13 skyrius
 

Pabudau labai anksti. Mus gaubė tirštas rūkas, o aplinkui viešpatavo mirtina tyla. Apsidairiau. Šalia buvo Rokanona, Amba, Juodas, nebuvo tik dvorfo. Tačiau jo nebuvimas mūsų visų nebestebino. Žinojome, kad naktimis laksto vilko pavidalu po laukus ir miškus, keldamas baimę tik mažiems miško žvėreliams. Neabejojome, kad ryte grįš išsekęs, pavargęs ir neprisidengęs savo nuogybių. Mane, dėl daugelio dalykų dvorfo nemėgusiai gnomei,  šis vertimasis vilku pradėjo erzinti. Galima buvo numanyti, kad vieną naktį, neradęs miške maisto, jis puls mus.  O žinant, dvorfo neapykantą gnomų tautai, neabejojau, jog pirmoji jo auka būsiu aš. Tegu aš mirsiu kovoje, bet nebūsiu užgraužta vilkadvorfio. Mano mintis užvaldė tik vienas noras - užmušti vilkolakį Trin-Tuką. Kai tik susiruošiau šiomis mintimis pasidalinti su besirąžančiais draugais, staiga spengiančią tylą perskrodė klaikus riksmas.

Susižvalgėme, supratome, kad šis žvėriškas garsas sklido iš pilies pusės. Pagriebę ginklus nuskubėjome į vietą, iš kurios galima būtų stebėti pilį. Išvydome neregėtą vaizdą. Mūsų vilkolakis su pasišiaušiusiais iš pykčio plaukais, susigūžęs suko ratus aplink man dar niekada neregėtą būtybę, kuri buvo apie pusantro metro dydžio, turėjo didžiulę šerno galvą, stambią plaukuotą krūtinę, o rankose stipriai laikė kirvį. Staiga vilkolakis atsiplėšęs nuo savo priešininko puolė bėgti į mišką, o šis paskui jį. Atstumas tarp mūsų ir jų mažėjo, todėl galima buvo bandyti kerėti. Aš nusitaikiau į baisūną ugnies kamuolį, kuris buvo labai nevykęs, tačiau šernagalvio dėmesį patraukė, todėl šis staiga netikėtai pradėjo sparčiai judėti link mūsų. Rokanona ir Juodas paleido po užnuodytą strėlę. Deja, nuodai ne tik kad nepaveikė galiūno, tačiau strėlės buvo tarsi išspjautos iš jo kūno ir žaizdų vietų tarsi nebūtų buvę. Supratome, kad paprastais ginklais mes jo neįveiksime. Reikėjo kerėti. Aš paleidau į šernagalvį žaibo juostą, kuri buvo efektinga, bet deja dideles žalos jam nepadarė. Staiga iš miško grįžo vilkolakis ir puolė stipruolį. Pastarojo dėmesys vėl buvo nukreiptas į dvorfiškos prigimties netekusį Trin-Tuką. Amba paleido į priešą diską, tačiau didelės žalos jam nepadarė. Rokanona sukerėjo kažkokį labai galingą kerą, o vėliau dar