Ryte, po vakarykščio pokalbio su magais, galvoje ūžė. Vynas, vaišės ir naujienos sujaukė visas mintis ir planus. Aš ir mano bendrakeleiviai, keliaudami į šią keistą magų mokyklą, dar ir dalį prisiminimų praradome. Visiems norėjosi viską pradėti iš naujo. Turėti tikslą kur eiti, užsidirbti ar prisigrobti turto, patirti nuotykius. Bet nauja - tai tik užmiršta sena. Odino aukso paieška laukia mūsų ir ateityje. Įgriso jis mums iki gyvo kaulo... Bet kol kas mes dar pas magus. Ryte mes su Orku pajutome jėgų antplūdį ir nutarėme pasigalinėti lazdomis. Po ilgų derybų dėl taisyklių, tiksliau jomis labiau rūpinosi lažybų einanti Gnomė, pradėjom kautynes. Iš pradžių kovėmės lygiomis, bet po kelių smūgių Orkas man išmušė lazdą iš rankų. Magas už mane statė, bet aš pavedžiau. Kitą dienos dalį praleidome skraidydami ant suplyšusio kilimo. Magai, turbūt norėdami iš mūsų pasišaipyti, pakišo kažkokį draiskalą ir pasakė, kad jis skraido. Mūsų įgudusi skraidančių daiktų valdytoja magė, išsiaiškino kaip juo skristi ir paskraidino mus virš apylinkių. Nelabai ką prisimenu iš to skrydžio, nes įsitvėrusi į kilimo kutus laikiausi ir kaupiausi savo skrydžio kerui, jei tik...Prisimenu tik, kad buvome nusileidę kažkokioje apleistoje vietoje, iškapstėme iš po samanų 62 metalinius vamzdelius. Apsidžiaugėme, kad radome kažką vertingo, bet nusivylėme, kai pas Tach rūsyje jau sukaupta visa krūva tokių vamzdelių. Kam jie skirti - mįslė. Gal vėl kokio eksperimento liekanos ar driežažmogių žaisliukai.

Kitą rytą mago mokiniai mus ruošėsi teleportuoti į vietą iš kurios pradėsime žygį pas Odiną. 12 mokinių sustoję ratu kartodami kažkokius veiksmus ir žodžius nuteleportavo mus į kažkokį požemi. Aiškiai, ne ten kur reikėjo. Atsidūrėme uždarame kupole. Visais būdais bandėme surasti duris - neradome. Ėjome koridoriumi. Koridoriuje beeinant pamatėme kažkokį pabaisą - Gorgoilą. Žmogus ir Orkas baisiausiai persigando. Man Gorgoilas kažkoks netikras pasirodė. Žmogus, turbūt siaubo paveiktas, nusprendė, kad jis krikščionis (čia toks jo tikėjimas), susimeistravo kryžių. Tuo pat metu jis mums papasakojo, kad besąs jį Čiučiundrų kaimo, kur visi šią kryžių religiją išpažįsta, o jo dievas Burbulis - upelio dievas. Magas, Žmogaus atvirumo paskatintas, irgi prisipažino, kad jo dievas yra grudų dievas - Ragutis. Aš nesupratau jų šių pokalbių ir neturėjau kaip įsiterpti. Kai sužinosiu koks mano dievas - irgi visiems pasigirsiu. Beeinant toliau koridoriumi vėl kažką sukaustė baime. Pagaliau priėjome kažkokias duris. Tokei-Ito kaip išdegęs akis nėrė pro jas. Išėję į lauką, pamatėme Tokei-Ito prie šulinio, stovintį plika šikna ir leidžianti į šulinį savo kelnes. Į mūsų klausimus jis atsakinėjo, kad tai toks jo ritualas, upelio dievui pagerbti. bet sklindantis nuo jo įtartinas kvapas parodė tikrą tokio jo skubėjimo priežastį. Tokei-Ito dabar jau galime vadinti - Tokei-Šiko. Prisijuokę iš nelaimingojo apsišikelio, patraukėme apžiūrinėti griuvėsių. Orkas rado kažkokį tai požemį. Įlindo kartu su Tokei-Ito, nieko gero nerado, paragavo kažkokio ten gyvenusio gyvūno išmatas...

Po šio įvykio man nutrūko atmintis. Pamenu tik vilkolakius aplink. Vitalistė bandė man kažką daryti. Visi kiti prisirinkę akmenų ruošėsi vilkolakius atakuoti . Jutau 2 arti 7 toli esančias protingas būtybes. Magas pašovė vieną vilkolakį, sužeidė jam koją. Orkas metė akmenį, bet kažkaip nevykusiai - tik gabalas akmens kliudė. Kitą kartą dar labiau nepasisekė ir jis išsidrėbė bemesdamas akmenį. Šaknelė eilinį karta užsikerėjo sau drebulį. Paskui pamatau Tokei-Ito su perkastu pilvu - lavonas. Šaknele kažką darė vilkolakiams, Orkas taip ir liko begulintis, o magas darbavosi ugnies kerais. Toliau mano atmintis visai aptemo...

Rokanona