Mano saldų miegą apleistame Odino bokšte netikėtai nutraukė Rokanonos griežtas sušnabždėjimas į ausį "Kelkis". Ji pakėlė mane per patį įmygį, kai aš sapnuose regėjau save, alsuojančia drakono ugnimi ir iki pelenų sudeginančia kiekvieną, panorusį prie manęs prisiartinti. Todėl mano nepasitenkinimas prikėlimu buvo be galo didelis, ir jau buvau bepradedanti šaukti, kai Rokanona, matyt supratusi mano ketinimus, staigiu judesiu pridėjo man ranką prie burnos, o kitos rankos pirštą nukreipė į viršų. Tada tik pastebėjau šalia sėdinčius, įsitempusius Šaknelę ir Tokei Ito. Apsidairiau. Patalpoje, kurioje miegojome nebuvo nieko, išskyrus mus pačius, tačiau po keleto akimirkų išgirdau dundėjimą ant stogo bei keistą krizenimą. Žmogus su elfe pripuolė prie išėjimo, vedančio į balkoną, ir iš jų, išgąsčio perkreiptų veidų supratau, kad mūsų laukia "linksmybės". Aš su Šaknele prašėme jųjų pasakyti, ką jie mato, tačiau pastarieji tegalėjo gestais parodyti, kad ant stogo sėdi kažkas didelio ir baisaus. Kol aš mąsčiau apie galimybę panaudoti kokį kerą, staiga sudrebėjo bokštas  ir viskas pradėjo griūti. Pamačiusi, kad Rokanona su Tokei Ito ištempinėja Makaroną iš patalpos, nieko nelaukdama sukūriau skrydžio kerą, pagrėbiau glėbin Šaknelę bei žaibišku greičiu išskridau iš griūvančio bokšto pro atvirą angą, suspėjusi pamatyti tik tolstančią danguje didelę būtybę. Pastačiusi ant žemės miškavaikę, pakilau vėl į viršų, norėdama pagelbėti likusiems bendražygiams, tačiau savo siaubui pamačiau tik su griausmu krintantį bokštą ir supratau, kad jie guli po sunkiais pilies akmenimis. Man ir Šaknelei priėjus prie bokšto liekanų krūvos, išgirdau Tokei Ito garsus ir supratau, kad jis gyvas ir bando išsilaisvinti, tačiau matydama prieš save du kartus didesnius bokšto luitus, nesugalvojau kuo padėti. Netikėtai Šaknelei atėjo mintis pastiprinti mus jos turimais stiprybę suteikiančiais kerais, kuriem paveikus jautėmės galinčios ne tik akmenis vartyti, o netgi griauti didžiausius kalnus. Visada kartosiu, kad šis pasaulis yra bejėgis be kerėtojų, nes tik jie sugeba išsisukti sunkiose situacijose ir likti tikrais nugalėtojais. Taigi netrukus mūsų bendražygiai buvo išlaisvinti iš po sunkių akmenų ir laimei niekas jųjų nebuvo sužeisti, išskyrus gal tik Makaroną, kurio gyvybės požymių nerodantis kūnas buvo apdraskytas ir apdaužytas nuo kritimo, tempimo ir griuvimo. Kurį laiką pastypčioję vietoję, pradėjome dairytis. Danguje ir aplinkui nesimatė ne gyvos dvasios, tačiau netikėtai mūsų žvilgsnius patraukė baltas maišas, kuris tabalavosi ant bokšto viršūnės nuolaužos. Pradžioje pamanėme, kad jame turėtų būti tos neaiškios pabaisos kiaušiniai, paskui pamąstėme ar tai nebus kartais kokie gudrūs spąstai, ir kol visa tai svarstėme Tokei Ito sulindo beveik visu savo kūnu į maišą ir ištraukė iš jų keletą buteliukų. Aš pabandžiau du iš jų atpažinti, ir mūsų nuostabai ir džiaugsmu, tai pasirodė esą gyduoliai. Bet mūsų veiduose džiaugsmas greitai išnyko, kai vienas iš mūsų danguje pamatė bokštą sugriovusią būtybę, skrendančią link mūsų. Rokanona ir aš susikaupėme, Tokei Ito bandė trauktis ginklą, tačiau raumeningą kūną, ilgą uodegą, sparnus bei baisų veidą turinti būtybė pagrėbė žmogų ir dingo iš mūsų akiračio greitai ir netikėtai. Kurį laiką stovėjome netekusios amo, akis pakėlusios į dangų ir tikėdamos, kad juodu pasirodys, tačiau jie buvo visiškai išnykę. Elfė pabandė mintimis susisiekti ir lygtai nustatė, kad pabaisa su žmogumi turėtų būti šiaurinėje dalyje. Nutarėme skristi jų ieškoti. Aš sukūriau diską skraiduolį, ant kurio užkėlėme Makaroną, daiktus bei susėdo Šaknelė su Rokanona. Skridome ilgai, miškus pakeitė kalnai, elfė nuolat bandė mintimis ieškoti bendražygio, tačiau pastangos buvo bevaisės, nors vienoje kalnų uoloje tarsi buvo pajutusi gyvybę, bet tai buvo tik akimirka sužibusios vilties. Po keleto valandų skridimo kalnų laukymėje pastebėjome stovyklą, kurioje buvo didelis būrys kareivių. Elfė nepatenkintu balsu pasakė, kad priekyje mato orkų kariuomenę. Šie jos žodžiai mus akimirkai sustabdė, nes svarstėme ar verta pasirodyti šios nelabai mielos rasės atstovams, tačiau beviltiška situacija, kai vienas draugų gulėjo pusgyvis, apie kito buvimo vietą net nenutuokėme, pastūmėjo mus link orkų. Nusileidome ant žemės kiek atokiau nuo stovyklos, ant apsiausto paguldėme Makaroną ir lėtai pradėjome slinkti pirmyn, temdami nei gyvą nei mirusį orką jo gentainių link.

