakirstas. Amba tuo metu kaip stovėjo be amo, taip ir liko. Dvorfas gi pasiėmė du brangakmenius ir skaudančia širdimi atsisakęs suteikti šauliui girtuokliui dar vieną progą čiupo gnomą po pažastim ir neskubiu žingsniu pradėjo eiti turgavietės krašto link. Prie jo prisijungėme ir mes su elfe.

Neskubiu, natūraliu žingsniu perėję turgavietę pasislėpėme miškuose. Edramo pasirodo dabar turime daugiau nei proto. Ranką kaip mat sugydėme. Atgavęs sąmonę gnomas užsipuolė dvorfą - būtų bent ženklą bėgti ar kerėti davęs. Atrodo, kad turės daug vandens nutekėti, kol jiedu vėl susibičiuliaus.

Dar kiek pailsėję vėl patraukėme į kelią. Jokio tikslo neturime, tad nusprendėme tiesiog pasitraukti toliau nuo turgavietės.

Jau į pavakarę prie pat kalnų grandinės sutikome dvorfą ir gobliną. Jie sėdėjo prie laužo. O aplink mėtėsi begalės ginklų, ekipiruotės. Išsikalbėjome. Pasirodo juos užpuolė bobalakiai. Rasė negirdėta, bet kiek supratome iš pasakojimo bjauri. Paskatinti kažkokio tai altruizmo pasisiūlėme padėti galabijant tuos bobalakius. Turbūt nesitikėję tokio mūsų žingsnio dvorfas ir goblinas pažadėjo man ir kariui po infraakinius, ginklus ir maistą. Vakarą praleidome besiruošdami būsimajai baudžiamajai operacijai.