Ir kodėl mes nesutupėti durniai paklausėme pusgalvio patarškos elfo ir nenusmeigėme tos dvorfės. Tai ne - ji mums gi pažadėjo ir lobį parodyti, ir iš tvirtovės išvesti ir lauknešėlį į kelionę įdėti. Pasekmės aiškios, elfas ir miškavaikė negyvi, o likusieji gerokai aptalžyti ir išsikvėpę - lauknešėlis, kurį mes dar galvojame į lauką ištempti. Aišku yra ir savų pliusų - vienu elfu mažiau. Bet ilsėtis negalima. Reikia iš čia nešti skudurus ir kuo greičiau, kuo toliau ir net neatsisukant. Grįžome atgal iki kiaulidės. Kiaulidėje pamatėme dar vienas duris, kurių anksčiau nebuvo. Bet mums tai pasirodė natūralu - anksčiau durų nebuvo, dabar yra. Valio. Reiškia išėjimas čia. O aplink tylu, tarsi visi dvorfai būtų išmirę. Kiek palypėję laiptais išlindome į kambarį, kuriame buvo langas. Tiesa siaurokas ir labiau panašus į šaudymo angą. Pas mus iš karto atėjo antras kvėpavimas. Gnomas prasispraudė pro angą iki krašto. Bet atsivėręs vaizdelis buvo nekoks. Langas išėjo į uždarą gilią duobę, kurios gilumoje nelabai į tolį žlibinantis gnomas įžvelgė kažkokias lėtai slampinėjančias nedvorfiškas figūrėles - belaisviai, vergai. Štai kur mes baigsime savo kelionę - pavyzdingai nešiodami anglį kiaulėms dvorfams. Aš tuo metu visą laiką intensyviai galvojau, kodėl Ylą vadinu gnomu, o ne gnome. A koks skirtumas, vis tiek pati mintis sugulti su šiuo iš 1,7 metro aukščio įžiūrimu padarėliu, net man orkui, atrodė negera, morališkai neteisinga. O tuo metu elfė ir gnomas dalijosi mintimis apie tai, kad reikėtų paskraidyti. Galų gale jos pareiškė, kad joms reikia pamiegoti - nieliotnaja pagoda ("oras skraidymui netinkamas" - vertimas iš orkų kalbos). Miegojimui reikia saugios vietos. Kur jų manymu saugi vietelė - čia, šiame kambaryje. Iš šio kambario yra dar vienas išėjimas - laiptai į viršų. Ir tik man kilo geniali mintis, paspartinusi visų įvykių seką ir nulėmusi mūsų likimą artimiausioms trims dienoms, pažiūrėti kas viršuje. Užlipome sraigtiniais laiptais į viršų. Elfė atidarė duris ir kaip mat jas uždarė. Ten mūsų jau laukė ir ruošėsi pavaišinti ietimis. Tokių vaišingų ir meilių dvorfų ten buvo ištisas šešetas. Jie lyg dar kažką mums sakė, bet mes jau lėkėme žvangėdami savo ginklais žemyn laiptais. O apatiniame kambaryje mūsų jau taip pat laukė. Mes galime didžiuotis. Trijų didvyrių nužudymui dvorfai metė visas savo pajėgas - kambaryje penki dvorfai, viršuje dar šeši, o likusieji turbūt laukia dar toliau. Staiga pasigirdo cypiantis balselis: pasiduokit, meskit ginklus. Iš pradžių net nesupratau kas čia šlebedazavoja. Galų gale tas kažkas išdrįso pasirodyti - pasirodė tarakono dydžio susenusi liūliuojančiu užpakaliu dvorfė. A, mėlynbarzdžio motinėlė. Gnomas gi tuo metu išprotėjo, nors man tai pasirodė tikras didvyriškumo stebuklas - išsitraukė iš kišenės nedidelį akmenuką, pakėlė jį virš galvos ir sušuko: dar vienas žingsnis ir mirtis, pas mane bomba. Surukusi senė iš karto dingo už savo nesantuokinių vaikų eilės. Aš jau galvojau - pavyko. Bet tuo metu viskas ir baigėsi. Už nugarų jau stovėjo laiptais nusileidę kvailai išsišiepę dvorfai, gnomas gi nusižiovavo ir akivaizdžiai susiruošė pamiegoti, elfė paleido ginklus iš rankų. Man surišo rankas, išrengė iki apatinių ir nuvedė kažkur giliai į požemius. Pabudau naktį, kažkokioje tai kameroje - kalėjime. Tarp kojų grandinė, turiu omenyje, kad kojos surištos grandine. Tolumoje girdėjosi kaip žviegė lyg pjaunamas gnomas, o man užėjo nenugalimas noras dainuoti. Dainavau iki ryto.  