Man, paprastam miškų bastūnui, prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Taip jau atsitiko, kad susidėjau su labai keista keturių kompanija. Vienas iš jų (beje, vienintelis iki manęs vyriškos giminės atstovas) - orkas. Trys moteriškės (gal mergaitės, bala jas žino, bent jau ta barzdota, tai tikriausiai - kas su tokia prasidės) - visas zoosodas ir raganų lizdas. Mažiausia su smailomis ausimis - miškavaikė - moka gydyti, kita mažiukė (barzdotoji gnomė) - sakosi esanti ugnies magijos specialistė, bet man ji panašesnė į sklandytoją, nes labai mėgsta savo monų pagalba padanges raižyti. Na o trečioji, pati aukščiausia kompanijoje ir turbūt vyriausia - elfė - savo kerais kitiems į mintis lendanti.

O susidėti mane privertė aplinkybės, nes tai buvo vienintelis šansas ištrūkti iš dvorfų vergijos. Bet apie viską nuo pradžių.

Vieną įsibėgėjusio rudens dieną aš išsiruošiau medžioklėn, reikėjo kokios žvėrienos prasimanyti, kad žiemą lengviau būtų. Kelias dienas basčiausi po kalnus, bet nieko apart poros ilgaausių nušaut nepavyko, maniau teks grįžti nieko doresnio nesumedžiojus. Bet namo grįžti neteko, sutikau kalnuose dvorfų grupelę - netikėtai iš už vieno kalno išlindo, beveik prieš pat nosį. Dvorfų buvo penki, visi žaizdoti, šarvai vietom įtrūkę, dalis net ginklų neturėjo ir buvo labai pikti. Dabar, žinodamas, kad vienas dvorfų klanas kariauja su orkais, manau, kad toji penkiukė baisiai niršo už iškarštus kailius, o visą pyktį ant manęs išliejo. Prilupo iki  sąmonės netekimo. Kai atsigavau, buvau kažkokiame urve, kur aukštai aukštai matėsi saulės šviesa. Trumpai tariant atsidūriau dvorfų kasykloje, kurioje teko juodai arti kasant anglį, nes kitaip dvorfai valgyti neduodavo. Be manęs dar ne savo noru dirbo toks Kvaka, nepaprastai plepus goblinas. Man visas ausis išūžė, o labiausiai nervino jo verkšlenimas: "noriu išgert, nebegaliu kaip noriu".

Nežinia po kiek laiko (pamečiau tikslų dienų skaičių) urvan atitarabonino net keturis belaisvius ir vienam kampe dvorfai paruošė nedidelę parodėlę iš blyškiaveidžio elfo lavono - pakabino keistoje pozoje ant sienos. Tai ir buvo dabartiniai mano kompanionai. Abejoms mažiukėms kerėtojoms kaklus puošė antkaklis iš kažkokio tai metalo, o elfė ant galvos nešėjo visą to metalo šalmą. Dėka nemažų kerūnių pastangų pavyko pabėgti ir ne šiaipsau, o išskristi. Bėgant nuo vorfų lindynės į kalnus teko dar su keliais neūžaugom storpilviais susikibti, ko pasėkoje Kvaka galus atidavė. Negražu, bet net lengviau pasidarė, kai neliko jo gobliniško barbatavimo. Likę tik penkiese, ramiau atsipūtėme tik tolokai miške, kur atsidūrėm dėka gnomės Ylos burtų ir to, kad per didelius vargus pavyko jai antkaklį nuimti. Be to ir orkui, ir elfei buvo sulaužytos kojos. Visi sumigo miške po išvartom, o aš, kaip mažiausiai nukentėjęs nuo dvorfiškų ginklų likau budėti. Naktis pasitaikė šalta ir kad nesustirti visą naktį tampiau malkas ir vaikštinėjau aplink kaip kokia nerandanti vietos mėklė.

Ryte ėmėmės nuiminėti kitom dviem kerėtojom magiją blokuojančius metalinius įtaisus. Gnomiūkštė Yla, pareiškė esanti ugnies magijos specialistė ir nuvirino kniedes laikančias miškavaikės antkaklį ir elfės šalmą. Ėmė ir nulydė, pirštu. Siaubas kažkoks, kaip tokią sučiupt sugebėjo? O toliau buvo dar gražiau, mažoji miškavaikė, vardu Šaknelė, ėmė ir kažką barbaliuodama po nosim sugydė orko Makarono ir elfės Rokanonos kojas. Neištvėręs tokios magijos koncentracijos patraukiau miškan kokių valgomų žvėrių ieškoti. Deja, prasibastęs kelias valandas grįžau tik su keliais šungrybiais. Bet šalia augo kedras, kurio sėklomis ir numarinome kirminą jau begraužiantį mūsų skrandžius. Ir staiga miške kažkas ūbtelėjo. Negarsiai, bet mes akimirksniu nusprendėm, kad tai kokio tai valgomo žvėries balsas ir kiek kojos neša visi penki pasileidom ton pusėn. Apie kedro sėklas kaip mat pamiršom. Tik palėkę gerą galą ir visai padusę, nusprendėm, kad ar nebus mums pasigirdę. Galiausiai patraukėm ten, kur mūsų bendru supratimu turėtų būti kažkoks miestas.

