Kankinome kankinome netikrą Odiną kol jis leisgyviu patapo. Tuomet tik prisiminėme uždarytą Trintuką ir jo liūdną likimą. Ėjo Magas jo parsivesti - neparsivedė, po to berods ir karys nukėblino, bet durų neatidarė, nes rakto niekur nebuvo. Išnaršėm seneliuko kambarį, bet rakto taip ir neradome. Tuomet aš kūju tik trinktelėjau per spyną, ir Trintukas, taip ir nepavirtęs vilkolakiu, išėjo į laisvę. Buvo gili naktis, todėl Yla su Rokanona nusprendė žiežirbų pasikrauti, mes su kariu nutarėme budėti pakaitomis, o Trintukas euforijoje užsidarė su senučiuku kitame kambaryje. Visa likusi nakties dalis praėjo tyliai ramiai, jei užmiršime tą faktą, jog Trintukas buvo atsibeldęs į mūsų kambarį apsitaškęs krauju ir reikalaudamas kokio nors skuduro seneliuko pirštui sutvarstyti. Visgi pirštų šalinimo metodas duoda savų rezultatų: Trintukas išpešė šiokios tokios informacijos iš dvorfo apie savo žvėrtakystę. Ryte seneliuko nurodytu koridoriumi patraukėme ieškoti pusryčių laukiančių dvorfų. Jie iki šio momento turėjo būti ganėtinai įsiutę nesulaukę šįryt senio gaminamų pusryčių. Keliaudami koridoriumi patekome į kambarį-svetainę-biblioteką, apstatytą spintomis, pilnomis knygų. Ant vienos iš sienų kabėjo didžiulis vieno iš Tašvibų protėvių paveikslas. Juodas, patekęs į kambarį, iškart pasidavė savo instinktui: ėmė versti visas lentynas iš eilės ir ieškoti jo nuomone vertingų popierių. Suradęs gal pačią didžiausią ir neaiškiausiu raštu parašytą knygą, išplėšė iš jos lapus ir paslėpė užantyje. Dar pabandė pajudinti paveikslą, paieškoti slaptų durelių už jo ir pan., tačiau paveikslas nejudėjo iš vietos. Aš sėdėjau ant stalo vidury kambario ir mataravau kojomis, nes niekas šiame kambaryje manęs ypatingai nesudomino: skaityti nemoku, todėl per daug nevertinu viso popierinio šlamšto. Šiame kambaryje atsisveikinome su senuoju dvorfu - jį palikome gulėti užverstą knygomis. Išėję iš kambario patekome į laboratoriją, o po to į keistą patalpą su stiklinėmis pertvaromis ir skraidančiais tarp jų gomoliais. Atidarėme vienas ilgame koridoriuje esančias duris. Čia aptikome ruošos darbus atliekantį dvorfą, bei už stiklinės sienos skrajojantį gomolį. Dvorfas buvo su keistu apdangalu tikriausiai saugančiu nuo skraidančio burbulo kerų. Nebuvo didelio entuziazmo kovoti su tuo gleivių gabalu, todėl uždarėme duris ir, kaip sakoma, nesudarėme konfliktinės situacijos. Rokanona su Juodu nubėgo patikrinti kitų koridoriuje esančių durų ir, kaip vėliau sužinojau, aptiko virtuvę su bevalgančiu dvorfu. Sklido kalbos, kad Rokanona vienu šūviu į koją "išjungė" galiūną. Hmmm, įdomu, įdomu. Vėliau, jau nebepamenu ir kaip (mat urvuose aš ne tik kad nematau be specialių akinių, bet pasirodo, trinka juose ir mano atmintis), mes vėl atsiradome kambaryje su gomoliu. Dvorfo nebebuvo, tačiau gomolis skraidžiojo laisvėje. Tas daugiaakis burbulas apkerėjo ir Trintuką, ir Rokanoną, Ylos mago strėlės, mano netaikliai mestas durklas gomolio tikrai neišgasdino, todėl nutarėme atsitraukti. Oi, buvo vargo, kol uždarėme kambario duris (taip ir atsiranada mįslės: Klausimas: be rankų, be kojų duris atidaro. Kas? Atsakymas: gomolis). Gįžome atgal. Eidami per laboratoriją svetainėje - bibliotekoje išgirdome keistus garsus. Lyg mažytį gongą kas muštų. Kadangi įeiti į kambarį buvo galima pro dvi duris, pasiskirstėme į grupeles ir veržėmės. Prie kiekvienų durų stovėjo po dvorfą, o tolėliau kambaryje stypsojo mūsų mielas senučiukas. Vienas dvorfas krito nuo Juodo rankos, o kitam bandė galą padaryti tai Trintukas, tai magas, tai elfė. Tiesą sakant, nežinau kieno smūgis buvo lemtingas, nes pasileidau paskui senučiuką lifto link. Šis spėriai "nešė kudašių", ilėkė į liftą, pasilenė prie kiaurymės grindyse ir jau ruošėsi leistis virvėmis žemyn, tik netikėtai pastebėjo, kad virvių žemyn čia niekados ir nebuvo. Štai tokiu momentu aš jį ir pričiupau. Atlėkė Rokanona, bandė pagelbėti, tačiau senučiukas, kad ir perpjautu pilvu, sugebėjo išsisukti ir šlioptelėjo per skylę iš kokių 10m aukščio į šachtos apačią. Kaip nebūtų keista, nukritęs jis dar sugebėjo pakrutėti ir nušliaužti gilyn į tamsą.

Svetainėje už paveikslo radome gongą, turintį magiškų savybių ir tikriausiai galintį perduoti per atstumą informaciją. Jo perduodamus signalus mes ir girdėjome. Ką gi, Odinas, jei toks yra, pasirodyt turėtų greičiau nei pats buvo numatęs prieš išvykstant.

Amba