17 skyrius
Truputį pakerėjus, dičkio dvorfo lavonėlis prisikėlė. Tačiau nėr šiame pasaulyje teisybės, kai nusprendžiau naujoms savo kompanionėms parodyti, kad ir juodoji magija gali būti naudinga, tasai apsvilęs mėsos luitas nutarė nepaklusti mano valiai - puolė muštis. Tik kur ten tokiam zombeliui ką padaryti, neteko abiejų galiunių ir man dar pakerėjus liko sukaustytas specialiai tokiems atvejams skirtu užkeikimu. Tada reikėjo sugalkvoti kaip čia geriau iškvosti šį chamą. Pasak gnomės ir mentalistės, šis buvęs dvorfas yra (tiksliau buvo) Mėlynbarzdžio asmens sargybinis. Ilgai mąstėm kokius klausimus užduoti, kad tas zombis teisingai ir aiškiai į juos atsakytų. Mąstėm, mąstėm ir sumąstėm. Pakamantinėję sužinojom, kad Mėlynbarzdis nušvilpęs iš Odino klano jo auksą pats sugebėjo jį ir prarasti. Pasirodo orkai, kažkokiu būdu sužinoję apie auksą, užpuolė dvorfus ir jį nušvilpė. Ir iškilo klausimas, kas vis tik tas Odino auksas - ar tai antivilkolakystės receptas, ar vis tik aukštos prabos aukso išgavimo paslaptis, ar išvis statinė aukso. Nutarėm šito paklausti paties Mėlynbarzdžio. Zombis paporino, kad nepertoliausiai yra šio dvorfų nevidono požeminė tvirtovė, kur jis pats šiuo metu bazuojasi ir daugelis jo klano dvorfų kalnuose persekioja orkus. Labai gerai. Dar išsiaiškinę apie slaptą įėjimą į tvirtovę (tiesa labai miglotai) nutarėm pribaigti Talo zombį. Reikalą sutvarkyti ėmiausi aš. Iš prigimties nebūdamas didis kovos meistras niekaip negalėjau su tuo berankiu mėsgabaliu susidoroti, kol elfė neapsikentusi mūsų strikinėjimo, ėmė ir nulinčiavo nelabąjį.

Per kalnus patraukėm toliau. Radom taką vedantį į tvirtovę. Kelias vedė į tarpeklį, kurio gale ir turėjo stūksoti įėjimas į dvorfų požemius. Kanjonu mes nėjom, kerų ir levitacijos buteliuku pagalba pakilom ant skardžio ir patraukėm kanjono dešiniuoju kraštu. Iš kur buvęs nebuvęs atskrido grifonas, mes jau manėm, kad ir vėl teks rankas krauju plauti. Gerai, kad laiku pastebėjom raitelį ant tos pabaisos nugaros. Grifonas su ant jo sėdinčiu dvorfu nusileido nepertoliausiai nuo mūsų. Nesinorėjo per anksti kelti triukšmo, tad apsimentėm tikrais gamtos mylėtojais, žolyčių ir kitokių gėrybių rinkėjais. Vargu ar barzdočius patikėjo, bet aiškiai ir griežtai pareiškė, kad nešdintumės kuo toliau ir greičiau. Jis matot patruliuoja apylinkes ir saugo tvitovės prieigas nuo visokių neprašytų valkatų (atseit tokių kaip mes). Norėjosi tam neūžaugai liežuvį nupūdyti, bet akimirkos įniršį teko nuslopinti - nėr čia ko viduryje baltos dienos su sargybiniais į kautynes veltis, dar sulėks iš tvirtovės visa dvorfų kariauna - gali mus ir nuskriausti. Patraukėm atgal palei kanjoną prie jo pradžios. Ten apsistoję sulaukėm nakties ir nukiūtinom atgal - mažne prasmuksim nepastebėti.

Dvorfai savo požeminį miestą buvo įkūrę didžiulio kalno viduje. Nuo skardžio viršaus matėm kaip kanjonas praplatėja į nediduką slėnį, kurio vienam krašte turbūt buvo pagrindinis įėjimas tvirtovėn. Mes nukiūtinom slapstydamiesi aplink kalną, kažkur aukščiau turėjo būti slaptas urvas, kuriuo galima į požemius patekti.

