Pabudusi ir pramerkusi akis, aplink stovyklavietę pamačiau tirštą rūką. Buvo drėgna, šalta ir norėjosi valgyti. Šaknelė vos pamačiusi mane judant, pakišo po nosimi vakar kapinėse rastą gertuvę su smėliu, prašydama nustatyti jos paskirtį. Susikaupiau ir pabandžiau išaiškinti tą keistą daiktą, tačiau parkritau be sąmonės ant žemės. Antrą kartą šį rytą pramerkusi akis, priešais save pamačiau palinkusius elfo, miškavaikės ir žmogaus veidus, perkreiptus iš nuostabos ir nesupratimo. Man nieko neliko kaip tik pasakyti, kad rytais neturiu daug magiškos energijos ir kad man dar neaiški gertuvės paskirtis. Vienintelis, kuris neatkreipė dėmesio į mano nevykusius bandymus kerėti, buvo išsirengęs iki pusės orkas, stovėjęs atokiai nuo mūsų ir savo kovos ginklu - Ryto žvaigžde mojavęs į visas puses. Jo dusulingi šūksniai ir keistai kampuoti judesiai pradžioje mus kiek išgąsdino, nes mes pamanėme, kad jis kaunasi su kažkokiu mūsų akimis nematomu priešu ir mes jau pamaži ruošėmės bėgti į pagalbą, tačiau orkas pamatęs mūsų nustebusius veidus, pareiškė, kad jis dabar kiekvieną rytą taip stiprins savo kūną, nes nori būti nenugalimas net ir prieš pačius baisiausius priešininkus. Susižvalgę ir patrukčioję pečiais, nutarėme užvalgyti ir ruoštis keliauti toliau. Šaknelė sužvarbusi iš šalčio greitu žingsniu nuskubėjo rinkti malkų, surinkusi pluoštą taip skubėjo atgalios, kad bebėgant kojos susipainiojo, pargriuvo ir visos surinktos šakos išsimėtė į šonus. "Oi kokie blogi ženklai, iš pat ryto", pamaniau. "Pradžioje mano nepavykęs keras, keistas orko elgesys, miškavaikės griuvimas ir išardytas malkų ryšulys, o dar tas keistas rūkas aplink. Ne, visa, tai nei į gera. Kažkas keisto ir neaiškaus gali įvykti. Reikia būti akylai". Taip pamąsčiusi, sukūriau magišką ugnį, kurios dėka sušilome ir išsikepėme paskutinę gyvatės dalį, sočiai pavalgėme ir patraukėme kelionėn. Ėjome samanotomis vietomis šalia vinguriavo upelis. Staiga pastebėjome, jog vandenyje kažkas mirga ir kunkuliuoja. Visi sustojome ir nutilome, Rokanona susikaupė ir sukerėjo, o paskui pasakė, kad vandenyje tupi neprotinga būtybė. Na tai ir pareiškimas, pamaniau. Ir tam reikėjo naudoti žiežirbas? Kokia gi protinga būtybė tupės tokioje šaltoje ir nykioje vietoje? Ach, tie mentalistai, kartais kai pasako, tai nors virsk iš koto. O dar keistesnis pasirodė Tokei Ito, kuris pasiruošė plikomis rankomis sugauti tą beprotį, tupintį vandenyje, o tokiam sumanymui triukšmingais garsais pritarė miškaivaikė ir orkas. Tačiau mūsų kompanijos sukeliami triukšmai išgąsdino vandeninę būtybę ir ši pabėgo taip netikėtai kaip ir pasirodė. Ėjome tolyn dar kelias valandas, pamažu pajutome, kad šlaitu kylame į viršų ir taip kopdami netikėtai priėjome akmeninės sienos liekanas. Apsidairėme ir supratome, kad pasiekėme žemėlapyje pažymėtą vietą. Kažkada čia buvus gynybinei sienai ar bokštui, dabar buvo visiškai apleista plynė. Netoli sienos stovėjo aplūžusios kartuvės, aplinkui matėsi pelenų plotai, senų laužaviečių vietos, ant kotų draikėsi skudurų liekanos, mėtėsi kaulai. Šaknelė nustatė, kad keletas rastų kaulų esantys kažkokių jai nežinomų roplių. Man staiga šovė mintis pabandyti šioje apleistoje stovyklavietėje paieškoti ginklų, kadangi greta talento ugnies kerams aš dar turiu sugebėjimą justi metalą. Susikaupus, rankomis braukiau žemės paviršiumi ir dviejose vietose pajutau metalą. Orkas ir žmogus vienas kitą stumdydami, kaip pašėlę šoko rankomis kasti tose vietose žemę, karštai ginčydamiesi apie tai, kam priklauso žemėje esantis grobis. Abiejų rėkimai greit pritilo, iškasus aprūdijusį sulūžusiu kotu bardišių bei panašios būklės kirvį, įstrigusį nežinomo roplio kiauše. Jų intonacijos vieno kito atžvilgiu akimirksniu pasikeitė ir jie vienas kitam maloniai užleido aptiktus ginklus. Nieko gero nepešę kilome toliau aukštyn. Kalno viršuje priėjome lygią aikštelę, kurios viduryje stovėjo iš akmenų sudėtas turas. Visi supratome, kad rastas kapinėse žemėlapis yra labai senas ir jame pažymėtos pilys, trobos ir statiniai senai yra apleisti ir sugriuvę ir mūsų noras pasipelnyti yra visiškas nevykęs šiose vietose. Tačiau mus pradėjo dominti įvykiai, kurie galėjo nutikti čia, todėl nutarėme aplankyti dar vieną žemėlapyje pažymėtą salelę su pilimi. Nuobodų ėjimą nutarėme patrumpinti jau tradiciniu tapusiu Rokanonos skrydžiu ir mano sukurto disko skraiduolio pagalba. Beskrendant pradėjo skirtis nuomonės dėl skrydžio krypties, nes aplinkui dar vis stūksantis tirštas rūkas neleido gerai įžvelgti apylinkes. Mane nešanti mentalistė rodė pietus, aš šiaurinę pusę, o ant disko tupiantys miškavaikė, žmogus ir orkas rytus, tad teko paklusti daugumos nuomonei. Kurį laiką skridome tyloje, kol Šaknelė nepradėjo garsiai šūkauti apie tai kas būtų jei diskas netikėtai nukryptų į šoną ir pasiklystų šiose nykiose vietose, o paskui ji kartu su žmogumi pradėjo blevyzgoti apie tai, kad jiems visiškai nepatogu skristi ant tokio plokščio disko ir jie pageidautų lovio ar vežimo pavidalo disko, kuriuo skrendant galėtų tyrinėti apylinkes. Man jų klausantis, viduje virė kraujas ir galvoje rezgėsi blogi ketinimai, tačiau netikėtas orko duslus užriaumojimas ir prašymas nutilti, atšaldė jų poniškus norus.

