9 skyrius
 

Net nežinau, kaip pradėti šių kelių dienų aprašymą. Prasidėjo keisti dalykai, kurių manau net ir mūsų protingasis magiūkštis gnomas iki galo nesupranta, ką jau kalbėti apie šių žemių proto bokštą - Trintuką. Bet, kaip sakoma, apie viską paeiliui.

Rytas prasidėjo kaip visada. Pabudau dar brėkštant. Naktis praėjo be nuotykių. Šalia parpia Yla ir Amba, tik elfė atskirai, turbūt manęs bijo.

Staiga žiūrim, o gi mūsų sargybinio - dvorfo - visų pabaisų siaubo, kokatrisių ir pirotrisių gąsdintojo - nė kvapo. Nejuokais sunerimom, vis dėlto vilkolakių kraštas. Pradėjom naršyti stovyklos apylinkes. Kuo toliau, tuo baisiau darėsi ir tuo negeresnė nuojauta mane ėmė. Radom kažkokių žolių krūvą, keletą skarmalų - atrodo Trintuko - ir kraujo lašelių. Po geros valandos elfė tolumoje pamatė ant žemės gulinčią kažkokią figūrą. Prišokom - mūsiškis. Guli it bulvių maišas, įsikniaubęs veidu į žemę, ir miega. Žvyniniai šarvai per pusę perplėšti, šalmo nėra, daiktų nėra, batų nėra, kelnės likusios ir tai iki kelių, o jis pats visas subraižytas, kraujuotas, lyg naktį su katėm būtų mylėjęsis. Pradėjom mes jį žadinti. Pabudo - į save žiūri ir iš nustebimo nė žodžio ištarti negali. Po geros valandos atrodo jis atgavo kalbos dovaną ir paporino mus siaubingus šios nakties įvykius.

Taigi mes visi sugulėm, o Trintukas patogiai įsitaisęs su ginklais rankose saugojo mūsų ramų miegą. Jau gerokai po vidurnakčio pajuto Trintukas, kad kažkas stovi jam už nugaros. Iš prigimties būdamas drąsaus būdo, jis ramiai atsisuko pažiūrėti, kas čia į galvą užsimanė. Žiūri ir savo akimis netiki. Ogi mes visi pabudę ir ruošiamės ant jo su ginklais šokti. Veidai mūsų gauruoti, vilkiški. Iš prigimties būdamas stipraus loginio mąstymo, Trintukas iš karto suprato, kad mus vilkolakis apkerėjo ir dabar mes vilkolakiais pavirtom. Pasiruošė jis ginklus ir nusprendė, geriau mus išskersti, nei pačiam vilkolakiu tapti. Elfė, Amba ir Yla puolė ant jo bandydamos įkasti, o Juodas išsitraukė lanką. Bet neveltui dvorfas yra geriausias karys, nežinantis savęs vertų priešininkų šiame krašte. Kad ir kiek jam stengėsi gnomas į koją įkąsti, o Rokanona į kaklą - kaip akmens uola stovėjo Trintukas.

Tada niekadėjas gnomas pradėjo kerus naudoti ir sustingdė Trintuką. Kas toliau dėjosi, baisu apsakyti. Stovi Trintukas sustingdytas, bet viską mato ir girdi - tik pajudėti negali. Į burną jam įgrūdo kažkokių skarmalų skiautę ir pradėjo ginčytis: kaip jį geriau vilkolakiu paversti. Juodas aiškino, kad reikia galvą nukirsti ir ant kuolo pamauti, o trys moteriškės, kad negyvai užkandžioti. Taip jie ginčijosi gerą pusvalandį. Staiga Juodas prišoko ir kaip šniokštelėjo kardu per kaklą - taip galva ir nusirito. Nespėjo nei gnomė prišokti, nei elfė. Mirė Trintukas didvyrio mirtimi (bent taip jau jam pasirodė pirmomis pomirtinio gyvenimo akimirkomis). Pamačiusi nukirstą galvą, gnomė pasiuto, pradėjo grasinti Juodam, spjaudėsi, blevyzgojo ir nusprendė išvaryti Juodą iš savo draugijos. Susirinko moterėlės savo rakandus ir pasislėpusios už didelio akmens stebėjo kas bus toliau. O Trintukas staiga suvokė, kad ir su nukirsta galva jis viską girdi ir mato. Akytėmis tik mirksi, žodžio ištarti negali ir stebisi iš kur pas Juodą tiek fantazijos. Tuo metu Juodas dvorfo galvą pamojo ant kardo smaigalio, patį kardą įbedė į žemę ir pradėjo laukti. Po kiek laiko (matyt kantrybei trūkus) iškasė duobę, įgrūdo ten dvorfo kūną. Trintuką tuo metu tokia neviltis apėmė, toks liūdesys širdį užplūdo. Kas buvo po to Trintukas neprisimena, nei kur batai, nei kodėl šarvai skarmalais kadaruoja.

