Bare mums Kvaka iškėlė alaus ir rūkytų karšių puotą. Prie alaus bokalo mes geriau susipažinome su naujuoju, labai nedrąsiu mūsų draugu, kuris turi labai keistą vardą - Juodas. Mūsų dvorfas Trintalas, išgirdęs tokį vardą paklausė, ar jis nesąs negras (matyt akys alumi buvo tiek užpiltos, kad aplink jau nieko normaliai nematė). O Juodas paprasčiausiai yra baltas žmogus, praeityje buvęs medžiotojas, bet gyvenimas buvo, tikriausiai, negailestingas ir jis panoro būti kariu.

Gėrėme visą vakarą labai daug, tiek daug, kad net nepastebėjome kaip sutikome labai keistam Kvakos pasiūlymui - stoti į vietinę žudikų gildiją. Šios banditų gaujos nariai nuolat yra aprūpinami ginklais, žolytėmis ir gydomaisias gėralais už įvairius nedorus darbus. Tiesa, stojimas kainuoja 500 aukso monetų ir laukia labai keistas išbandymas, po kurio yra tik du keliai: arba ištiestomis kojomis mediniame karste - į pragarą, arba iškėlusia galva - į gildiją. Mes, iš tiesų buvome labai girti, nes labai greitai sutikome su visomis sąlygomis.

Ryte atnaujinę ekipiruotę, patraukėmė pas vietinį žolininką. Artėjantis išbandymas nieko gero nežadėjo, todėl nutarėme apsirūpinti prikėlimo esencijomis bei gyduoliais. Vaistininkas buvo linksmas ir labai sukalbamas dvorfiukas, o kas svarbiausia, turėjo beveik visko, ko tik mums reikėjo. Mes nepasikuklinome ir nusipirkome mažąją prikėlimo esenciją,  du buteliukus nuodų bei kelis gyduolius, tiesa, kišenes teko gerokai pakrapštyti. Staiga Amba pagalvojo, kad Juodas labai blogai mato urvuose ir jam reikia  specifinių akinių. Pasirodė, kad dvorfiukas ir tokį dalyką beturįs, bet kaina jo didžiulė - 1000 auksinių monetų. Pinigus leisti buvo gaila, todėl kiekvienas iš kišenių pradėjo traukti viską, ką turi. Trin-Tukas ištraukė kažkokių iečių antgalius,  Amba velnioniškai gražų peilį, Rokanona vabolakiškus amuletus, Juodas - iš goblino pavogtą knygą apie pabaisų darymą. Pasikrapščiau ir aš savo tašėje, bet radau tik sudžiūvusios duonos gabalėlį, kurį slaptai nuo visų sugriaužiau. Geros širdies dvorfiukui - vaistininkui pagailo mūsų, pasiėmė jis tuos menkaverčius žaisliukus, bet paprašė bent kiek primokėti. Meilės pilna Ambos širdis be didelių mastymų davė 200 aukso monetų. Juodas spindinčiomis akimis žvilgtelėjo į kariūnę ir švelniai tarė: "Amba, aš visą gyvenimą to neužmiršiu". Jie vienas į kitą žvelgė meilės ir pasigerėjimo pilnomis akimis. Taip būtų ilgai dar stovėję, jeigu nebūtų atėjusi dvylikta valanda - tai yra laikas mūsų išbandymui.

Kvaka palydėjo mus link uolos, palinkėjo sėkmės ir išnyko. Trumpą kelio atkarpą metaliniais koridoriais lydėjo galingi dvorfai, bet ir jie greitai pasitraukė. Likome vieni. Juodas visą laiką kartojo, kad jaučia pavojų (keistuolis, tarsi mes jo nejaustumėme). Tamsūs metaliniai tuneliai atvedė mus į didžiulę, tamsią apvalią salę, kurios gale stūksojo masyvios trys durys. Jokių kitų išėjimų nesimatė. Taip mums besidairant, tunelis, kurio atėjome, staiga užsidarė metalinėmis grotomis, salė tapo apšviesta ir mes supratome, stovintys vidurį amfiteatro. Į mus žvelgė tūkstančiai dvorfų akių, sklido neapsakomas rėkimas. Supratome, kad vilčių pabėgti beveik neliko.

Atsistojus vienam senam dvorfui priekinėje eilėje, visa stūgaujanti gauja nutilo. Senis sakė kažkokią kalbą, gaila, tik aš nieko nesupratau, o jam pabaigus kalbėti, pradėjo pamažu vertis metalinės durys.