Antroje pelkės saloje, kaip ir manėme, taip pat buvo tuščia ir apleista. Čia stūksojo du apgriuvę bokštai, kurių vienas buvo keturių, o kitas vos vieno aukšto, aplink visur mėtėsi plytos. Pradžioje nutarėme apžiūrėti mažesnįjį. Iš išorės atrodęs toks nedidelis statinys, įžengus į vidų pasirodė kur kas didingesnis, nes žemyn matėsi kokių penkių aukštų šulinys, o perdengimai tarp jųjų buvo jau senokai sunykę. Šulinio dugne galima buvo nežymiai įžiūrėti tik sukritusių lentų ir plytų liekanas. Antrojo bokšto viduje viskas taip pat buvo apleista, pirmame aukšte mėtėsi sulūžusios lentos, raizgėsi voratinkliai, į viršų vedantys laiptai buvo aplūžę, daugelyje vietų nebebuvo lentų., taigi nutarėme leistis žemyn dar išlikusiais girgždančiais laiptais. Orkas leisdamasis ir laikydamasis sienos, staiga pajuto sienoje esančią slaptavietę, kurioje gulėjo baltas medalionas. Paprašęs manęs pažinti šį daiktą, griežtai pasakė paskui jį gražinti radusiajam. Daikto pažinimo keru nustačiau, kad šis medalionas skirtas raudonojo aukso paieškai ir jame iš pusės šimto buvusių užtaisų, belikęs tik vienas paskutinysis, kiekviena paieška kainuojanti vieną žiežirbą. Bet labiausiai mane sudomino lengvas metalas iš kurio jis pagamintas, tačiau kas tai per metalas man niekaip nepavyko nustatyti, tačiau jis suteikiantis kiekvienam veiksmui jėgų. Taigi garsiai orkui pasakiau, kad šis radinys skirtas nešti tik magiškų gudrybių mokančioms būtybėms, todėl šis nusivylęs dar kurį laiką savo masyviomis rankomis graibė pilkas bokšto sienas, tikėdamasis rasti kokį galybę ir stiprybę orkams suteikiantį daiktą. Taip besigraibant ir bekalbant, netikėtai sutraškėjo vienoje vietoje grindys ir Rokanona įgriuvo į žemiau esantį aukštą, kuriame grindų lentos užėmė tik dalį kambario, o kitoje dalyje buvo didžiulė skylė, pro kurią žvelgiant matėsi sugriuvę likusieji žemutiniai aukštai, o pačioje apačioje- šiukšlių krūva. Elfei nieko neliko kaip tik užsidėti skrydį ir pakilti į viršų, o mes tais pačiais laiptais užsikeberiojome viršun. Vieta buvo labai keista, niekaip nesupratome nei šių bokštų, nei šalia bokštų esančio griovio paskirties. Taigi ir šioje nykioje vietoje nieko nepešę, nutarėme aplankyti paskutinįjį žemėlapyje pažymėtą vietą - kaimelį.