Mūsų nuobodus kulniavimas baigėsi, kai ant vieno skardžio visu ūgiu išsitiesęs orkas liepė sustot. Nežinau ar būtume klausę, jei ne didelis lankas jo rankose ir kažkur kirbantis įtarimas, kad tas orkas turbūt ne vienas. Makaronas ėmė kažką aiškintis su juo gimtąja kalba. Gnomė, mokanti tą keistų garsų kalbą mums vertėjavo. Galiausiai kažkas buvo sutarta ir mus palydėjo į stovyklą pas vadą. Vadas gan maloniai išklausė (kaip orkui tai nedažnas reiškinys) apie mūsų nutikimus dvorfų tvirtovėje ir pareiškė, kad mes pusiau belaisviai - tai yra galim ramiai sau vaikščiot, bet tik stovyklos ribose, o jau už jų mūsų gyvybė bus nė sudilusio skatiko neverta. Tokia pusiau laisvė - belaisvė, mus neblogai tenkino, nes gavom sočiai pavalgyti ir kampą nakvynei bei šiltus apsiaustus. Dar tą patį vakarą, stovyklon grįžo pora sužeistų orkų ir mes nulėkėm paklausyti ką jie paporins. Mums niekas nesutrukdė, tad paaiškėjo, kad tai žvalgybinio būrio likučiai, kurie susidūrė su keliais dvorfais ir keistu driežu. Vyko kažkoks karštas ginčas kai mes pasisiūlėm ištirt padėtį mainais į mūsų visišką laisvę ir dvorfų ginklus. Orkų vadas daug nesispyriojęs leido mums pasireikšti. Kaip mat nukūrėm ton pusėn, kur nutiko tas nelaimingas orkams susidūrimas. Nuvilkę nuo žuvusių orkų šarvus ir pasisavinę jų ginklus, dar kiek pamindžikavom prie keisto roplio - gyvenime nieks tokių tarp mūsų penkiukės nebuvo matės nei girdėjęs. Lyg ir baziliskas, lyg ir ne - bazilisko irgi nebuvom regėję. Pėdsakų pagalba susekiau iš kur buvo tie dvorfai su driežu ir mes rimtai ėmėmės atlikti negerą darbą - įkrėsti dvorfams į jų storas sėdimąsias. Urvas, kuriame jie greičiausiai buvo įsikūrę, žiojėjo siauro tarpeklio gale. Bet mes ne mulkiai, kad meškos olon lįstume. Užlipom ant tarpeklio šlaito ir nedidelėje aikštelėje ėmėm laukti. Taip atėjo naktis. Niekas neišlindo. Nutarėm laukti iki ryto. Buvo šalta, jau paryčiais nepakėlę šalčio Makaronas su mūsų mažąja gydytoja Šaknele puolė viens kitam į glėbį ir ėmė kaip pašėlę trintis. Maniau, kad tai visai įdomiai gali baigtis, bet Yla nutarė, kad užteks durnių volioti ir reikia tuos dvorfus iš urvo patiems išvilioti. Nurideno ji angon nedidelį akmenuką, kuris jai kažką tarstelėjus viduje garsiai sprogo. Na, manėm dabar užkibs. Deja, iš urvo išlėkė akmenukas ir sprogo tarpeklyje. Gerai, kad mes tokie gudrūs ir ant viršaus buvom užlipę, bet blogai, kad tie urve sėdintys dvorfai kerėti moka. Bet lauke vis dar buvo šalta ir mūsų mentalinė elfė Rokanona ėmė burti - nuo įtampos jos smegenyse vos akys ant kaktos neišlipo. Kai iš urvo išlindo dvorfas ir nuolankiai mums nusišypsojo nutariau ir aš monų eit mokytis, velnias, kaip viskas lengvai gaunasi - sumurmėjai kažką ir siena sprogo, sumojavai rankom ir mirtina žaizda užsitraukė - ir aš taip noriu išmokt. Bet apie tai dar pagalvosim vėliau. Gnomiūkštė sumontavo kerais kažkokį diską už savęs ir mes visi ant jo susėdę nuslydom paskui ją tiesiog žemyn. Vos kelnių iš baimės neišpurvinau. Manau, kad Yla visada svajojo gimti kokia žuvėdra ar net ereliu. Dvorfas