Visi subėgome prie tunelio pradžios, širdys smarkiai tuksėjo, įtampa didėjo. Atsivėrus durims, vos netekau amo. Kiekviename tarpduryje stovėjo didžiulės pabaisos su keistai nuleistomis ir galingomis letenomis. "Tai vilstrakai" - sušnibždėjo dvorfas. Kas jie tokie nelabai žinojau, bet iš dvorfo kalbos supratau, kad tai labai baisu. Aš nutariau sustingdyti šias pabaisas. Susikaupiau ir sušnabždėjau kerą, bet, matyt, rėkiančios minios sutrukdyta, aš kažką ne taip padariau, nes staiga neprisiminiau nei ką dariau, nei kokį kerą naudojau, nei ką apskritai pridariau. Rokanona paleido kelias užnuodytas strėles, bet tie šūviai taip pat nebuvo sėkmingi. Dvorfas paleido kirvį, kuris atsitrenkęs į vilstraką, subyrėjo. Amba paleido peilį, bet jis irgi jokios tiems velniams žalos nedarė. Pirmieji mūsų nesėkmingi bandymai nieko gero nepranašavo. Pasiskirstėme vilstrakais, kurie pamažu link mūsų artėjo. Amba puolė dešinįjį, Trin-Tukas -vidurinį, Juodas - kairijį, o aš su Rokanona likome kurį laiką užnugaryje. Pastebėjau, kad mentalistė susikaupė ir kažką bandė kerėti, bet iš jos tolimesnių veiksmų supratau, jog nelabai kas pavyko, todėl ji išsitraukiusi ginklą, puolė padėti Ambai. Aš leidau magiškas strėles į vilstraką, besikaunantį su Juodu, Dvorfas kūju talžė savąjį, o Ambai niekaip nesisekė pataikyti užnuodytu kalaviju. Tiek vilstrakai, tiek mes gerai laikėmės. Vienu metu, išsigandau, kai pamačiau, kad vidurinioji pabaisa mūsų dvorfui gerokai veidelį priplojo, bet tas grėmėzdas išsilaikė.

Staiga supratau, kad neturiu žiežirbų, o kovoti reikia eiti, nors nesu tokia stipri kaip kariai. Prisiminiau, kad prieš mūšį man elfė ir dvorfas davė prigimties buteliuką, sakydami, kad jis laikinai padidina jėgas. Aš, žinoma, patikėjau jais ir vienu mauku išgėriau visą buteliuko turinį. Jėgų kiek buvo, tiek ir liko, tačiau tapau žymiai vikresnė, pasijutau turinti gerokai daugiau valios ir sveikatos, kūno oda tapo skaistesnė, akys šviesesnės. Trumpai kalbant, įvyko man visiškai neaiški metamorfozė. Iš to džiaugsmo,  išsitraukiau ilgą kalaviją ir salei šaukiant :"cverkas, cverkas", pripuoliau prie vilstrako ir vienu smūgiu pribaigiau. Aš buvau palaimoje. Salėje buvo didžiulis triukšmas, o aš laksčiau kalaviją iškėlusi po salę ir vaidinau, kad aš čia visų stipriausia. Juodas užpykęs, kad aš užmušiau jo priešininką, prišoko prie dvorfo vilstrako ir jį vienu kirčiu sutvarkė. Tada per visą amfiteatrą nusikeikė dvorfas. Dabar po salę, pakėlę ginklus lakstėme jau dviese: aš ir Juodas. Pagaliau ir Ambai pasisekė įkirsti užnuodytu kalaviju, tačiau nuodai paskutinįjį vilstraką paveikė nestipriai, bet jis gerokai susvirduliavo, todėl jam užteko tik vieno Rokanonos smūgio ir jis taip pat krito negyvas. Džiaugsmas tryško per kraštus: mes klykėme iš džiaugsmo, salė rėkė, o arenos viduryje gulėjo trys stambūs lavonai.

Atsistojus vėl senam dvorfui, rėkimas nutilo. Kaip mums paaiškino Trin-Tukas, senis visų sėdinčių paklausė, ar jie nenorėtų pamatyti ugnies šokio (gaila, kad jis mūsų nieko nepaklausė). Visiems gildijos nariams sutikus, pradėjo vertis durys (šį kartą tik vienerios), kuriuose pamatėme, pusiau gaidį, pusiau žiurkę. Dvorfas staiga surėkė "čia gi kokotrisė-pirotrisė" ir susigrėbė už savo nusvilintos barzdos. Prisiminęs kokias patyčias teko iškentėti dėl kokotrisės padarytos žalos, jis inirtingai puolė prie jos, bet jį pralenkė elfė, paleisdama į piktąjį žiurkiagaidį užnuodytą strėlę. Vargšelė suplasnojo vieną kartą, surėkė "kva" ir sudribo. Per salę nuvilnijo nusivylimo banga, mat jie nematė kažkokio šokio. Tačiau nuotaiką žiūrovams praskaidrino tas pats senis, sakydamas, kad klaida tuoj bus ištaisyta ir ugnies šokis bus bandomas parodyti antrą kartą.