Tačiau netikėtai mano akys aptemo, kūnas suvirpėjo, o atmerkusi akis pamačiau, kad stoviu visai kitoje vietoje, šalia nebebuvo bokštų, o akmeninę žemę pakeitė drėgni kiminynai. Priešais mane stovėjo šlapia ir nuo šalčio drebanti miškavaikė, visų klausianti, kodėl ji stovinti šlapia, nes ką tik buvo sausa ir kovėsi su skeletu kapinėse. Aš pasiūliau Šaknelei išsimiegoti, nes kapinės buvo jau vakarykštės dienos įvykis, o štai kur ką tik matyti bokštai tai ar niekam nekelia klausimų. Orkas su žmogumi man atsakė, kad bokštai taip pat yra ne šios dienos įvykis, o tik vakarykštės ir mane ir Šaknelę kažkas sukerėjo šioje nykioje kiminingoje vietoje. Jie papasakojo, kad vakar dienos metu jie taip pat buvo pakerėti šiuo keistu keru, išskyrus tik mane vieną ir visiems jiems buvo atmintyje belikę tik kapinės prie kelio. Todėl tą kartą aš jiems pasakojau apie rytą, apie kelionę ir bokštus, o šį kartą ir man kažkieno galingi kerai atėmė atmintį. Taigi vakar dienos tolimesnius įvykius atpasakosiu, tik savo bendrakeliauninkų pasakojimais.

Kaip visi suprato iš mano vakarykščio pasakojimo, mes buvome nuo bokštų nutolę nelabai toli, kai visiems, išskyrus mane netikėtai išsitrynė atmintis ir niekas iš jų negalėjo suprasti kaip iš kapinių atsirado pelkėje. Man, tada dar buvusiai blaivaus proto, pavyko jiems papasakoti ryto nuotykius, tiesa, daugelis sakė, kad aš minėjau jiems keistą mūšį su gyvatėmis ir dar visokias baisybes. Jiems pasakojant tokius dalykus, taip susipainiojau, kad nebesupratau kuris mūsų buvo tuo met aiškaus proto, nes jokių mūšių ir gyvačių tikrai nebuvo.

Priėję pelkę, kuriame įvyko pirmasis atminties praradimas, pamatėme keturias nedideles trobas ir šalia jų išgąsčio pilnomis akimis bėgantį ir besislepiantį gobliną. Artimiausioje troboje pasibeldus ir atsako nesulaukus, kaip visada teko užeiti nekviestiems ir užklausti, kodėl taip nesvetingai sutinkami. Name, baimės sukaustyti, slėpėsi jau matytas pienburnis goblinukas bei senyvo amžiaus goblinė. Jie nedrąsiai mūsų paklausė ar kartais nesame golemai, tačiau pamatę mano simpatišką gnomišką veidą, pasakė, kad gnomus pažįsta, mat jiems patarnauja. Taigi gnomiškos rasės pažinimas buvo taiki pradžia šiltai vakarienei bei pokalbiui su goblinais. Mums valgant, goblinės paruoštą maistą, jiedu vienas kitą pertraukdami pasakojo, jog šiame kaimelyje gyvena penkiese, uogauja, medžioja, tačiau šiuo metu tik juodu belikę, nes kiti išėję patarnauti ant kalno gyvenantiems gnomams kerėtojams. Kas per kerėtojai ten gyvena jie nežinantys, tik yra matę, kad jie daug visokių magiškų gudrybių mokantys. Labiausiai goblinai bijantys pelkėse vaikščiojančių golemų, kurių anksčiau šiose apylinkėse niekada nebuvę. Pasakojo, jog dažnai išėjus uogauti arba visai negrįžtama, arba grįžtama pamiršus kokio pusdienio ar dienos įvykius. Kas aplinkui vyksta, patys dorai nieko nesuprantantys. Paklausę jų pasakojimų nutarėme pernakvoti šiame kaimelyje, o kitą dieną patraukti link gnomų tvirtovės.

