Diena praktiškai nė žodžio nepratarusios elfės kompanijoje slinko lėtai ir nuobodžiai. Ir kiek gi galima gulinėti pakrūmėmis slepiantis nuo dvorfų ar kitokių nepageidautinų svečių. Ėsti norisi nerealiai. Gal elfę suėsti? Pasakysiu, kad nuėjo į žvalgybą ir negrįžo. Gerti taip pat norisi. Pradėjo temti. Gnomo, miškavaikio ir žmogaus vis nėra. Galvoje pradėjo suktis neramios mintys apie galimą nakvynę po atviru dangumi. Nelabai linksma perspektyva, žinant, kad aplink zuja minios peralkusių ir praktiškai nepažeidžiamų vilkolakių. Elfė sako - skraidysim.

Jau pradėjus temti tolumoje pasirodė grupelė būtybių. Pasirodo tai mūsiškiai, tik kažkodėl jie pėdino iš visai kitos miesto pusės. Grįžo jie tuščiomis. Visiškai tuščiomis - net tai ką turėjo eidami į miestą ir tai buvo praganę. Nei ginklų, nei antklodžių. Žmogus keikėsi išsijuosęs. Kiek apsiraminę jie vienas per kitą trumpai papasakojo šios dienos nuotykius.

Pusė dienos kaip pasakojo Šaknelė praėjo visai neblogai, turiu omenyje, kad mūsų pasiuntiniai, apsirūpino maistu ir vyno buteliais (sako jų buvo net penki), kurių nepagailėjo prieš savaitę žuvęs Kvaka! Tačiau tolimesni įvykiai susiklostė kur kas įdomiau. Kvakos atsiradimas buvo toks įtartinas, kad mūsų bendražygiai neatsispyrė norui viską išsiaiškinti iki galo. Jie grįžo pas Kvaką, kurį buvo palikę nulūžusį požeminiame jo kambarėlyje. Kambarėlis pasirodė užrakintas. Bet mūsų magui neįveikiamų durų nėra. Savo ugniniu pirštu ji ramiai perpjovė spyną ir tylomis įslinko į vidų. Kvaka ramiai knarkė ant sofos. Tokei Ito be ceremonijų pasisavino jo apyrankę. Magas pažiūrėjęs nusprendė, kad apyrankė lyg ir magiška. Kvakos paslaptis nuo to nei kiek nepaaiškėjo. Tada žmogus pradėjo šniukštinėti abu kambariukus ieškodamas slaptų durų. Kaip ir tikėjosi, tokios durys atsirado. Beliko jas atidaryti, bet ši užduotis žmogui pasirodė per sudėtinga. Nieko kito neliko, kaip vėl paleisti į darbą magą. Šis krenkštelėjo ir apspjovė duris. Rezultatas buvo stulbinantis - akmeninės durys išskydo ir pavirto paprasčiausia smėlio krūvele. Prieš akis atsivėrė skylė. Bet ir vėl siurprizas - durys vedė į šulinį. Apačioje matėsi lygi aikštelė, o viršuje kanalizacijos dangtis. Visiškas nesusipratimas: draugų įsivaizdavimu, čia turėjo būti nedidelis kambarėlis, kuriame slėpėsi kažkas, kas girdėjo jų pokalbį su Kvaka ir kuris užrakino duris jiems išėjus. Visiškai pasimetę, jie nusprendė, kad ši paslaptis jiems per sudėtinga ir reikia nešti kudašių iš šio keisto miesto, kol nevėlu. Bet kaip visada, toks smegenų prašviesėjimas truko neilgai. Išsiropštę į paviršių, jie vis dėlto nusprendė aplankyti Kvakos žmoną - kam kam, o jiems tai tikrai ji pasakos ką nors, apie Kvaką. Tačiau Kvakos žmonos namuose nebuvo, apskritai miestas kaip išmiręs. Tik kažkoks netyčia iš trobos į gatvę išlindęs Kvakos kaimynas paliudijo, kad Kvakos žmona grynių gryniausia pletkininkė, kuriai nėra nieko švento šiame gyvenime.