Negeras įtarimas mums kilo išklausius tokią istoriją. Prisiminėm, kad Trintukui vilkai buvo įkandę. Iš karto aišku pasidarė - vilkolakiu virsta. Dar kelios naktelės ir turėsim draugelį. Arba išprotėjo dvorfelis nuo nepaliaujamo gyrimosi ir dabar skiedžia visokias nebūtas istorijas.

Pradėjom galvoti, kur gi vis dėlto Trintukas naktį šlaistėsi. Giliai tarpeklyje pastebėjom augančius tankius ir aštrius krūmynus. Nusileidę iki jų pradėjom dvorfo daiktų ieškoti. Radom vieną batą ir šalmą. Dvorfas kaip koks glušelis buvo nekalbus ir pirmą kartą per visą mūsų bendros kelionės laiką nesigyrė (labai rimtas požymis, kad Trintuko popieriai ne kokie). Taip prasišlaistę gerą pusdienį nusprendėm eiti toliau link dvorfo Odino kalvės. Tik į pavakarę nusikasėm iki Odino tvirtovės. Pamatėm ją dar iš tolo ir pritrenkti tolumoje dūmojančių bokštų bokštelių nusprendėm arčiau neiti. Apsvarstę įvairiausius Odino tvirtovės šturmo variantus nusprendėm pasinaudoti kažkokiu tai galingu Rokanonos keru. Tipo jos siela palieka kūną ir gali nematoma į žvalgybą eiti, o po to net į patį Odiną įsėsti. Tada jau visos jo paslaptys pačios į mūsų rankas ateis. Keras gal ir neblogas ir bauginančiai stiprus, bet kad kerėtojas iš mūsų elfės truputėlį ne to kalibro. Pabandė vieną kartą ir nepavyko. O antrą kartą pakerėti ir jėgų nebėra. Praslampinėję visą dieną nusprendėm štai ką. Elfė išsimiegos ir dar kartą kerėti pabandys.

Atėjo naktis. Visi su nerimu laukė, ką dabar dvorfas iškrės. Elfė ir Amba pasiliko budėti, o mes trise nuėjom miegoti. Staiga vidurnaktį mus pažadino riksmai ir triukšmas. Žiūriu ir savo akimis netikiu. Trintukas ant keturių kojų ruošiasi sprukti žemyn į tarpeklį. Urzgia, každžiotis bando - tikras didingos dvorfų Tašvibų giminės palikuonis. O Rokanona ir Amba ant jo užgriuvusios surišti bando. Staiga Ambai toptelėjo į galvą, kad galbūt vilkolakiai mitrilo bijo. Išsitraukė ji monetą ir po ilgų vargų pridėjo dvorfui prie kaktos. Po keliolikos minučių Trintukas nurimo. Pasitvirtino mūsų įtarimai - vilkolakiu virsta. Bet ir vėl neaišku. Mentalistas vilkolakius per tris mylias jaučia, o nuo Trintuko ir iš tolo vilkolakiu nekvepia. Palikom dvorfą su Yla ir Amba , o aš ir elfė nusėlinom prie Odino tvirtovės. Prisėlinom per kilometrą ir vėl elfė kerais užsiėmė. Kaip sakoma vieno noro neužtenka, nieko nepešę - kerėjimui netinkama naktis buvo - grįžom į stovyklą atgal. Galvojam ką su tuo galvos skausmu dvorfu daryti - užmušti jį ir baigta.

Staiga man šovė mintis, kad jis ne šiaip sau į tą tarpeklį nusileisti nori. Jis į kažkokią konkrečią vietą nusigauti nori. Gal pas patį savo šeimininką traukia. Reikia Trintuką pasekti ir viskas bus aišku. Atrišom Trintuką ir liepėm miegoti. Po kiek laiko žiūrim, Trintukas vėl ant keturių kojų ropoja šlaito link. Mes jam iš paskos. Staiga Trintukas pašoko ir leidosi visu greičiu gylyn į tarpeklį. Lėkė jis kaip vėjas, nekreipdamas dėmesio į jokius brūzgynus ar krūmynus - vos spėjom jam iš paskos. Ir iš tikro matosi - lekia Trintukas ne šiaip kur nors, bet vienos krypties laikosi. Jau pradėjau galvoti, kad tuoj tuoj ir su pačiu jo didenybe vampyru susidursim, tada jis pakauks, mes visi išsilakstysim ir taip visą naktį.