Ryte užvalgius, patraukėme numatyta kryptimi. Pradžioje ėjome pievomis, paskui kelias vedė tik kimininga pelke. Šioje vietoje įvyko antrasis atminties paveikimas, šį kartą paskutinių įvykių neprisiminė tik Šaknelė ir Rokanona, todėl vidury pelkės teko jas nuraminti, pasakyti, kad taip šiose vietose nutinka ir eiti toliau. Einant kūlgrinda prieš mus netikėtai išnyro baisi pabaisa - ir kaip supratome pagal goblinų aprašymus, tai buvo dumblo golemas, keliantis siaubą visoje apylinkėje. Apie susitikimą su šiuo pabaisa man ir Šaknelei pasakojo tik elfė ir orkas, o žmogus kažko įtartinai tylėjo, ėjo paraudusiu veidu ir žemyn nuleista galva.

Kai sutikome dumblo golemą visi stovėjome kūlgrindoje išsirikiavę vienas paskui kitą. Rokanona ir aš skrydžio pagalba pakilome į viršų, bandydamos kerais atakuoti golemą, o šis nieko nelaukęs pradėjo iš rankų leisti į mus dumblą. Pirmasis stovėjęs Tokei Ito bandė golemą atakuoti ietimi, Makaronas kūną tepėsi dumblu, tikėdamasis, kad tai apsaugos jį nuo siaubūno smūgių. Aš paleidau į pelkių pabaisą ugnies strėlę, kuri padarė jo viduje didžiulę skylę, tačiau visų nuostabai ji po akimirkos susitraukė ir atrodė, kad žaizdos net nebuvo. Golemas be perstojo atakavo mus dumblu ir vienas jo šūvių buvo sėkmingas jam, nes jis pataikė prieš jį stovinčiam drąsiajam Tokei Ito tiesiai į tarpukojį. Smūgis buvo toks stiprus, kad šis griuvo be sąmones tiesiai veidu į dumblą, o golemas pasinaudojęs tokia nejudria žmogaus būsena, viena koja bandė stumti jį gilyn. Prieš baidyklę pirmas stojo su spragilu rankose Makaronas. Šaknelė bandė kerėti keru, kuris duotų žalos golemui už kiekvieną prisilietimą prie vandens, tačiau sukerėti niekaip nepavyko. Golemas įsijautė ir viena koja stovėdamas ant žmogaus paleido nemažą dumblo gabalą į Makaroną, kuriam sutrupino vieną iš kojų, tačiau dumblas kaip tvarstis dar kurį laiką padėjo pastarajam išstovėti ant kojų. Orkas taip įsiuto, kad pirmuoju spragilo smūgiu sutriuškino golemo dešiniąją koją ir šis praradęs pusiausvyrą krito. Rokanona pasinaudojusi pagriuvimu, pradėjo iš vandens traukti žmogų, o aš sukūriau elektrinį lanką, kuriuo pradėjau raižyti kimininės pabaisos kūną, Šaknelė bandė uždėti mėšlungį, tačiau šis galiūnas nugalėjo mūsų visas pastangas ir sugebėjo dar kartą atsistoti, tačiau vis dar įtūžęs Makaronas kirto jam savo kovos ginklu per kairiąją koją, kurios dalis liko stovėti šalia dešiniosios dumblingoje pelkėje, o be kojų likęs golemas gulėjo ant nugaros, todėl pasinaudojusi patogia padėtimi išraizgiau jo kūną ugnies vingiais ir šis po kuriuo laiko mirė.