Ryte atsidariau duris - jos net nebuvo užrakintos ir iššliaužiau į lauką. Nuotaika kažkokia keista. Visai nenustebau prie stalo išvydęs mirusią, bet vaikštančią ir kalbančią, tiesa mažai, Šaknelę. Biški pamėlusi, ir nieko neatsimena, bet šiaip nieko, patrauklesnė už tuos ant kuolo kabančius Tiurbano likučius. Šiaip tai iš pradžių pagalvojau, kad elfas gyvas - jis niekada nepasižymėjo išskirtiniu patrauklumu. Kad jis vis dėlto miręs supratau tik iš to, kad tarp jo galvos ir likusio kūno buvo nemažas tarpas. Čia dvorfai mus tipo gasdina. Apsižvalgiau aplinkui - taip ir įtariau, gnomo nupasakota vergų duobė. Bet vergų kažkaip nedaug - nupiepęs beveik nebylys ir sielos ligonis žmogus bei goblinas. Taip man pradedant apsiprasti su vietove, kurioje pagal dvorfų planą turėjau praleisti ne vieną dešimtį metų, kai iš požemio pasirodė dar dvi figūrėlės - gnomas ir ėlfė. Elfę tiesa vos pažinau. Jai ant galvos užmaukšlintas kažkoks metalinis aklinas šalmas, tik akys gilumoje spindi. Gnomo kaklą juosė kažkoks metalinis žiedas. Vis dėlto pasijutau lengviau išvydęs šias dvi figūrėles sveikas ir gyvas. Atsirado viltis dingti iš čia. Rokanona tuoj kad pakerės, gnomas kokį ugnies kamuolį, viską supleškinam, sulyginam su žeme, išniekinam velionio elfo išrastu metodu, tai yra visur priši... o paskui išskrendam. Bet bet bet... joms nieko neišeina. Trukdo tie šalmai ir kaklo grandinės. Ateinančias dvi dienas dairomės ir stebime. Sargybiniai - šeši dvorfai, į kalbas nesileidžia, jumoro jausmo neturi, nusileidžia liftu kartą du per dieną. Vakarais bandome akmeniu numušti grandinę nuo gnomo kaklo. Goblinas pasirodo yra geras gnomo ir elfės pažįstamas. Charakteriu labai panašus į pageltonavusį, kabantį Tiurbano kūnelį - daug triukšmo, mažai naudos. Vienu žodžiu kiekvienas galvoje rezgame bent po keliolika pabėgimo planų. Kone pabėgimo planų turnyras. Lyderė manau yra Šaknelė. Ji vakarais tamsoje sėlina prie Tiurbano ir kaulo nuolaiža makaluoja jam po vidurius. Per tą laiką nepaliaujamai vemia. Tada kaulą neša į kokią drėgnesnę ir tamsesnę, apsisioja, apkakoja ir stebi. Sako grybus augina. Goblinas bandė kasti urvą - darbo maždaug 20 metų į priekį. Tada jis sugalvojo kasti duobes kieme, į kurias įkristų dvorfai. Tik viena smulkmena - dar nesugalvojo, ką daryti, kad dvorfai tų duobių nepamatytų. Rokanona vaikšto po susimąsčiusi ir kažką pastoviai murma. Gnomas kiek supratau iš viso negalvoja. Ir vieną vakarą įvyko stebuklas. Tiesą sakant kas tiksliai įvyko nesupratau. Iš bendro susijaudinimo ir kažkokio tai staiga kilusio nerimo supratau, kad kažkas įvyko. Girdėjosi šnabždesiai - Rokanona prisijungė, Rokanona prisijungė, Rokanona sukerėjo. Jai pavyko. Stebuklas. Staiga gnomas irgi kažką sukuždėjo sau po nosimi ir pradėjo kilti į viršų. Tada ir supratau. Dabar truputį paskraidysime ir dingsime iš tos prakeiktos duobės. Ore susiformavo kažkoks apskritimas - diskas. Ant jo užšoko Šaknelė ir kartu su gnomu pakilo ir nuskrido aukštyn, link duobės krašto. Po kiek laiko grįžo, užsisodino Rokanoną ir vėl aukštyn. Taip mus po vieną