Duryse pasirodė tokia pat išgama. Šį kartą vikrus buvo Juodas, paleidęs į ją strėlę. Bet  šitoji buvo vikri ir prieš mirtį spėjo išspjauti kažkokius kerus. Įvairiose salės vietose, atsirado didžiuliai ugnies stulpai, kurie per stebuklą nepalietė nei vieno iš mūsų (tik vienas salėje tapo ugnies tumulo auka). "Tai bent ugnies galia", pagalvojau aš ir užsisvajojau, kad aš kada nors paimsiu tokią pat baidyklę į nelaisvę ir priversiu mane išmokyti šio stebuklo.

Tuo metu salėje nesiliovė plojimai ir rėkimai, nes mūsų išbandymas baigėsi ir mes visi likome gyvi. Iš nežinia iš kur išlindo pusgirtis Kvaka ir pasiūlė eiti į karčemą švęsti. Ėjome pilni džiaugsmo, rėkdami. Tik vienas dvorfas šliaužė paniuręs ir pasiputęs, mat jam neteko parodyti savo taip išgirtos jėgos.

Bare tęsėme linksmybes. Amba netikėtai pasiskundė, kad visai mažai yra gavusi į kaulus. Į šiuos žodžius labai emocingai atsiliepė Trintalas, sakydamas, kad gali šią klaidą lengvai ištaisyti. Staiga, neprisimenu tik kas (gal ir aš), pasiūlė tarpusavyje pasikauti, bet be ginklų ir magijos. Šiai idėjai džiaugsmingai pritarė karčemoje sėdintieji, o Kvaka net pasisiūlė būti teisėju.

Į kampą sustatę ginklus ir šarvus, pasiskirstėme kas ką muš. Na sakyti, ką ruošiausi aš mušti ir kas mane, nereikia. Man į pagalbą stojo dar ir elfė, o žmonės sustojo vienas prieš kitą. Keistai meilę išreiškė Juodas, vienu smūgiu padaręs nokautą Ambai. Elfė pamačiusi tai, nepagailėjo jo ir spyrė Juodui į kiaušinius. Šis paraudo, išpūtė žandus ir skausmo perkreiptu veidu, susmuko. Tuo metu aš su dvorfu vienas kitam bandėme daryti svaiginančius smūgius, tačiau mums vis nesisekė. Tada aš sužavėta Rokanonos darbu, padariau tą patį, ką ji padarė Juodui. Smūgis dvorfui žemiau juostos buvo vykęs. Jis paraudo, bandė burna gaudyti orą, tačiau nesusmuko, bet labai labai įpyko, pastvėrė mane už gerklės ir pradėjo smaugti. Man į pagalbą atskubėjo elfė, kuri priėjusi dvorfui iš už nugaros taip pat griebė jį už kaklo. Situacija tapo nenuspėjama. Staiga dvorfas mane paleido ir padarė svaiginantį smūgį į galvą. Aš gerokai gavau, pasvirduliavau, bet nenugriuvau, o labai labai supykau. Susimirksėjusios su elfe, mes taranavome storulį. Tas atsitrenkė į stalą ir būtų dar gerokai gavęs, jei Kvaka nebūtų visko sustabdęs, sakydamas, kad užteks, nes dar galime vienas kitą užmušti. Pikčiausias iš visų buvo Juodas, mat buvo labai jau stipriai užkliudytas jo "Achilo kulnas".

Taip smagiai praėjo mūsų išbandymo dienelė.

Kas vyko kitą dieną prisimenu labai miglotai, nes vakarykštis vynas, alus ir karšiai davė savo: svaigo galva, pykino ir buvo bendras kūno silpnumas. Mes radome dar prastesnės sveikatos Kvaką, ir primigtinai prašėme duoti mums užduotį. Šis pasiuntė mus pas savąją mylimąją, vaduoti jos rūsio nuo kažkokių zombių. Tačiau, ypatingai dvorfo, nusivylimui, jokių zombių ten neradome. Tiesa ten gulėjo kažkoks lavonas su išvirtusiom žarnom, bet mūsų tokie dalykai nedomino. Be to suglumusi mylimoji pasakė, kad iš šio lavonėlio jie su Kvaka darys dešras.

Su Kvaka susišnekėti buvo sunku, nes vargšelis buvo visiškai girtas, o mums iš jo reikėjo pasiimti aparatėlį, monetoms gaminti. Mes vidurį dienos jį pasiguldėme į lovą, šalia sugulėme patys ir laukėme, kol jis prablaivės.

Jam prablaivėjus, pakratėme jį, pasiėmėme aparatėlį, prigrasinome, kad ieškotų mums užduoties, o patys išvykome į kalnus ieškoti vieno mįslingo goblino, žinančio šio aparato veikimą.

Gnomė