Pastebėję mus orkai, pajudėjo link mūsų, pasiruošę rankose ginklus. Aš pradėjau taikų pokalbį orkų kalba, sakydama, kad neaiškus skraidantis pabaisa pagrobė vieną mūsų draugų, o kitą, kuris esantis tikras orkas sužeidęs iki sąmonės netekimo, todėl mes prašantys jųjų pagalbos. Orkai išklausė mano pasakojimo su įtartina šypsenėle, liepė prieš einant į stovyklą nusiginkluoti ir atiduoti visus turimus  daiktus. Mes paklusome, nes orkai pradžioje nesukėlė mums jokio blogo įtarimo, tačiau kai buvome jėga įstumtos į tamsią palapinę surištomis rankomis ir kojomis, supratome, kad pasielgėme labai kvailai, kai paprašėme pagalbos pas netašytus kareivius. Keletą valandų gulėdamos ant žemės, mąstėme pabėgimo planą, nors viduje ruseno viltis, kad koks orkų vadas ateis kalbėtis, tačiau atėjo trejetas orkų su ketinimais pasimylėti po keletą kartų su kiekviena iš mūsų. Pradėti nutarė nuo Šaknelės. Atrišę virves ir numovę kelnes miškavaikei, dviese bandė laikyti besispardančią Šaknelę, o kitas jau movėsi kelnes. Aš nutariau padėti savo bendražygiai, ir surištomis rankomis sukerėjau ant jos šalčio kubą, todėl orkus persmelkė šaltis. Vienas jųjų atsistojo ir spyrė greta gulinčiai Rokanonai, matyt šioji taip pat bandė kerėti orkus. Orkai sukruto ir kažko išbėgo iš palapinės, o mes pasinaudojusios proga, pradėjome dantimis nusirišinėti virves, paskui greitomis sukūriau diską skraiduolį. Miškavaikė skubėdama ir jaudindamasi, užlipo ant disko, tačiau palapinėje pamiršo kelnes. Rokanona sukerėjo skrydį, griebė mane ir mes žaibo juostos greitumu išlėkėme iš palapinės į viršų, girdėdamos kaip arbaletų strėlės atsitrenkia į diską. Skridome link olos, kurią buvome nusižiūrėjusios. Joje aš sukūriau ugnį, kad pusnuogė Šaknelė visiškai nesušaltų. Buvome labai piktos ir įniršusios, kupinos keršto, bei praradusios du draugijos vyriškius bei visus savo daiktus. Sutemus elfė pabandė susisiekti mintimis su Makaronu ir mūsų nuostabai šis atsakė gulįs tamsioje palapinėje, kurios išėjimą saugantys du orkų kareiviai.