išnešė iš tos susmirdusios skylės. Gnomas taip sakant pakilo mano akyse. Toks mažiukas, o tokius fintus išdarinėja. Diskas staiga padvigubėjo, mes visi ant jo susėdome ir pradėjome skristi. Apačioje trys iš molio drėbtos trobelės - turbūt dvorfai dabar ten miega ir nieko net neįtaria. Norėčiau rytoj ryte pamatyti jų kvailas fizionomijas, pamačius tuščias kalėjimo kameras. Skridome deja neilgai. Diskas dingo ir mes dribtelėjome žemyn, tiesa ne iš aukštai, ir kaip tik tarp dviejų namelių. Pirma mintis - grandines į rankas ir susilenkus skuodžiame tolyn. Antra - apsilankome dvorfų nameliuose ir užkliopiname tuos niekšus, gal dar ir kokių įrankių rasime, nuimsime grandines. Antras variantas kažkaip malonesnis ištroškusiems keršto ir kraujo. Pasiskirstome į dvi grupes. Žmogus, goblinas Kvaka ir Rokanona prie vienos trobelės, Aš, Yla ir Šaknelė - prie kitos. Susiradau kažkokį akmenį, ranka praskleidžiau įėjimą į trobelę dengiantį audeklą ir sustingau - lepšis goblinas, tikras kvaka, išmetė iš rankų akmenį ir tas skardžiai trinktelėjo į uolą. Viduje pasigirdo kažkieno balsas: čia tu? Goblinas vietoj to, kad tyliai atsakytų "aha" arba "mmmmm", riktelėjo ant visų apylinkių: "čia aš, miegok, viskas gerai, dar ne laikas keltis, spiat ustalyje dvorfiaški". Bet dvorfai pasirodė tokie nenuovokūs, kad akivaizdus goblino kalbinis, loginis ir prasminis pravalas nesukėlė jokio įtarimo. Tyliai įsėlinau į trobelę. Aišku goblino pavyzdys buvo toks užkrečiantis, kad ir aš neatsilaikiau pagundai išmesti akmenį iš rankų. Tyliai keikdamasis vėl čiupau akmenį ir įlindau į trobelę. Vaizdelis toli gražu neatitinka įsivaizduojamo. Visiškai tuščia, tik ant šieno kupetos miega į kamuoliuką susisukęs dvorfikas. Prisėlinau artyn, Šaknelė ir Yla stovėjo ant šucherio. Prisitaikiau ir vienu akmens smūgiu sutryniau dvorfiko galvelę į smegenų sulčių ir kaulų tyrelę. Antras mano dvorfas. Kone apsiseiliojau (tiesa seilėtekis man apskritai būdingas reiškinys) iš malonumo ir susijaudinimo. Apieškojome trobelę - nieko, tuščia. Dvorfai lobių turbūt ant kiekvieno kampo prislėpę, o sau net kokį padoresnį ginklą nusipirkti gaili. Per tą laiką goblinas po keleto bandymų nugalabijo dar vieną dvorfą, snaudusį gretimoje trobelėje. Bet tai dar ne viskas. Nusprendėme apsilankyti ir pirmojoje trobelėje, kurią praskridome pirmiausiai. Juk kuo mažiau dvorfų liks, tuo mums geriau. Trobelė didesnėlei  nei kitos, bet iš pirmo žvilgsnio visiškai tuščia. Apieškoję kiekvieną kampelį radome nusileidimą į rūsį. Pirmieji ten sulindo goblinas ir Rokanona. Aš sekiau iš paskos. Nusileidęs į apačią išvydau spragilu mojuojantį dvorfą ir jį apspitusius savo bendrakeleivius. Kiek tolėliau ant suolo snaudė dar vienas dvorfas. Turbūt tiek prisiliuobęs iš vakaro, kad kautynių garsas jam skambėjo kaip saldžiausia lopšinė. Kova vyko apylygi - bent iki tam tikro momento. Staiga dvorfas kad liuobs Kvakai per galvą, tas ir mirė. Turbūt net nespėjo suprasti, kas įvyko. Jo vietą užėmiau aš. Tiesą sakant kautynėse gauti į skudurus jau tapo įprastu dalyku, tad per daug nepergyvenau, kad esu be šarvų, o rankose kažkoks nususęs dvorfikų kirvelis. Pora kartų net sugebėjau padaryti jam baisias, tik deja ne mirtinas žaizdas. Galų gale mūšio įsiūtyje paleidau kirvį iš rankų. Tada užėjus