Nuojauta manęs neapgavo.

Pasitraukę nuo nelemto dvorfų kaimelio per padorų atstumą, apsistojome pamiegoti ant šlaito, įduboje tarp uolų. Visi sukrito kaip lapai, o aš vėl likau eiti sargybos. Tam, kad didvyriškai ir tiksliai atlikti šias nepaprastai svarbias pareigas, aš pačiupęs vienon rankon visą savo gyvenimo paguodą - kovinį kirvį, sukau ratus aplink snaudžiančius kompanjonus saugodamas brangų jų poilsį.

Nepraėjus nė geram pusvalandžiui, tamsoje, už regimumo ribų, ėmė žibėti akys. Kol jų buvo tik dvi, aš dar gana ramiai sau jaučiausi, bet kai jų jau buvo šešios, puoliau žadinti mūsų elfę, kuri, kaip pati per savo kvailą galvą buvo pareiškusi, "draugauja su vilkolakiais".

Šį kartą Rokanona atsibudo spėriai, jau dviese puolėm žadinti likusių. Nieko nepamiegoję, visi sustojom surėmę nugaras ir paruošę ginklus. Laukėm kol mus užpuls tie pusžvėriai - pusžmogiai, nes buvom šventai įsitikinę, kad tamsoje žibančios akys priklauso ne kam kitam, o vilkolakiams. Matėsi trys ratus sukančių vilkų siluetai. Mūsų šauliai, Rokanona ir Juodas bei naujai iškepta šaulėkė Amba, išmirkę strėles nuoduose bandė susekti jų slankiojimo trajektorijas, kas, reikia pasakyti, sekėsi ne itin sėkmingai. Taip belaukiant, staiga pasigirdo veriantis ausis staugimas.

Torai didingasai, koks siaubas mane sukaustė, net nežiūrėdamas kas aplink mane dedasi puoliau skuosti kiek kojos neša, ir lėkiau aš kaip su sparnais, net vaikystėje nuo savo dieduko diržo nebuvau taip lakstęs. Kaip po kelių minučių paaiškėjo, aš nuskuodžiau kažkur tolyn nuo grupės ir dabar į mano ir taip jau suniokotą barzdą (velnio vištos pirotrisės darbas) kėsinasi du vilkai, ir dar greičiausiai ne paprasti, o vilkolakiai. Bet taip staiga apėmęs siaubas dingo ir aš, kupinas pykčio už tokius nepodorius pokštus, puoliau tiems uodeguotiems susnoms kailius karšti. Turi pažymėti, kad pradžioje netgi visai neblogai sekėsi. Taip jau talžiau aš tiems išperoms kirvuku kailius, kad net išsigandau, kad jie, kaip stovi, iš savo skūros išsiners. Bet štai, kur likimo pokštas, vienas niekadėjas ėmė ir įsisegė savo iltim man į koją, ir dar taip, kad antšlaunis vidun užsilenkė. Kitas uodeguotas bandė mane iš nugaros prigriebti, bet kur ten tokiem burundukam mane įveikti. Aš, net nežinau kodėl, savo gyvybę branginu ir dar visai nesiruošiu galus atiduoti, tad daug nelaukęs išdidžiai atsukęs nugarą savo priešams nupėdinau žiūrėti kaip ten kitiems grupės nariams sekasi. Nevykusios vilkpalaikių karikatūros, matydamos tokį griežtą mano pasiryžimą išnešti sveiką kailį, taip ir liko nesupratusios kas čia dedasi. Neužilgo sutikau Rokanona, Juodą ir Ambą, tik mūsų mažiausio grupės nario niekur nesimatė. Pasirodo, kad ne man vienam tas sąmonės aptemimas buvo užėjęs, ačiū Torui, o tai jau nebežinojau ką reiks atsakyt, kai paklaus kur taip nulėkiau lyg barzda degtų. Amba pabėgiojo ir grįžo, o elfės ir žmogaus vienas iltadantis net pulti nedrįso. Jau buvom besiruošę eiti magiūkščio gelbėti - o tai dar prapuls vienas, vilkai užgrauž - tik ir ši pati iš tamsos išniro besitemdama su savim vilko galvą (ir kodėl visokiems neūžaugoms taip sekasi, nėr šiam pasaulyje teisybės).

Kilo negeras įtarimas, kad vilkai tie visai ne vilkolakiai, o štai tikrasis kažkur aplink bastosi ir, kad būtent jis taip nesveikai staugė, kad visi išsilakstėm kaip akis išdegę.