ir uždėjo snaudulį. Po šių kerų šernagalvio jėgos ir galia buvo kiek prislopintos. Tuo pasinaudoję, visi išsitraukė ginklus ir puolė šernagalvį. Po keleto minučių jis iš visų pusių buvo apsuptas. Visi kovėsi įniršę, tačiau įveikti šią statinę su šerno galva negalėjome. Reikėjo kaip nors jį  pargriauti ant žemės. Staiga į galvą toptelėjo mintis, pargriauti jį ant žemės virvės pagalba. Prisiminiau, kad greta besikaunanti Amba turi virvę. Sušukau, kad trauktų ją, tačiau kaip žinia žmonės kaip ir dvorfai pasižymi lėtu mąstymu ir reakcija, todėl virvę kariūnė ištraukė tik po keletos  minučių. Dar po keleto minučių mes užmetėme virvę ant šernagalvio ir jau buvome pasiruošusios truktelti, tačiau pastarasis buvo greitesnis. Taip timtelėjo virvę, kad aš net nesugebėjau jos išlaikyti rankose, o Amba ne tik kad neišlaikė, o dar net kulversčiais nusirideno keletą metrų atgal. Paskui šliauždama žeme įniršusi man šaukė: "Dar bandome, dar...". Buvau pasiruošusi griebti virvės galą, kai, visai netikėtai, Rokanona vienu galingu kalavijo kirčiu nunešė riebią šerno galvą. Pagaliau giliai atsikvėpėme. Tik staiga vilkolakis kad spruks į miško pusę. Negalėjau praleisti progos, todėl, traukdama durklą, sušukau: "Puolam vilką". Visiškai man netikėtai, sekundę pamąsčiusi Rokanona vienu smūgiu perskrodė vilkolakį perpusę. Amba, Juodas ir net pati Rokanona liko stovėti tarsi būtų apmirę, nes visi tą minutę suprato, kad užmušė dvorfą Trin-Tuką. Tik aš niekaip negalėjau sulaikyti džiaugsmo, apsikabinusi dukart didesnę už mane elfę, prisiekiau niekada neužmiršti šio įvykio. Jie stovėjo tylūs ir nuleidę galvas, žiūrėjo kaip vilkolakio ir šernagalvio kūnai pamažu atvirsta dvorfais. Rokanona tyliai paprašė nukirsti Trin-Tukui galvą. Iškėlusi Rokanonos kalaviją virš negyvo dvorfo garsiai ištariau: "Už tai, kad statei mano gyvybę į pavojų, už tai, kad sugadinai mano vienintelį kovos ginklą, už tai, kad nebegerbei draugų, su kuriais keliavai, ir už tai, kad tapai vilku ir tapai mums grėsmė.". Pasakiusi šiuos žodžius, nukirtau dvorfo galvą. Taip baigėsi stipraus, drūto, pagyrūno dvorfo Trin-Tuko gyvenimas. Vienintelis dalykas, kuris iš jo liko, tai jo galvos skalpas, kuri aš, dvorfo labiausiai nemėgiama būtybė pasilikau sau atminčiai.