apačioje buvo itin malonus ir į Rokanonos užduodamus klausimus atsakinėjo nuoširdžiai. Paaiškėjo, kad suktas tvirtovės valdytojas (iš kurios sėkmingai pasprukom) - Mėlynbarzdis - turi visą savo pasekėjų govedą, kurie dažosi barzdas mėlynai ir vadina save jo sūnumis. Teks ko gero tas barzdas kardeliu pamazgot, kad nekaišiotų visur kur nereikia. Dar paaiškėjo, kad urve yra likę trys "sūnūs" ir vienas keistas driežas. Šie sūneliai tų gyvių dresūra užsiima. Tik liūdniau buvo išgirsti, kad dar trys roplėkai kažkur pasibastyti išleisti ir gali grįžti bet kuriuo metu. Daug nemąstę nusiuntėm šį mūsų elfės apžavėtą Mėlynbarzdžio "sūnelį" į dvorfų pragarą ir sulindom urvan. Jis dar prieš mirdamas išpažino, kad urve, slaptam šulinyje yra užkastas lobis. Tai buvo mirties nuosprendis jo likusiems "broliukams". Greitai prašniukštinėję kelias atšakas atsidūrėm ties vieną atšaką uždengusia antklode ar tai kilimu. Man kilo negeras įtarimas ir garsiai riktelėjęs "gulkit" smukau po antklodės apačia. Antklodę pervėrė kažkokios mažytės kulkos, kurios nesmagiai žeidė neatsigulusius, o tokių buvo be manęs - visi likę. Elfė, stovėjusi centre, susirinko didžiąją dalį kulkyčių, o Šaknelei kliuvo į koją ir dar kaip - krito be sąmonės. Gnomė ir orkas šių mažyčių magijos sukurtų kulkų išvengė. Atsidūręs už pertvaros išvydau tris dvorfus, kurie net kibirkščiavo kaip norėjo kerėti. Vos spėjau šoktelėti į šoną, bet ir tai kelios kulkos susmigo į mano kūną, gerai, kad nestipriai. Iš už užuolaidos trenkė žaibo juosta susvilinusi vieną dvorfišką kerėtoją - mūsų magės gnomiūkštės Ylos darbas. Ačių dievams, man nekliuvo. Tuo metu už užuolaidos orkas ir elfė ėmėsi reanimuoti praradusią sąmonę miškavaikę. Iš žaizdų stipriai tekėjo kraujas ir visas šis nuotykiai šiai mažylei galėjo baigtis labai liūdnai. Gerai, kad orkui pavyko sustabdyti kraujavimą. Iš už kilimo pasirodė elfė Rokanona - jai vos akys iš savo vietų neiškrito, kai pamatė tiesiai į ją lekiantį didžiulį ledo gabalą. Šis skraidantis ledinukas vožėsi jai į krūtinę, bet neveltui elfų rasė garsėja gyvybiškumu - tik sužeidė. Čia ir Yla pasirodė iš už perdangos. Per kelias sekundes ji pribaigė magiškomis strėlikėmis dar vieną dvorfą kerūną. O trečiasis tuo metu kažką sumarmaliavo panosėje ir prieš mus visus staiga, kad plykstels šviesa - visi kaip mat buvo apakinti, net ir belendantis iš už kilimo orkas. Iškrėtęs šį pokštą dvorfas dėjo į kojas, net rūkti ėmė, o mes likom grabinėtis nieko nematydami ir intensyviai mirksėdami. O tuo tarpu Šaknelė, savo vitalistiškos magijos pagalba pasigydė ir puolė paskui sprunkantį dvorfą. Vargšelį užgulė ištisa magijos kruša - jis ėmė dusti, po to ir mėšlungis dar sutraukė, o mirė jis ne nuo magijos, o nuo paprasto šaltojo ginklo buvusio miškavaikės rankoje. Kai man grįžo regėjimas viskas jau buvo baigta ir mano vaidmuo šiame mūšyje, sakyčiau buvo labai jau kuklus. Dabar belieka surast lobį ir neužsirauti ant keistų roplių. Rodos tiek nedaug. Bet kas žino kokį pokštą likimas sumąstė sekančiai akimirkai.

Pėdsekys Tokei Ito