Slapto įėjimo paieškos užtruko. Visi keturi išsibarstę naršėm tarp uolų ir tik po poros valandų viename plyšyje tarp akmenų suradom kažką panašaus į šulinį. Ėmėm trauktis virves, pakuoti ginklus - vienu žodžiu ruoštis pavojingam nusileidimui, nes šulinio dugno nematė nesimatė. Ir mūsų didis proto bokštas, vardu Yla, tik liuokt ir įšoko. Mums vos kojų nepakirto, galvojom, kad mūsų gnomas kuoktelėjo ar su gyvenimu susipyko. Ale ta velnio nešta barzdota moteriškė ėmė spygaut kažkur iš šulinio gilumos, kad jai viskas gerai. Likę nusileidom kaip ir priklauso tausodami savo kailį ir daiktus. Tada prasidėjo mūsų ilga kelionė begaliniais požemiais. Aš būdamas paviršiaus gyventojas visiškai susipainiojai kur mes kokion pusėn einam, leidžiamės ar jau kylam. Pradžioje prisimenu lindom kažkokiu drėgnu koridoriumi gilyn į kalną, po to leidomės kažkokio požeminio upelio koridoriumi, kol galiausiai priėjom platesnius urvus, kur jau buvo galima stačiom atsistoti. Geriausiai landžioti, aišku sekėsi, mūsų nykštukams - gnomei ir miškavaikei, o štai man ir Rokanonai, aukštaūgiams elfams teko daugelį praėjimų keturiom įveikti. Sušlapom, sušalom, nesutikom nė gyvos dvasios. Kai nusibodo begaliniai koridoriai suradom kiek sausenę vietelę ir užmigom. Prieš tai Rokanona savo mentalinių galių dėka skanavo požemius ar nėra kur arti protingų būtybių. Buvo, kažkur toli ir kad jie koridoriais mus suseks, buvo mažai šansų, nes dar nebuvom priėję gyvenamų požemių.

Išsimiegoję patraukėm toliau ieškoti gyvybės šioje pragaro skylėje. Prasidėjo koridoriai, kuriuose bent jau civilizacijos (dvorfiškos) pėdsakų buvo. Ir prasidėjo - leidžiamės kažkur žemyn, o ten vanduo, tada kylam aukštyn apsukam ratą neaiškia kryptim - vėl leidžiamės ir ten vėl vanduo, tada vėl ieškom praėjimo. Tai truko ištisas valandas, vieną kartą radom kažkokį kalėjimo celę, kuri buvo užtverta storom metalinėm grotom. Nežinau koks nelabasis buvo šių požemių projektuotojas, tačiau dvorfai tikri mulkiai, kaip išvis galima šitame amžinam tvankume kažkaip susigaudyti. Aš klaidžiodamas po šiuos požemius supratau iš kur pas dvorfus toks didelis polinkis į alkoholinius gėrimus - jei man tektų tokiuose landose bent porą mėnesių pratupėti - gerčiau ištisai, kad tik nespaustų tos dvokiančios sienos.

Bet buvo čia ir viena nuostabi vietelė. Sulindę į kažkokį eilinį šulinį (kas virvių, kas magijos pagalba, o kas gnomo metodu - nukrito) patekom į didelę apvalią patalpą. Aš taip sustyrau netekęs žado. Visose sienose buvo skylės, kuriose dulojo kaulai. Šimtai, tūkstančiai dvorfų skeletų, kai kur dar išlikę ir karstai. Raibo akyse man nuo šito vaizdelio, nutariau kad taip turėtų atrodyti nekromantų rojus. Su tokiu entuziazmu puoliau aš tuos kauliukus dėlioti, apžiūrinėti ir kurti planus apie nuosavą skeletų, kaulynų ir metaskeltų armijas. Jaučiau, kad visas pasaulis galėtų parklupti po mano kojomis jei tik galėčiau kaip reikiant čia padirbėti. Norint įgyvendinti šias svajones reikėjo laiko, o štai laiko mano kompanionai man nedavė. Nutarę, kad aš biškį nesveikas ėmė ieškoti praėjimų kur nors į gyvenamą požemių dalį. Rado tik vieną užverstą griūties koridorių ir viskas. Teko palikti šias senąsias dvorfų kapines. Kurių tikrosios vertės nesuprato nei magas, nei vitalistas, nei mentalistas. Taip čia reiks grįžti.

Norėdamas bent kažką pasiimti atminčiai, išsirinkau geriausiai išsilaikiusį karstą ir ėmiau tąsytis iš paskos. Gnomas vos nemirė iš juoko. Deja, net to karstelio negalėjau parsitemti, ties kažkokiu šuliniu jis netilpo. Dievai šiandien man buvo nepalankūs.

Taigi ilgai klajoję po požemius radom praėjimą link kažko gyvenamo. Tas praėjimas, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo koridoriuje kurio iki galo nepatikrinom. Teko bristi vandeniu, po to ir plaukti. Nieks nenuskendo. Gaila, būtų išėjęs Skendalas. Gal koks dvorfas priburliuos. Tada pasidarysiu iš jo sau nešiką - zombį.

Juodosios magijos žinovas - elfas Tiurbanas