Yla

Atsipeikėjau prišnerkštoje orkiškų kvapų pritvinusioje palapinėje. Kažkodėl maudžia visą kūną. Rankos kojos surištos. Užpakalis - tarsi mane būtų dvi paras be perstojo spardę geležiniais batais. Nors yra šioks toks įtarimas, kad užpakalinio skausmo priežastys gali būti ir kitos. Ir ta neapykanta orkams. Nors pats esu orkas, galėčiau juos visus pasmaugti savo rankomis, ne geriau luošinčiau, kad ilgiau kankintųsi.

Palapinėje daugiau nieko nėra. Staiga mano galvoje suskamba kažkieno pažįstamas balsas, kviečiantis atsiliepti. Nors dar nesijaučiu galutinai susiorientavęs laike ir erdvėje iš karto pasidaro aišku, kad tai Rokanona ir jos bajeriai. Kiek suprantu manęs ir šį kartą nepaliks likimo valiai. Sprendžiant pagal nuotolinį Rokanonos pasakojimą  aš esu vienoje iš dešimties palapinių išsidėsčiusių miško pakraštyje. Bet kurioje? Žinodamos jos galėtų nepastebimos prisėlinti ir mane išgelbėti.

Šiaip ne taip prišliaužiu prie palapinės angos. Mane saugo du galingi orkai. Nieko nebus. Pačiam pasprukti tikrai nepavyks. Mintyse svarstom įvairius mano gelbėjimo planus. Mano vienintelis patarimas, apmėtyti juos bombomis, kad ištrykštų į tūkstančius kąsnelių. Rokanona su Yla nusprendžia prisėlinti prie palapinės.

. Nutraukti virvių nepavyksta, tad bandau rankomis bei kojomis pasikasti po palapinės pagrindu. Laimė dirva pakankamai puri. Rangydamasis lyg žaltys tęsiu savo gelbėtojiškas pastangas. Galų gale išlendu iš palapinės ir kūlversčiais ritinuosi miško link. Išsigelbėjimas jau čia pat. Iš miško iššoka Rokanona su Yla bei Šaknele.

Bet ...viskas ne taip paprasta. Pasirodo aš esu tiesiog masalas, kuris turėjo privilioti mūsų burtininkes tiesiai į orkų pasalą. Nuskamba orkiškas signalas "pulti". Mus būtų buvę riesta, jei tie su..sti orkai būtų taip primityviai apie mus negalvoję. Per sekundės dalį Šaknelė užmetė mane ant disko skraiduolio, o jos pačios pakilo aukštyn.

Mane išgelbėjo. Po to mes visą stovyklą susprogdinom ir sudeginom.

Makaronas

Tenka paporinti keistą istoriją, kuri man nutiko. O gal greičiau ne nutiko, o pasivaideno, pasisapnavo ar dar kaip nors panašiai ir tokie dalykai tikrai ne kiekvienam nutinka. Ir ar viskas vyko realybėje ar tik mano vaizduotėje, kurią apsėdo kažkoks ne šio pasaulio  sutvėrimas, man sunku pasakyti. Bet apie viską iš eilės.