O vilkai vėl ėmė zuiti aplink mus patamsyje, dar bandėm juos apšaudyti, vienam kažkas net pataikė. Ir staiga vėl staugimas, mums ir vėl kvapą užgniaužė ir kad pulsim lėkti, tik štai visai neblogai šįsyk išėjo, lyg susitarę nulėkėm visi į vieną pusę. Tai, kad nulėkėm link dvorfų kaimelio, iš kurio prieš porą valandų pabėgom, mūsų nelabai jaudino.

Nulėkt tai mes nulėkėm, o sustoję palei kalno šlaitą, nelabai ir supratom ko taip reikėjo lėkti. Ilgiau laukti neteko, vėlei pasigirdo tas pikta lemiantis staugimas. Tik, visa bėda, kad rėkaujantysis, turbūt, gerokai pakimo, nes mums tas jo būbavimas jau buvo nė motais. Kai kažkam nesiseka ir, ypač jei tas kažkas vilkolakis, mes labai gerai jaučiamės. Pasiruošėm gynybai, nes kilo įtarimas, kad gali ir pats prikimęs staugūnas pasirodyti. Kaip tik taip ir atsitiko. Link mūsų, išniręs iš tamsos, skuodė žmogiško pavidalo padaras, tačiau iki žmogaus jam buvo toloka. Iki liemens nuo apatinės pusės jis buvo kaip žmogus (tai yra turėjo kojas, kuriomis labai sparčiai artėjo link mūsų), o viršutinė kūno pusė - visa apaugus kailiu ir vietoje paprastos nevykelio marmūzės jam styrojo vilko galva su iššieptom iltim. Tiesa, jis dar turėjo apaugusias kailiu rankas, kuriose nešėsi didelį kalaviją - mūsų išsigandęs, nutarė, kad jo karieso suėsti dantys mūsų neperkąs. Daug nelaukę pateisinom šito išsigimėlio viltis - niekur nebėgom, o puolėm visi draugiškai jį mušti. Mušėm stipriai, mušėm ilgai. O tam nelabajam nė motais, aš savo kirvuku kelis kartus taip per šonus užvažiavau, kad paprastas mirtingasis jau seniai būtų kojas po savim parietęs. Bet ir jis pats ne ką geresnis, tai vieną, tai kitą kepšteldavo, bet nieko rimtai ir nesužalojo. Mūsų didis mažas magas vietoje to, kad kerais kovą palaikytų ėmė ir pritvatijo nežinia iš kur išlindusį vilką. Irgi mat kariūnas atsirado, kažkokius dvasnas šunpalaikius skerdžia ir dar visiems giriasi, žiūrėkit, štai kaip aš. Nieko gudro, aš dar kūdikis būdamas naktimis eidavau tvatinti gretimo kaimelio žmonių šunų. Galiausiai mūsų psichė (Rokanona), nežine iš kelinto bandymo rėžė oran moną. Vargšas vilkolakėkas visai susistekeno, net svyruoti ėmė. Tad ir nutarė tas svyruonėlis dar kartą sustaugti, kad jį kur pekla. Vėl nulėkiau kažkokios neaiškios ir nežinia iš kur atsiradusios baimės varomas žemyn nuo kažkokio kalno. Lėkdamas dar vos sprando nenusisukau. Kai širdis nustojo iš siaubo kaip patrakus plakti, sustojau ir aš. Visai susinervinau, puoliau lipt atgal. Tegu tik dabar pasitaiko tas nevidonas mano kirvio pasiekiamumo zonoje. Pasitaikė, tik, kad nuskuodė, kaip naktinis vėjas žemyn šlaitu, vos pastebėjau. Ir bala jo nematė. Užsiropščiau ant kalno, kur jau kiti buvo susirinkę ir patraukėm ant kelio, keikdami šią nelemtą naktį. Rokanana eidama mums kariams (man, Juodui ir Ambai) išaiškino kame to vilkolakio žioplumo šaknys buvo. Pasirodo, kad psichai ir vilkolakiai vieni kitus jaučia ir lyg koks nematomas ryšys tarp jų egzistuoja. Ir kai šalia psichas, retas pusžmogis tokią grupę pulti drįsta, jam nuosilpa būna ir šiaip nekaip sekasi. Rokanona, kaip tikras elfas pūtėsi, kad be jos mes prapuolę būtume, tas pabaisa, tikrai savo dantimis mus galėjo paglamonėti.

Tiek šios nakties žygdarbių. Susėdom palei vieną uolą pasnausti. Tik štai miegas kažko neėmė, taip ir prasėdėjau visą naktį, mąstydamas kaip gražiai apie mano nuveiktus žygdarbius visokie metraštininkai tomų tomus prirašys.

Didis ir vertas pasigėrėjimo kariūnas Trin - Tukas