Nugalėję gomolius ir šiek tiek atsikvėpę patraukėme kalno viršumi tolyn. Šlaitu nusileidę į slėnį priėjome sraunią kalnų upę, kurios nei aš, nei gnomas be kitų pagalbos saugiai neperbristume. Čia ir atsiskleidė kelionės grupe privalumas: upe persikėlėme ant kompanionų pečių: Yla ant mentalistės, o aš ant išblyškėlio elfo nugaros. Jis mane šiek tiek nustebino, nes nereikėjo nei akių pavartyti, nei išsiviepti ar pažadėti kokių nors uogų pririnkti- pats susiprato ir pagelbėjo. Už upės vėl dunksojo kalnai, todėl mes patraukėme šlaitu aukštyn. Kopėmė kopėme ir buvome jau bepasiekę perėją, kaip prieš mus tolumoje pasirodė keletas figūrų. Viena jų, panaši į dvorfą, kiek kojos neša bėgo link mūsų, o paskui ją sekė kitos rūšies padarai, vadinami orkais. Orkas įtempė lanką ir paleista strėlė įsmigo dvorfui į nugarą. Mes, aišku, visados prieš smurtą, todėl puolėme niekadėjus, vargšo dvorfo žudytojus. Vitalistė kerėjo, magė svaidė ugnies kamuolius, išblyškėlis elfas bandė kautis, o aš lyg irgi bandžiau pakelti ranką prieš dvorfžudžius. Galiausiai teisybė nugalėjo - abu orkai gulėjo kraujo klanuose. Patraukėme tolyn. Paėjėję keliolika žingsnių aplikome seno vežimo liekanas ir šalia jų gulintį surištą orką. Šis padaras buvo be sąmonės. Pasirodė keista, kad orkas - orkų belaisvis, todėl jį atgaivinome, o vitalistė pabandė su juo pasikalbėti. Į visus klausimus orkas neatsakė nieko konkretaus, tikriausiai taip pasielgtų kiekvienas tikras karys - negi čia pasakosi visiems visas smulkmenas. O čia mentalistės nervai ėmė ir neišlaikė: išsitraukė ginklą ir pribaigė padarą - nenori šnekėti, tai ir gulėk čia amžinai. Ką gi, kas buvo, tas buvo, o laikas nelaukia, taigi patraukėme mes tolyn kalnais dvorfų buveinės link.

Pirmiausia pamatėme laužo dūmus, paskui ir patį laužą su aplink jį sėdinčia šešių dvofų kompanija. Vienas iš jų buvo didelis ir storas. Kaip paaiškėjo vėliau iš kompanjonų pasakojimų - vardu Talas. Jį elfė ir gnomė buvo sutikę ankstesnėse savo klajonėse ir prisiminė su juo susijusią nelabai linksmą istoriją. Dvorfai mus pastebėjo. Išblyškėlis su gnome nuėjo link jų pabandyti persimesti keletu žodžių, aš nėjau niekur, nes man kinkos drebėjo, todėl nusprendžiau, jog jaučiu kažką negero ir reikia pasisaugoti. Elfė stovėjo netoliese. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į storulį dvorfą. Dar nebuvau suvaldžiusi kinkų drebulio kaip Talas pašoko ir ėmė skeryčiotis - jis pažino elfę. Dvorfai puolė prie ginklų ir užvirė kova. Dvorfai ir migo, ir smigo, ir degė. Beje, tai buvo mūšis, kuriame aš užmušiau pirmąjį savo gyvenime padarą - dvorfą. Netgi Talas neatsilaikė prieš mūsų kompanijos magų jėgą - jo kūnas pūpsojo kaip didelis apdegęs mėsos kalnas. O dabar išmušė ir blyškiaveidžio elfo valanda - jis parodė, ką sugeba: ėmė ir prikėlė Talo lavoną, sukaustė kerų pagalba ir pasiruošė jam užduoti šešis klausimus.

Miškų vaikis Šaknelė