Bokštas nugriuvo. Tiesiai ant manęs. Tačiau manasis upelio dievas Bulbulis ir šį kartą pasigailėjo savo ištikimo tarno ir leido jam pagyventi dar kurį laiką. Krisdamas, matyt, atsidūriau ties langu ir tik šiek tiek susitrenkiau, tačiau likau tarp akmenų, kiek nepatogiai susirietęs ir dar ta kalavijo rankena velniškai dūrė į šoną. Maniau prakiurdys man pilvą. Bandžiau rėkti, gal kas likęs gyvas mane ištrauks. Nieko negirdėjau, savęs irgi nelabai išgirdau, tik kažkokį švokštimą. Bet gerai įsirėžęs pakilau su visais akmenimis spaudusiais mane iš viršaus. Po akmenimis buvom atsidūrę trise - Makaroną neblogai priplojo, tačiau jis ir prieš tai buvo komos būsenoje, tad nemanau, kad labai ką pajuto. Rokanona irgi atsipirko tik keliais gerais guzais ir kiek skaudančia nugara. Šaknelė su Yal laiku pasiplovė iš griūvančio bokšto, tad dabar kaip tik atkasinėjo užgriuvusiuosius. Šiaip ne taip visi atsikapstę, be to vitalistė Šaknelė dar buvo visiem fizines galias padidinusi. Ant nuvirtusio bokšto smaigo pamatėme baltą maišą. Jis ne šiaip sau kybojo, o ramiai plūduriavo ore. Bus kokie monai, o dar ir šalia kelios plytos buvo lengvos kaip pūkelis. Levitacija, tokia buvo mūsų kerėtojų išvada. Kol visi suko galvas ar nebus tas besimakaluojantis maišas kokie magiški spąstai, aš čiupau tą maišą ir aptikau kelis buteliukus, kurie pasirodė bęsą gyduoliai. Karštai bedėkodamas Bulbuliui už šio ryto malones, kažkur rūke užmačiau kažką skrendant. Kaip reikiant persigandau ir bandžiau rėkti, kad visi slėptųsi - nelabasis sugrįžo ir tuoj mus gyvus suės. Jau antrą kartą ši skraidanti klaikybė kreipėsi į mane mintimis, o ne žodžiais. Klausimas, mano manymu, buvo kvailas ir visai ne vietoje - "ko tu nori, bastūne" ar kažkas labai panašaus. Na aš jam mintyse ir leptelėjau kad noriu taikos, ramybės ir kad kiekvieno sutikto tipo gyvenimo tikslas nebūtų mano nekalto snukio talžymas. Štai tada ir prasidėjo, norit tikėkit, norit ne. Tas padaras staigiai priskrido prie, čiupo savo didžiulėmis letenomis ir aš ėmiau kilti. Akyse aptemo, mirktelėjau kelis kartus - ir Bulbuli tu mano šventasis, sėdžiu aš kažkokioje aludėje, kaire ranka laikau sklidiną alaus bokalą, o dešine kažkaip instinktyviai pasikrapščiau pakaušį. Priėjo kažkokia merga, žmogus, turbūt padavėja. Ji man, kaip kokiam pamišėliui, paaiškino, kad esu Goblino mieste (gerai, kad bent žinojau, jog toks miestas yra) "Triulkino" smuklėje. Man nuo to akyse neprašviesėjo ir teko dar pakrapštyti pakaušį. Tai nepadėjo, alus buvo neblogas, bet aiškiau nepasidarė. Patikrinau savo daiktus, viskas vietoje, ginklai pašonėje, kuprinė taip pat, pinigų kapšelis su 20 sidabrinių monetų irgi su manim. Tai jau geriau. Visokios mintys lindo galvon, bet jų geriau neminėti, o tai pasirodys ar labai kvailos, ar tiesiog juokingos. Taip ir sėdint mąslia mina bei gurkšnojant alų prie manęs priėjo dar viena merga. Maniau barmenė, o kai paklausė ko aš norėčiau, daug nemąstęs vis dar su mąslia mina (beje man trūksta nosies ir viršutinės lūpos, tad mano snukis atrodo įspūdingai) atsakiau, kad noriu susivokti savyje ir dar alaus. Alaus gavau, savyje susivokiau, prieš pranykstant mergai išgirdau jos pašaipų juoką. Deja aš jau buvau susivokęs ir žinojau, kad iš manęs žvengia demonas Ifritas ir kad mane nerealiai išdūrė, net gilesnių žodžių šiuo atveju būtų negaila pavartoti. Taigis, mane teleportavo demonas, kuris nutarė, kad aš nudėjau jo buvusį šeimininką Odiną ir jis išpildė mano tris norus. Kai supratau kokius norus tas išgama, velnio neštas ir pamestas balbiesas, senas kelmas, kuinas neraliuotas, na ir dar keletas labai negražių žodžių žmonių, dvorfų, elfų, orkų ir gnomų kalbomis (daugiau keiksmažodžių nemokiu), mane apėmė neviltis. "Mano noru" aš atsidūriau ramioje vietoje Gobline, susivokiau savyje ir gavau alaus. Taip, nors imk ir pasikark su tokiais norais. Aplaistęs šį žiaurų pasityčiojimą iš mano personos padoriu kiekiu alaus, patraukiau į miestą. Susiradau kažkokį prekeivį, kuriam už keliasdešimt sidabrinių pardaviau slibinioko odą. Ją tampiausi nevieną dieną ir štai dabar pravertė. Puikiai suvokdamas, kad vienas nepažįstamame mieste aš tikrai prisivirsiu košės, kuriai išsrėbti mano kuklių jėgų gali neužtekti. Reikia kažkokiu tai būdu susisiekti su likusiais grupės nariais. Nutariau, kad mane gali išgelbėti tik galinga magija, o magijos reikia ieškoti magų mokykloje, kuri, ačiū Bulbuliui, šiame mieste buvo. Deja, siaurame koridoriuje, kuris turbūt vedė į mokyklos priimamąjį stovėjo didžiulis žaliūkas su visiškai neproporcinga galva. Į kalbas nesileido, mano bandymas sutraiškyti jo kiaušinius liko nesuprastas ir aš gavęs spyrį į šikną atsidūriau gatvėje priešais Goblino magų mokyklą. Tačiau mane galėjo išgelbėti tik magija. Tad suradau miestelėną, kuris man paskolino kopėčias už kelis sidabrinius (mano grasinimai nusukti jam sprandą liko nesuprasti). Su kopėčių pagalba bandžiau prisibelsti į mokyklos langą antrame aukšte (pirmame langų tiesiog nebuvo). Deja, visi kerėtojai iš prigimties yra sukčiai, nes ten buvo ne langai, o tik jų imitacijos. Tuo metu iš už kampo pasirodė net du žaliūkai su mažomis galvomis. Intuicija man šnibžtelėjo, kad geriau nulipti ir sprukti. Dėka mano intuicijos sulaužytos liko tik mano kopėčios, o aš pats dar spėjau jiems keletą nepadorių ženklų pademonstruoti (irgi keliomis kalbomis). Beslampinėjant aplink mokyklą prie manęs prisistatė kažkokie tai kareivukai ir nusivedė pas kažkokį bosą. Bosas turbūt prižiūrėjo tvarką mieste, nes išbarė mane už negražų elgesį ir prigrasė, kad man nepasitaisius pasodins mane į cypę. Aš atgailavau ir patraukiau lauk. Niekam tikęs miestas tas Goblinas, o iki likusios grupės kokia savaitė kelionės pėsčiomis. Gerai, kad dar iš vakaro prieš miegą visi svarstėme, kad ar nevertų mums visiems apsilankyti Gobline. Tai pakurstė mano makaulėje naują planą. Susiradau kelis vergetas berniokus ir sutariau, kad už keletą variokų jie man reguliariai raportuos kas išvykstą ir, ypač, atvyksta į miestą. Taip praslinko pirmoji mano diena Gobline. Reikia pasakyti, kad antrosios ir nebuvo. Vakare įsikūriau netoli miesto, šalia kelio į dvorfų miestą. Susikūręs laužą užsnūdau. Atsibudau nežinia nuo ko. O tada ir prasidėjo fantastiškiausia mano istorijos dalis. Geriau tai papasakoti greitai, vienu ypu, nes ir taip niekas nepatikės.