Galų gale nusprendę, kad šiame mieste daugiau nieko nepeš, draugai patraukė link vartų. Bet pasirodė, kad išeiti iš miesto dar sudėtingiau nei įeiti. Jie sužinojo, kad įeiti galima pro vienus vartus, o išeiti jau būtinai reikia pro kitus. Prie tų kitų vartų sargybiniai pareikalavo leidimo. Apie tai mūsų bendrakeleiviai išgirdo pirmą kartą. Leidimus išduoda kažkoks generolas. Po geros valandos leidimai gauti. Atrodo nesusipratimai jau praeityje ir galima keliauti toliau. Bet ne - išeinant vėl reikia praeiti pro magiškus vartus. Yla staiga prisiminusi pusiau magišką Kvakos apyrankę, atsisakė pro juos eiti, motyvuodama, kad ją prispyrė į tualetą. Turbūt jau ne pirmą kartą susidūrę su tokiu akivaizdžiu melu, sargybiniai suprato kame reikalas ir neapsiriko: apyrankė. Iš kur? Ėgi, Yla ėjo gatve ir rado šią apyrankę. Negi leisi gražiam daiktui prapulti - priglaudė ir visai pamiršo, kad tokią turi. Sargybinių pasitikėjimo toks paaiškinimas nesukėlė. Visos kompanijos leidimas išeiti iš miesto buvo sustabdytas, o Yla atsidūrė kalėjime. Čia prie jos prisistatė kažkoks nusmurgęs dvorfas ir mosuodamas surūdijusiomis replėmis pareiškė: arba viską papasakosi arba tau chana. Prieš tokius argumentus neatsilaikysi: Yla ėjo gatve ir sutiko Kvaką, seną savo pažįstamą. Kvaka pasiūlė jai eiti į Gobliną. Eiti tai eiti, bet Ylos kišenėse tuščia. Tai ji paėmė ir nušvilpė iš Kvakos apyrankę. Suprasdama savo poelgio bjaurumą, ji dabar gailisi ir prašo apyrankę perduoti Kvakai. O maistą Kvaka pats davė - vogti nereikėjo. Pasakojimo apie maistą dvorfai nesuprato: pasak jo, maiše nebuvo jokio maisto, tik kažkokie nusmurgę skudurai. Iš karto kilo įtarimas - sargybinių darbas. Ir tik į vakarę Ylą paleido, aišku, be teisės kada nors sugrįžti į šį miestą. Dar blogiau  buvo tai, kad visus jų daiktus ir ginklus sargybiniai atėmė. Jau būdamas gerokai už vartų Tokei Ito šiuo klausimu dvorfų sargybiniams išdėstė savo nuomonę, sustiprindamas ją įvairiais žestais, turėjusiais parodyti dvorfams jų tikrąją vietą šiame pasaulyje.

Taigi sugaišom visą dieną, o naudos jokios - vienos nesėkmės. Ir su Kvaka neaišku. Tai jis žuvo, tai gyvas. Ar jis mums vaidenosi, ar mes jam. Galų gale dar tie vilkolakiai, kurie naktį vėl ramybės neduos. Vienu žodžiu kai grįšim, šį miestą paleisim pelenais ir baigta.

Prieš naktinę kelionę, kerėtojai išgriuvo pamiegoti ir pasisemti jėgų. Šaknelė kiekvieną dieną stropiai mokosi kerėti ir demonstruoja mums vis naujus kerus. Šį kartą ji užkerėjo kelis krūmus, kurie tipo skleidžia stiprų kvapą ir suklaidina persekiotojus. Po kokių 3 valandų vėl pasigirdo vilkų kaukimas. Nieko nelaukę pakėlėm kerėtojus. Tada ant jau tapusio įprasta keliavimo priemone disko ir nuskridom. Jau paryčiais prieš mus iškilo didžiulė kalnų grandinė. Vienoje vietoje aiškiai švietė perėja, o prie jos laužai ir sargybinio bokštelis. Rokanona staiga pajuto, kad jos skrydis tarsi blokuojamas ir kažkas verčia ją leistis - magiška užtvara. Kažkodėl iš karto nusprendėme, kad anapus kalnų vilkolakių nėra. Padarę gerą lanką ir išvengę sargybinių, nusileidom anapus kalnų, kurie kaip pasirodė tik siaura juostelė. Nusikalę nuo naktinio perskridimo, užkrimtome Šaknelės prinokintų kedro riešutų ir suvirtome miegoti. Pabudome jau į pavakarę ir kiek paėję apsistojome upės pakrantėje, svajodami apie rytojaus žūklę ir pilnus pilvus.  Ryte, vos prašvitus, jau išsirikiavome palei upę. Yla aukščiausiai - ir kad duos žaibo juostą į upę. Tokei Ito pasidaręs iš šarvų maišą puolė į vandenį. Šaknelė iš paskos. Jau būdama giliai vandenyje, ji prisiminė, kad plaukti nemoka. Šiaip ne taip radusi seklesnę vietą, ji ėmė dairytis žuvų. Bet kur tu jas pamatysi, kai stovi vandenyje iki kaklo. Pamatęs srovės nešamas žuvis aš irgi puoliau į vandenį. Aišku plaukikas iš manęs nekoks, bet pilvo urzgimas irgi nepakenčiamas. Vienu žodžiu jeigu ne aš, būtume likę be maisto. Tokei Ito ir Šaknelė skendo pakaitomis - tai vienas, tai kitas. Tokei Ito dar sugebėjo paskandinti savo šarvus ir dabar beviltiškai nardė šaltame vandenyje tikėdamasis juos susigražinti. Vos spėjau jį ištraukti. Visas sustiręs į kaulą, pamėlęs, benosis - man net pagailo jo (pirmą kartą mane apėmė toks jausmas). Kol mes gaudėm kvapą išsitiesę ant kranto, atskrido Rokanona ir pareiškė pastebėjusi du raitelius. Jėgos vėl užplūdo. Pasileidom tekini link tilto jau galvodami apie skambančias aukso monetas, kurių pilnos keliauninkų kišenės. Raiteliai pasirodė netipiški. Du goblinai ant vilkų. Ginkluoti ir aiškiai nenusiteikę savanoriškai ištuštinti kišenes. Mūsų grupės veiksmai kaip visada, taip ir šį kartą, pasižymėjo stulbinančiu nenuspėjamumu. Rokanona levitavusi ore, staiga ėmė krypti į šoną ir dabar sklandė beveik horizontalioje padėtyje. Šaknelė stovėjo lyg stabo ištikta. Kaip vėliau pasakojo, ji bandė kerais sustabdyti vieno goblino širdį, bet vos nesustabdė savo. Yla šaudė kerais. Vieno goblino ranką su iškeltu kalaviju staiga nurėžė pro mūsų galvas prašvilpusi ugninė strėlė. Goblinas tik pabalo ir be kvapo išdribo į kelio dulkes. Po to, kaip ji pasakojo, ugnies strėlės nurėžė vieno goblino koją, koja užsidegė, goblinas žviegdamas nukrito ant žemės. Jai pasakojant visi tik susižvalgė - gnomas išprotėjo - tokia turbūt visų magų dalia.