Po mūšio kaip visada prasidėjo tradicija tapęs žaizdų gydymas ir kaip visada šioje srityje neprilygstama yra miškavaikė, be kurios dalies mūsų jau apskritai nebūtų šiame žiauriame pasaulyje. Kadangi po tokių sunkių mūšių Šaknelei pačiai nelieka daug magiškos energijos, tad elfės pagalba sustiprinus kerų poveikį, miškavaikei pavyko ne visai padoriai, bet pakenčiamai aptvarkyti orko žaizdą. Klausiantis šios istorijos miškavaikė stovėjo išdidžiai iškėlusi galvą ir kiek nedrąsiu žvilgsniu šnairavo į orką. O šis burbėjo, kad kerėtojai savo darbus kartais galėtų padaryti ir efektingiau. Po gydymo patraukėme tolyn, lipome šlaitu aukštyn, kol priėjome nedidelę pelkutę, kurioje keistai plaukiojo kiminai. Šaknelė ieškojo augaliuko, tačiau netikėtai neišlaikė pusiausvyros ir įkrito į šaltą vandenį. Na drąsą ir ryžtą šioje vietoje parodė žmogus, kuris nieko nelaukdamas puolė į vandenį ir ištraukė nieko nesuprantančią miškavaikę į krantą. Čia ir įvyko trečiasis atminties praradimas, po kurio nei aš, nei Šaknelė neprisiminėme paskutiniųjų įvykių. Ji kalbėjo apie kapines, o aš apie bokštus, tačiau orkui, elfei ir žmogui besišypsant supratome, kad dar ne daug šiame pasaulyje praradome.

Toliau ėjome šlaitu viršun, kol priėjome trys kolonas, ant kurių stūksojo migla. Einant keliu orkas nuolat domėjosi ant mano kaklo kabančiu medalionu, bet aš pasinaudojusi proga, kad jis nieko neprisimena apie bokštus, sakiau, kad radau pakelyje ir kad tai yra elementarus papuošalas. Mums užkilus į viršų, netikėtai pakilo stiprus šiaurės vėjas ir mes pamanę, kad tai yra ženklas, puolėme slėptis už galingų kolonų. Prieš mus migloje išryškėjo bokšto kontūrai. Įėjimą saugojo goblinas, kuris pradžioje mandagiai pasisveikino, tačiau po keleto akimirkų tapo tarsi zombiu, visiškai neregavusiu į mūsų klausimus, stovėjo nejudėdamas prie įėjimo ir išplėstomis akimis žvelgė į tolį. Aš pamaniau, kad kerėtojai mus stebi šio goblino sargo akimis, todėl garsiai pasakiau, kad jų žvilgsnius taip pat matau. Vartai tyliai atsivėrė ir mes patekome į tamsų ir ilgą koridorių, kurių gilumoje stovėjo du gnomai. Mums prisistačius keliauninkais ir nuotykių ieškotojais, atkeliavusiais iš Dragaros miesto, jie mus pasveikino atvykus i mago mokyklą ir pakvietė į salę su židiniu.

Tai buvo atgaiva mūsų šlapiems ir nuvargusiems kūnams, mes įsitaisėme šalia židinio, pavalgėme šilto maisto, gurkšnojome vyną ir klausėmės magų. Šeimininkai pasakojo, kad šioje mokykloje gyvena iš viso dvylika gnomų, iš kurių jiedu yra mokytojai, turintys dar dešimt mokinių. Tai sena magų mokykla. Anksčiau buvo manyta tobulinti šioje vietoje elektros magiją, bet nelabai kas jiems pavyko. Kai tik buvo pastatyti bokštai aplinkui daug keistų būtybių pradėjo veistis, vieni iš jų jau mūsų matyti golemai, kurie yra magijos pasekmė. Laimei jie bijo užlipti ant kalvos, kurioje gyvena kerėtojai. Gnomai pasakojo, kad burbuliuojantis ir sūkuriuojantis vanduo pelkėje taip pat pavojingas, nes tose vietose gali būti už golemus ne ką baisesnės pelkių pabaisos. Apleisti bokštai - tai buvusios magų mokyklos liekanos, o mums užklausus apie keistą pelkutę, kurios paviršiuje plaukioja kiminai ir į kurią taip žiopliškai įkrito miškavaikė, jie susižvalgė, patrukčiojo pečiais, o paskui numojo ranka ir atsakė, kad tai galėjo būti tų kvailų goblinų darbas, o paskui pridūrė, kad tokios kvailos rasės jiems dar nėra tekę sutikti ir jie laiko juos visiškai nepavykusių magijos bandymų dalimi. Mums užklausus magų apie raudonąjį auksą, jiedu nusišypsojo ir paklausė ar nesame taip pat pamišę dėl šio daikto paieškos, bet pamačius mūsų sumišusius veidus, papasakojo kad raudonasis auksas vadinamas tuo pačiu pavadinimu kaip Odino auksas ir tai yra vaistas nuo vilkolakystės. Šaknelei ištraukus kapinėse rastą gertuvę su smėliu, jie pasakė, kad būtent tokiame smėlyje ir gali būti raudonasis auksas. Vienas gnomas parodęs pirštu į ant mano kaklo kabantį medalioną, pasakė, kad šis daiktas yra prieš dvidešimt metų gyvenusio mago Ambrozyno palikimas, ir jam tekę jį pažinti, todėl man turėtų būti garbė nešioti tokios žymios asmenybės daiktą, paskui pridūrė, kad gaila kad medaliono magiška energija yra išsikrovusi. Klausantis šio gnomo žodžių, glosčiau medalioną ir mąsčiau apie buvusio jo šeimininko galybę, o paskui paklausiau, norėdama parodyti savo gudrumą, ar aš prie įėjimo teisingai nustačiau, kad gnomai kerėtojai žvelgė į mus goblino sargo akimis. Tačiau juodu nusijuokė ir pasakė, kad jie paprasčiausiai žvelgė į mus artėjančius pro langą ir ne visada ir visur reikia įžvelgti magiją.

