4 skyrius
 

Sukrovus į vežimą visą rūdą, visi iškrito tarsi lapai, o ryte prasidėjo svarstymai, kaip gi ją nugabenti 100 kilometrų į kažkokį Kvakos ir Strolio nupasakotą miestą. Laimei, akys užkliuvo už aplink besimėtančių žuvusių dvorfų daiktų. Kilo idėja viską surinkti ir parduoti prekyba užsiimantiems goblinams ir dvorfams. Visus surinktus ginklus apžvelgiau žinovo žvilgsniu ir įvertinau: jų kaina - apie 90 aukso monetų. Tai bent biznį bus galima susukti. Ir arklys, ir vežimas, ir dar šis, ir dar tas - viskas garantuota. Taigi mes trise - Strolis, Rokanona ir aš apsikarstėme ginklų pundais ir patraukėme į turgelį, o Trin-Tuką su Yla palikome ne tiek rūdos saugoti, kiek viens kitam akis draskyti. Vargšelis Kvaka taip pat liko su tais susiriejėliais, kad reikalui esant apsaugotų juos vieną nuo kito. Tuo tarpu mūsų trijulė keletą valandų keliavusi mišku pagaliau pasiekė miško aikštę, kuri ne per seniausiai buvo guvi prekybos vieta. Tačiau joje, deja, tebebuvo vienas vienintelis vežimas ir vienas vienintelis goblinas bei du dvorfai. Jie ruošėsi išvykti, kaip ir visi kiti viską pardavę ar nusipirkę ko reikia prekeiviai. Įkalbėjom gobliną nupirkti iš mūsų ginklus, bet tik už pusę jų kainos. Atidavęs pinigus Stroliui, goblinas su dvorfais patraukė savais keliais, pasakę, jog galbūt prekeiviai vėl susirinks po savaitės ar kelių. Tai mūsų manymu buvo šiek tiek per ilgas laiko tarpas, todėl arklį ir vežimą nutarėme įsigyti savų metodų pagalba. Rokanona nutarė pasirūpinti vienu dvorfu, Strolis kitu, o aš goblinu, kuris sėdėjo vežimo priekyje vadelėdamas arklį. Pribėgau prie goblino ir kirtau jam kalaviju į blauzdą. Jis net sustingo iš nustebimo ir neišdavė nei mažiausio garselio. Tačiau ir man kažkas atsitiko: kai bandžiau kirsi antrą kartą, įsikirtau pati sau, vėliau įkirtau goblinui, po to vėl sau, galiausiai išvis išvirtau iš koto, o vežimas su atsipeikėjusiu goblinu pradėjo sparčiai tolti. Bet dar ne viskas buvo prarasta, nes sugebėjau pasivyti vežimą ir įsirioglinti į vidų. Prismeigiau kalaviju gobliną ir apsukau vežimą. Tolumoje matėsi Stolis ir vienas iš dvorfų gulintys ant žemės bei Rokanona, bandanti pabėgti nuo kito dvorfo, kuris kėsinosi ją pripjauti, nors pačiam iš žandikaulio kyšojo strėlės galas. Pasileidau elfės link. Kai ji įšoko į vežimą, apsukau arklius ir bandėme padėti Stroliui, tačiau atsipeikėjo buvęs užmigdytas dvorfas, todėl prašokavome pro gulintį be žado Strolį, besiartinantį dvorfą ir nuvažiavome tolyn. Tie 45 auksiniai taip ir liko gulėti Strolio kišenėje. Miško keliu pasiekėme kasyklas, tačiau nei Trin-Tuko, nei Ylos, nei rūdos vežimo, nei netgi Kvakos čia nebebuvo. Prie įėjimo į urvą buvo išdėliotas kryžiaus formos ženklas, tačiau kad ir kaip laužėme galvas, nesupratome, ką jis reiškia. Šniukštinėjome šen bei ten, ieškojome pėdsakų ir buvome bepravirkstą iš nevilties kol staiga pasigirdo isteriškas grasinimas šauti, lapų šnarėjimas ir visa trijulė išlindo iš brūzgyno. Trin-Tukas