Taigi. Atsibudęs matau, kad keli žaliūkai su mažomis galvomis neša keliu kažkokią nedidelę dėžę. Nutariau pasekti. Po kurio laiko keturi žaliūkai su ta dėžė pasuko šoniniu keliuku, pasiekė urvą ir į jį sulindo. Luktelėjau, neužilgo žaliūkai išlindo, bet jau be kroviniu. Smuktelėjau į krūmus ir paspoksojęs į durnas mažagalvių marmūzes smukau į urvą. Pailga dėžė gulėjo tenai, čekano pagalba aš ją atidariau. Ten gulėjo mano gera pažįstama gnomė Yla, ugnies magas, tačiau negyvas. Nieko nesupratau ir jau ruošiausi čiupti ją ir nešdintis iš šio urvo, kai už nugaros kažką išgirdau. Atsisukęs pamačiau urvo pradžioje į mane spoksant dvejoms didelėms akims, kurios be jokios abejonės priklausė dideliam drakonui. Žvilgsnis buvo kažkoks pikta lemiantis, nes man šarvai ėmė jungtis tarpusavyje. Kirasa kažkokiu tai būdu suaugo su antšlauniais ir antdilbiais, o šie su antžąsčiais ir antblauzdžiais. Pasijutau kaip kokioje geležinėje statinėje, galėjau nebent su geru aidu nusipersti. Tuo metu drano snukis ėmė lįsti į urvą ir žiotis. Mane sukaustytą prarijo. Kartu prarijo ir dėžę, kurioje gulėjo Ylos kūnas. Visas gleivėtas keliauju drakono skrandžiu reguliariai pastumiamas skrandžio spazmų ir baksnojančios dėžės į kojas. Toks keliavimas drakoniškais viduriais kvėpuoti netrukdė, tik buvo mažumėlę nejauku ir tamsoka. Nebeaišku kiek viskas truko, tik ėmiau ir pakrutinau ranką - valio suaugę šarvai atsiskyrė. Pajudinau koją - juda, varžo tik tai, kad esu pilve. Ir dar ta dėžė su gnome vis nori mane iš gražaus skrandžio sukišti mane į žarnas, kurios kaip žinia baigiasi ne kur kitur, o šiknoje. Geriau pagalvojęs nusprendžiau, kad kapanotis šinknoje yra nelabai gražu, tačiau niekaip nepaneigsi, kad kur šikna, ten ir skylė, o kur skylė - ten galima ir išlysti. Ėmiau įnirtingai muistytis, bandydamas pasiekti mano išvaduotoją - galugalį, taip skamba gražiau. Besimuistydamas drakono viduriuose staiga lyg kiaurai per jį pamačiau žemę. Ji buvo toli nuo manęs, gerokai toli. Supratau, kad esame ore, tai yra skrendame. Visas noras atsidurti šiknoje, tai yra galugalyje, man akimirksniu išgaravo. Šiaip ne taip išsitraukęs čekaną suvariau jį į tą minkštą masę, kuri turbūt buvo to velnio padaro žarnos (beje, gana švarios). Spazmai padidėjo ir mane nenumaldomai ėmė stumti į galugalį. Maniau viskas, skrisiu pro šikną kaip koks spiras ir tėkšiuos į žemę. Manot, kad viskas buvo kitaip? Ne, viskas nutiko būtent taip, tėškiausi į žemę ir mane apgaubė tamsa.

