18 skyrius

Ilgai klajoję po požemių labirintus, pagaliau užtikome kažką įdomaus. Magas, užsikerėjęs sau skrydį, galėjo pasiekti atokiausius požemių kampelius. Nuskridęs apsižvalgytį į vieną šulinį, pamatė kažkokį neaiškių kontūrų tvarinį - lyg ir debesį. Pamėčiusi pasitaikiusius po ranka daiktus ir nesukėlusi jokios debesies reakcijos, pati įbrido į debesi. Tada pajuto, kad kažkas skverbiasi į ją. Debesis apsupo magės kojas ir nenorėjo atsikabinti. Mes visi kiti spoksojome per šulinio kraštą į mago kovą su mistišku debesėliu. Kažkas iš mūsų susiprato, kad tai nemirelis, gal kokia nors mėklė, kuri bando įsėsti į magą ir užvaldyti jos kūną, kad galėtų įvykdyti paskutinę savo užduotį ir iškeliauti į kitą pasaulį. Nekokia ateitis nusimato mūsų magei. Ji pakilo link mūsų ir tada prasidėjo dvasių varymas kardais ir kerais. Vitalistui nepavyko, kardai taip pat jos nežeidė. Pati magė darė elektros šoką ir dar visokius keistus kerus. Vienu metu pasimatė maža būtybė panaši į orką. Prisiminę, kur jį matėme, pradėjome atakuoti tą vietą. Iš šalies turėtų atrodyti labai įdomiai. Stovi magas apsuptas debesėlio, o visi mosuojasi kuo gali kažkur magui tarp kojų. Kai būtybė vėl pasirodė aš sukerėjau kriokinezės kerą ir susaldžiau jos smegenėles. Magė išsivadavo nuo ją puolančios vėlės, o mes paįvairinome savo ilga klajonę požemiais įdomia kova. Jei būtų atsėdusi mėklė magės kūną, reikėtų eiti gelbėti kažkokio tai jos giminaičio, kurio gal senu seniausia gyvo nebėra. Na, gal būtų įdomiau nei ieškoti to stebuklingo Odino aukso, kurio turbūt iš vis neegzistuoja šiame pasaulyje.

Mentalistė Elfė Rokanona