Po gero ketvirčio Trintukas sustojo nedidelėje aikštelėje tarpeklio gilumoje. Urgzti pradėjo, sukaliotis, uostinėtis. Pradėjo gaurai ir kailis dygti. Snukis pailgėjo. Ir pats kažkaip persikreipė, visi rūbai galutinai suplyšo. Ir visas jo dvorfiškas turtas išvirto į lauką visame gražume. Mūsų moterėlės tik aiktelėjo, bet iš baimės nė iš vietos nepasijudino. Dar sekundėlė - ir vietoj Trintuko tik nususęs vilkiūkštis liko. Pažiūrėjo į mus ir dingo tamsoje. Galutinai supratom - Trintukas į didelę bėdą pakliuvo. Grįš kurią nors naktį ir papjaus mus miegančius.

Bet kaip sakoma, rytas protingesnis už vakarą. Pasilikome tarpeklyje miegoti - o Trintukas ryte pats grįš. Ir tikrai grįžo. Nuogutėlis, gražutėlis. Nė žodžio mes jam nepasakėm, bet iš akių mūsų jis suprato - suskaičiuotos jo dienelės. Elfė vėl kerėti bandė. Geriau ji jau jeigu nemoka kerėti, tai tegul ir nekeri, nes po jos ritualų nekalti žmonės nukenčia. Kaip subūrė ji kažką, taip ir pasijutau šalia savo kūno stovintis. Nerimas suėmė mane: kas dabar bus. Nežinau kaip ten atsitiko, bet mano paklydėlė siela staiga pati kūnan grįžo. Kaip man po to visi aiškino, tai dar ne pats blogiausias dalykas buvo. Galėjau ir visai iškeliauti pas savo protėvius.

Visą dieną slampinėjom po krūmynus ir stūmėm laiką. Bandžiau kažką medžioti - š.

Gnomė irgi kažką gamino prie upelio. Jos pačios aiškinimu, elektra mušė žuvis. Visi tie kerėtojai vienodi - nei žuvies, nei elektros.

Kitą dieną nusprendėm: užtenka durnių volioti. Prisėlinom beveik prie pat Odino tvirtovės. Elfė kad sukerės - kūnas jos tik suglebo ir paliko tįsoti be gyvybės ženklų. Supratom - PAVYKO. Prislinkę prie šlaito krašto ėmėm Odino tvirtovę stebėti. Staiga žiūrim - žingsniuoja mūsų elfas atsipalaidavęs ir nejaučia, kad matomu tapo. Bet matyt Rokanona ir pati kažką negero pajuto, nes staiga grįžo atgal.

Pasirodo šitas niekadėjas Odinas yra didis magas. Aplink visą savo tvirtovę jis uždėjo kerą: nematojųjų paieška ar magijos paieška.

Mūsų kerėtojai ginčytis pradėjo, kad tokio kero iš viso neįmanoma sukerėti. O jeigu Odinas tai sugeba padaryti, tai su juo iš viso geriau neprasidėti. Nusprendėm Odiną sąžiningumu įveikti. Priėjom prie tvirtovės (aišku per saugų atstumą) ir pradėjom plyšauti, kad į vidų nelaimingus pakeleivius įleistų. Savo pretenzijas dar patvirtinom valkirijų rekomendacijomis. Kas jos tokios ir kodėl jos mus siuntė ir patys nežinome. Pradžiai atrodo mūsų argumentai suveikė. Tačiau kai turėjom kvailystės pasakyti, kad tarp mūsų yra dvorfas vilkolakis, tiksliau dar ne vilkolakis, bet potencialus vilkolakis, kuris taps tikru vilkolakiu, jeigu jo staigiai nepagydysime, Odino sargybinių draugiškumas ištirpo kaip sniegas. Pradėjom maldauti ir verkšlenti (pasirodo mūsų gnomas yra asas ir tikras virtuozas šioje srityje). Vartai tik prasivėrė ir išėjo jie. Dvorfai kokie pastačius, tokie ir paguldžius. Su šunimis. Apuostė mus tie šunes. Trintuką ypatingai.

Ir pakvietė į vidų.

Jaučiu riesta bus mums pas Odiną svečiuose. Kerėtojai mūsų niekam tikę, Trintukas morališkai sugniuždytas ir palaužtas, Amba - moterėlė su kardeliu ir tiek. O vienas aš prieš visą Odino kariauną ilgai neatsilaikysiu.

Juodas