Tai mums bekalbant, netikėtai atsivėrė duris ir į vidų įžengė senas balta barzda ir plaukais dvorfas, kurio žybčiojančios akys iš karto kryptelėjo į mane ir elfę ir jis ištarė:"būkit pasveikintos senos pažįstamos". Tą minutę prabėgo visas mano gyvenimas prieš akis, širdis nuėjo į kulnus, o kojos pačios pradėjo linkti, nes pažinau prieš save stovintį kaip tą minutę maniau seną priešą, kuris su savo kalnus primenančiais sargais lupo nuo mano brangaus draugo Trintuko odą ir mus be gailesčio triuškino tamsioje oloje. Ramus gnomų kerėtojų sėdėjimas, besišypsantis senio dvorfo veidas vedė mane prie minties, kad esame gudriai įvilioti į spąstus ir kad priešmirtinėje kovoje man teks susikauti ne su kariais, o su kerūnais, kaip aš visą gyvenimą ir svajojau - mirti nuo lygiaverčio priešininko. Tačiau seno mūsų pažįstamo balsas tarė, kad mūsų keliai ir klystkeliai jam gerai žinomi, todėl dabar laikas susėsti ir ramiai pakalbėti apie ateitį toliau ieškant Odino aukso. Išgirdus tą prakeiktą žodį, taip smarkiai maktelėjau vyno, kad toliau visą pokalbį prisimenu tik per miglą.

Senis atsisėdęs priešais pradėjo pasakoti, kad visas mūsų iki tol vykdytas darbas, pasirodo buvo tik išbandymas ir pasirodo mes esantys Tašvibo pusėje, kaip ir mūsų draugas Kvaka, kuris yra gyvas, o tasai iš nelaisvės bėgantis kartu buvęs netikras, kieno tai išbandymui pasiųstas apsimetėlis. Išgirdus gerą žinią apie Kvaką, dar maktelėjau vyno, todėl dabar pamenu tik nuotrupas senio dvorfo kalbos......

Odinas virto vilkolakiu ir mirė...... Orkai manantys pavogę auksą, iš tikrųjų pavogė tik Mėlynbarzdžio aukso sarkofagą. Mėlynbarzdį lengva pažinti iš to, kad jis viena akimi nemato ir turi randą, o tie kiti mėlynomis barzdomis lakstantys, esantys tik gobšiai ieškantys aukso, kurį iš tiesų turi tik Mėlynbarzdis. Silpnoji šio galiūno vieta yra jo barzda, bei legenda byloja, kad jis bijantis Driados iečių, kurios atrodančios kaip paprastos medinės ietys, tačiau turinčios magiškųjų savybių, o surasti jas galima tarp Bastilijos urvų ir Goblino, bet ar tai yra tiesa, jis negalintis pasakyti. Daugelis manantys, kad auksas yra sarkofagas, iš tiesų kovojo ir ieško ne to daikto, nes tikrasis auksas yra buteliuke.

Tad mūsų užduotis būsianti surasti tą buteliuką ir tokiam darbui mes būsim aprūpinti gerais kovos ginklais bei gausiantis atlygio auksinėmis monetomis.

Išgirdus žinią apie aukso paiešką, paskutinį kartą maktelėjau vyno ir parkritau be sąmonės prie seno dvorfo kojų.

Gnomė