įkvėpimui stvėriau už stalo krašto ir trinktelėjau tam dvorfui tiesiai į krūtinę. Rokanona iš karto suprato mano planą. Abu užgulėme ant stalo - dvorfikas net pyktelėti nesugebėjo. Gulėjo prispaustas prie grindų, tik kojytės bejėgiškai mataravo ore. Ir tos netrukus nurimo - Rokanona kalaviju atvėrė dvorfo kiaušą. Visur išsitaškė smegenys. Pakėliau akis ir apsidairiau. Yla, žmogus pabudęs iš savo letarginės būsenos bei Šaknelė jau spėjo nusileisti į rūsį ir dabar aiškinosi santykius su jau pabudusiu iš miegų dvorfu. Nesuprantu, kodėl jo miegančio neužplumpino. Lepšės. O dvorfas buvo ne iš prastųjų. Kad tvokstels Šaknelei į galvą, ta iš karto ir išsijungė. O dvorfas tiesiog pasiuto. Sukosi it užkerėtas. Kitas smūgis ir pajutau kaip mano šlaunis pasakė griežtą ne stovėjimui. Neliko nieko kita, kaip tik nugriūti ant žemės. Lūžis, gerai kad ne atviras. Jeigu toliau viskas taip eisis, bus blogai. Vilkdamas koją nušliaužiau atokiau. Atsirėmęs į stalą beviltiškai dairiausi kokio nors ginklo, akmens, daikto, kurį galėčiau paleisti susmirdusiam dvorfui į galvą. Staiga susiėmusi už šlaunies nuvirto Rokanona. Liko žmogus ir gnomas. Gnomas įnirtingai daužė kumšteliais dvorfui į šlaunį. Gaila, kad be naudos. Tad dvorfas net nekreipė į jį dėmesio, o visa savo jėga užgulė žmogų. Žmogus gi iškrėtė neeilinį numerį. Visiškai netikėtai, tiek dvorfui, tiek pačiam sau, jis nuvirto ant šono ir dabar bandė pusę metų nekarpytais kojų nagais pasiekti ir išdraskyti pačią švenčiausią dvorfo vietelę - kiaušinius. Jau įsivaizdavau tą momentą: žmogus iškelia į viršų kraujuojančius, tarp kojų pirštų suspaustus du rutuliukus, o dvorfas cypdamas krenta ant žemės ir beviltiškai bando sulaikyti čiurkšle šniojantį kraują. Vienu žodžiu sumanymas geras, o įgyvendinimas iš viso netikęs. Apimtas beprotiškumo priepuolio čiupau ant grindų gulintį alaus bokalą ir iš visų jėgų paleidau į dvorfą. Smūgis buvo žiaurus. Smūgis buvo stulbinantis ir dėl to netikėtai veiksmingas. Bokalas sudužo į šipulius atsitrenkęs į grandininius šarvus, o šukės susmigo dvorfui tiesiai į akis. Baigta. Priešų nebėra, bet ir sveikų mažoka. Goblinas tikrai negyvas, Rokanona ir Šaknelė be sąmonės. Tik žmogus ir gnomas apysveikiai. Apie bėgimą reikia pamiršti - nepaeisim. Neliko nieko kito, kaip bet kokiu būdu nuimti gnomui nuo kaklo grandinę, kad šis sugebėtų kerėti. Kankinomės gal kokias tris valandas. Sugadinome visus turėtus ginklus. Per tą laiką atsipeikėjo Šaknelė ir Rokanona. Šaknelė iš kažkur atitempė kaltų, porą kirvių ir kastuvą. Viskas veltui. Užkeikta grandinė. Kaltai jos neima, kirviai tuo labiau. Liko tik kastuvas. Daugiau metalinių daiktų neturime. Paskutinis šansas. Ir mums pavyko. Žmogus laikė kastuvą, o Rokanona akmeniu taip tvokstelėjo per jį, kad grandinė tiesiog sueižėjo. Laisvė. Dabar tikrai išsinešdinsim. Jau žinojau, ką darys gnomas. Vėl susiformavo didžiulis diskas. Mes ant jo susėdome ir nuskridome tolyn. Už geros valandos kiek šone išvydome mišką. Štai ir vietelė pasislėpti. Žmogus buvęs pėdsekys lakstė kaip pakvaišęs. Surado kažkokią išvartą. Sukišo mus ten lyg kokias dėžes, užklojo šakomis, žolėmis ir kažkur dingo. Prieš užmigdamas dar spėjau pagalvoti, kad pabėgti tai pabėgome, o išniekinti tvirtovės nespėjome - reikės grįžti.

Makaronas