O tuo metu, kai dėjosi visi šie keisti dalykai, mes su Tokei Ito stovėjome ant kelio, užtvėrę goblinams ir vilkams kelią. Tokei Ito be šarvų, skydo ir su buože. Rezultato ilgai neteko laukti. Vilkas jam įkando į veidą, šoną, koją, galų gale perkando širdį, kepenis, plaučius ir inkstus. Nespėjau nė apsidairyti, o Tokei Ito jau išleido paskutinį kvapą. Kas įvyko toliau praktiškai nesupratau. Antrasis goblinas staiga susileido - Rokanona jo galvą pavertė burbuliuojančiu smegeninės sriubos dubeniu. Abu vilkus ugnies strėlėmis pribaigė Yla. Tiek to ir veiksmo. Spėjau du kartus be didelės naudos tvokstelti vilkui spragilu ir viskas.

Po mūšio jau įprastinis mūsų komandai ritualas - žaizdų gydymas. Šį kartą jis daug pavojingesnis. Reikia prikelti iš mirusiųjų nelaimingąjį žmogų. Čia jau Šaknelės specializacija.

Per tą laiką mes užsiimame lavonais. Negyvus vilkus slepiame miške, o apkraustytą gobliną su pilnomis kišenėmis akmenų atiduodame upei. Rokanona tuo tarpu tamposi su antru goblinu, kuris pasirodo dar gyvas tik be sąmonės.

Pinigų šie goblinai neturi, maisto taip pat, daiktų irgi. Ką radome, tai kažkokį tai medalioną ir sidabrinę apykaklę - tipo papuošalą. Atgavęs sąmonę goblinas išdidžiai pareiškia: jūs nežinote į ką įsipainiojote. Visi be išimties, net ką tik atgijęs žmogus tiesiog leipstame iš juoko. Ką tik besutinkame, visi kartoja tą patį: nežinote kur įsipainiojote. Ta proga, pasiūlau gobliną iš karto pribaigti. Rokanona vis dėlto nusprendžia jį tardyti. Gyvena jis Gobline. Turi namą, vaikų krūvą, šiek tiek pinigučių po lova savo miegamajame, tarnauja armijoje žvalgu. Tiesą sakant išgirdę, kad armija bus čia už pusdienio, truputėlį susirūpiname ir atsikratome visko, kas gali sukelti kitų sutiktų kareivių įtarimo. Taigi pirmiausia atsikratome jau nebereikalingo goblino, tada jų rūbų, sėdame ant disko ir kelionėn - darom didelį lanką. Dėl viso pikto. Vakare galų gale apsistojam (už mūsų liko koks 20 kilometrų) ir galų gale išsikepam žuvį. Suvalgau ją su visais viduriais. Gnomė kažkodėl apsivemia. Laikas miegoti. Naktį reikės pažiūrėti, ką ji išvėmė.