Atsibundu. Mane kažkas slegia. Kalavijo rankena skaudžia spaudžiasi į pilvą. Ant nugaros akmenys. Įsiręžiu ir pakylu iš akmenų masės. Stoviu tarp sugriuvusio bokšto liekanų. Nieko daugiau nėra. Apsisukau ir supratau, kad vis tik aš ne vienas. Netoliese tupėjo nelemtas ifritas, gražiai suglaudęs sparnus. Jo išsiviepęs snukis sukėlė man tokį negerą įtarimą, kad šitas skraiduolis iš manęs juokiasi. Pabandžiau susisiekti su juo mintimis. Pavyko. Jis paaiškino man, kad tai buvo pirmasis žingsnis į šamanizmą. Aš atlikau sielos kelionę ir dabar galėsiu savarankiškai tai daryti, tai yra kamluoti. Tik tai pavojinga. Mintyse sugromuliavęs gautą informaciją dar paklausiau kur likę mano grupės nariai. Savo kreivu nagu parodė kažkur į šiaurę. Aišku, kad nelabai kas aišku. Raguotasis ir sparnuotasis padaras tarstelėjo man tiesiai į mintis sudie ir nuskrido. Likau kaip basliu trenktas ir stoviu sau tarp griuvėsių. Ir nesuprantu kas buvo, ko nebuvo, kokia siela, koks kamlavimas ir apskritai ar tik ne gydytis man metas. Nutariau, kad reikia įsitikinti savo proto aiškumu ir blaivumu. Kamluosiu. Tikrai kamluosiu. Kamluoju, jaučiu kaip siela palieka kūną. Suvokiu, kad niekada nebegalėsiu į jį sugrįžti. Suvokimas dingsta, jaučiu kad reikia kažką padaryti, kad reikia kažką surasti. Galiausiai paskęstu kažkokiame laukime ir mane supančioje pilkumoje.