su Yla buvo guvūs ir žvalūs, o Kvaka ganėtinai prislopintas jų tarpusavio santykių. Vežimą su rūda pririšome prie didžiojo vežimo, išmetėme gobliną, o karys Trin-Tukas atvilko iš urvo ganėtinai papuvusį Marą ir užmetė jį ant vežimo viršaus. Taip pasirengę patraukėme Kvakos nupasakoto miesto link. Atslinkus nakčiai Yla ėmė austi keršto Trin-Tukui planą. Ji nukniaukė jo šalmą ir ištrynė jo vidų arklio mėšlu. Elfės padedama nukėlė Maro liekanas nuo vežimo viršaus ir nuvilko jas į mišką. Tik tuomet, tikriausiai, ramiai ir saldžiai užmigo. Išaušus rytui, didysis karys Trin-Tukas atsikėlė, pasiraivė ir užsimaukšlino šalmą ant galvos. Jokių scenų neiškėlė, todėl taip ir liko neaišku, ar jo protas suvokė Ylos piktadarystę, ar ne. Tik po kurio laiko, prijojus upę su brasta paaiškėjo, jog, vis dėlto Trin-Tuko pojūčiai nebuvo patys maloniausi, nes tik pamatęs vandenį pasileido upės link ir tik prausėsi, tik teliuškavosi... Prie šios upės sutikome du goblinus, kurie padėjo mums pereiti brastą. Už upės mūsų keliai išsiskyrė. Keliaujant toliau miesto link Kvaka pasiūlė užsukti pas pažįstamą vitalistą tepalų Rokanonos rankai su nuplėšta oda sugydyti, o ir šiaip vienokio ar kitokio gero įsigyti. Nors ir kilo visokiausių įtarimų, visgi pasukome vitalisto trobelės link. Pakeliui sutikome vištą medyje, o vitalisto trobelėje aptikome dar didesnę vištą - kokatrisę. Ją puolėme urmu, todėl greitai pribaigėm šį niekingą padarą. Trobelėje aptikome ir patį vitalistą, tačiau skendintį kraujo klane, su išvirtusiais viduriais. Trin-Tukas rado kokatrisės kiaušinių ir iškepė visai neblogą kiaušinienę. Toks jo elgesys pagirtinas ir skatintinas. Yla į tai turėtų atkreipti dėmesį ir tai įvertinti. Kai didysis karys ruošė kiaušinienę, likusieji bandė iššniukštinėti visus trobelės kampus. Vitalisto buteliukai su visokiais tirpalais ir mikstūromis buvo išdaužyti, todėl teko ieškoti kitokių vertingų dalykų. Elfė lovos šiauduose aptiko tris labai brangaus metalo mitrilo monetas, o Kvaka, trobelės grindyse surado metalinę dėžutę, kuri buvo kažkokio neaiškaus aparato dalis. Kokatrisės žarnyne Kvaka aptiko ir keturis stulpelius, priklausančius šiam aparatui, o ant lubas sudarančių lentų vėl tas pats Kvaka, vedamas neaiškaus lobių ieškotojo talento, surado dar vieną aparato dalį. Sukonstravome prietaisą, tačiau jo paskirties nesugebėjome suvokti. Galbūt tai pasiseks padaryti vėliau, kam nors padedant. Sukrimtę kiaušinienę patraukėme atgalios. Važiuojant pro vištos medį Trin-Tukui panižo delnai vištą prismaugti, tačiau dėl virvės trūkumo šio sumanymo jam teko atsisakyti. Dar kurį laiką pakeliavus pagaliau pasiekėme savo kelionės tikslą - miestą, šalia kurio olose dvorfai nupirko mūsų rūdą. Jie pasiūlė atidaryti sąskaitas jų banke tam, kad nereikėtų nešiotis pinigų maišo ant kupros. Mes taip ir padarėme, pasiimdami tik nedidelį kiekį aukso monetų

Kadangi Amba nemoka rašyti, jos pasakojimą už 10 variokų užrašė goblinas Zurza.

Amba