Nukirtusias galvas sudeginome, o abiejų dvorfų kūnus numetėme prie pilies vartų, o patys pasitraukėme miškan ilsėtis. Juodas išėjo medžioklėn, o Amba su Rokanona sugalvojo grįžti pilin paieškoti maisto atsargų. Susikūrusi laužą laukiau grįžtančių bendražygių. Po keleto valandų grįžo kariūnės, nešinos dideliu maišu maisto, kurio mums užtektų visai savaitei. Netrukus grįžo Juodas su dviem nušautais suslikais. Vakarieniaujant kalbėjomės apie tolimesnius planus. Nutarėme pasilikti šiose vietose ir stebėti pilį, laukti grįžtančio Odino. Pavalgę, sukritome miegoti, palikę budėti Juodą.

Pabudau, pajutusi, jog kažkas mane purtelėjo ir pridengė burną. Tai buvo Juodas, kuris tyliai pasakė, kad girdįs garsus visai šalia stovyklos. Aš pažadinau Rokanoną, o ji Ambą. O vos tik mums spėjus atsikelti, prieš mus pasirodė trys stambūs dvorfai, nukreipę į mus savo kalavijus. Vidurinysis visa savo povyza labiausiai panašėjęs į tų dviejų vadą, pasakė: "Jūs užmušėte Odiną. Atiduokite jo auksą."  Juodo ir Rokanonos rankos nuslydo prie ginklų rankenų, Amba dairėsi savojo. Aš nutaisiusi nekalčiausią veido išraišką prabilau angelo balsu, jog gyvenime dar nesame matę Odino, o kaip tik einame pas jį vedini pačių geriausių tikslų ir paklausiau ar maloningieji dvorfai negalėtų pasakyti kaip toli mes nuo pilies esame. O kaip įrodymą, kad neturiu aukso iškračiau visą kelionmaišio turinį ant žemės. Tuo metu mums iš už nugaros pasirodė dar du ginkluoti dvorfai. Mes buvome iš visų pusių apsupti penkių stambių dvorfų. Vyriausiasis dvorfas pasakė, kad pilis yra čia pat, o šalia jos vartų guli du negyvi lavonai, kurių vienas yra Odinas. O svarbiausia, kad pėdsakai nuo pilies veda prie mūsų. Stovėdami iki ausų ginkluoti, kraujuotais, sudraskytais rūbais įrodinėjome, jog esame geriausi ir taikiausi. Jie apžiūrėjo Rokanonos ir Ambos mantą. Nelietė tik Juodo tašės, kurioje ir buvo vienintelis įrodymas, jog buvome pilyje - auksinis gongas. Mano inkštimai, ant žemės iškratyti daiktai Odino draugams nieko neįrodė, jie mus kaltino toliau. Rokanona susikaupusi, sukerėjo vyriausiajam dvorfui snaudulį, kurį jis pajuto, todėl iš karto rankos mostu parodė savo sėbrams ženklą pulti. Amba, Rokanona, Juodas ir aš supratome, jog šis mūšis gali būti paskutinis, todėl spėję žvilgsniais atsisveikinti, sustojome vienas  į kitą nugaromis. Kova buvo žiauri ir negailestina. Pirmasis iš kovos lauko pasitraukė vienas iš dvorfų, kuriam Juodas kardu pervėrė krūtinę, tačiau pats po minutės žuvo nuo antrojo dvorfo kalavijo kirčio. Aš pamačiusi Juodo mirtį, pašėlusiai puoliau savo bendražygio žudiką durklu ir mirtinai jį sužalojau. Tačiau staiga pamačiau, kad negyva ant žemės parkrito Amba. Vidury lauko liko trys dvorfai ir aš su Rokanona, kuri garsiai pasiūlė atsitraukinėti. Bėgome kiek kojos nešė, o paskui mus sekė priešai. Staiga elfė sustojo, užsitaisė lanką ir taikliu šūviu pataikė į savo persekiotoją užnuodyta strėle. Vargšelis kelias minutes pasipurtė ir amžiams užmerkė akis. Vyriausias dvorfas, sekęs mane, staiga parkrito ant žemės. Supratau, kad Rokanonos keras pasisekė ir dvorfas trumpam laikui užmigo, todėl ilgai nelaukius, pribėgusi nukirtau tam niekšui galvą. Vienintelį likusį dvorfą aš su elfė, pilnos įniršio su didele neapykanta nužudėme labai greitai.

Likome stovėti abi vidury kovos lauko, pavargusios, išsekusios kruvinos, supratome kad turime eiti iš čia kuo greičiau. Ambos ir Juodo kūnus suguldėme kartu ir apdengėme žeme bei samanomis. Susikrovėme žuvusiųjų daiktus, patraukėme atgal į miestą iš kurio atėjome.

Ėjau ilgai miškais šalia Rokanonos ir galvojau apie Ambą, Juodą ir net gi Trin-Tuką, apie vakarus kartu praleistus prie laužo, apie kovas, apie siekimus, kartu nueitus kelius, kalnus, džiugius veidus po eilinės pergalės, apie tai, kad gyvenome kartu ir kovojome vienas už kitą. Širdis krauju pluto, pagalvojus, kad jų nebėra gyvų. Ėjau ir mąsčiau apie tai, kodėl nesėdžiu ramiai kokioje nors magų mokykloje ar negyvenu taikiai gnomų bendruomenėje, kodėl gyvenu klajoklišką gyvenimą. Matyt, gyventi kitaip nei dabar gyvenu paprasčiausiai nemoku.

Gnomė