Vėl atsibundu. Į mane žiūri gnomė Yla (sveika ir gyva), orkas Makaronas (irgi sveikas ir gyvas), elfė Rokanona (berods ir nebuvo mirusi) bei miškavaikė Šaknelė (berods irgi nebuvo mirusi, tačiau be kelnių visai neblogai atrodė).

Pasirodo mane atnešė tas pats demonas ifritas ir paliko be sąmonės prieš visą grupę. Pasirodo jis visai nieko padarėlis, geras netgi, ale štai šikna tai jo didelė. O gal ir nebuvau aš ten, kas dabar supaistys kur realybė, kur sapnas, o kur sielos kelionė. Na bet šamanu aš dar nesijaučiu ir velniai nematė to kamlavimo, gal kada vėliau.

Pasidalinę pasakojimais kas kam nutiko ir kur nutiko, kaip jau pas mus įprasta nutarėme paskraidyti mums įprastu būdu, o ne kažkieno viduriuose ar dar velniai žino kur. Disko skraiduolio ir skraidinančiųjų kerų pagalba nuskridome į gnomišką magų mokykloje viduryje haliucinogeninių pelkių. Daugiau nuotykių neapturėjome, tik Šaknelė stipriai sušalo, nes buvo be kelnių. Mokykloje mus sušildė, pavalgydino, davė ginklų, amunicijos, šiek tiek buteliukų gyduolių. Pasiskundę, kad Mėlynbarzdis labai kietas ir storas dvorfas ir mums reikia daugiau laiko, kad iš jo Odino auksą atimti. Dar išsikaulijome, kad mus teleportuotų ant kelio, nes brautis per pelkes, kai kas penktas žingsnis užmiršti kas tu toks, tikrai menkas malonumas. Atsidūrėme ant kelio, kuriuo galima patekti į Goblino arba dvorfų miestus. Kelis kartus nusispjovę Mėlynbarzdžio pusėn patraukėm į Gobliną. Smalsu gi, ar buvau aš ten, ar rasiu magų mokyklos sargus - mažagalvius. Savo džiaugsmui prisiminiau, kad slibinioko odos tai aš nepardaviau, o kainuoja ji visai nemažai. Gal realybėje pavyks už daugiau suderėti, o gal skydą apsitrauksiu.

Taip bežingsniuojant keliu, beveik nieko nesutikome. Jau popiet ant kelio priešais mus pasirodė du raiteliai. Berods ginkluoti. Man kilo tokia mintis - jie raiti, aš pėsčias. Tai nesąžininga. O už negerus veiksmus reikia bausti. Išsitraukiau lanką ir šoviau. Pataikiau. Kiti, mažumėlę padvejoję prisijungė prie manęs. Raiteliai mosuodami ginklais pasiekė mus ir prajojo pro šalį. Elfei mentalistei nepasisekė, ji bandydama juos užmigdyti, susifiaskavo ir vos kojų nepakratė. Tačiau raiteliai irgi buvo nukentėję. Aš ir Yla nuskuodėm iš paskos. Mažosios gnomės magiškos strėlikės išsiuntė raitelius į anapilį, o aš pagavęs arklius grįžau prie visų. Vienas nabagas raitelis dar buvo gyvas. Nutarėme iškvosti, pasirodė gana nekalbus. Mano kantrybė baigėsi greitai ir aš jį galutinai pasiunčiau paskui draugelį. Turėjome du gerus arklius, tačiau mūsų buvo penki. Ir taip ir šiaip matavomės kaip čia ant arklių sutilpus - niekas nepanoro eiti pėsčiomis. Galų gale elfė Rokanona kartu su dviejomis mažylėmis Yla bei Šaknele įsitaisė ant vieno žirgo, o aš ir orkas Makaronas ant kito. Iki vakaro vos kai ko nenuspaudė, tačiau kelionė paspartėjo.

Tokei Ito