Išsimiegoję sugrįžome į šauniąją vietelę, kurioje ne taip jau sunkiai praturtėjome. Vos užmetus akį paaiškėjo, kad ne mes vieni džiaugėmės aukso gabalais, nukritusiais tiesiog iš dangaus. Visa miško paklotė buvo išrausta, o visi mūsų nepaimti aukso luitai buvo dingę. Apžiūrėję pėdsakus galėjome beveik tvirtai pasakyti, kad neseniai pro čia pravažiavo dviejų buivolų tempiamas vežimas. Žemėje buvo pilna ir arklių kanopų atspaudų. Kraujas užvirė ir kaip visados nuotykių troškimo paakinti ėmėme vytis. Po kelių valandų atsidūrėme perėjoje. Lentelė goblinų kalba skelbė, jog įžengėme į goblinų žemes, kuriose magijos panaudojimas ir žudymas bet kuriam baigsis mirtimi. Tarsi šių žodžių patvirtinimui dviejų dvorfų galvos buvo užmautos ant kuolų, o geležiniam narve šiepėsi apipuvęs žmogus. Oho ho kaip griežta, pamanėme.

Nuo perėjos puikiai matėsi miestas tolumoje ir vežimas judantis link miesto vartų. Ant kalvos stūksojo pilis su bokštais, aplik ją buvo išsimėčiusios palapinės. Štai čia ir išleisime visus savo pinigus. Tokei Ito, basas, plikas, bet su kepure, nusprendė pasmulkinti savo aukso gabalą, kad galėtų atsiskaityti (nepamenu kaip). Yla į 8 gabalus padalijo Makarono auksą. Taip pasiruošę, patraukėme miesto link ir netrukus žengėme pro miesto vartus. Mūsų dešinėje virė prekyba - čia buvo turgaus teritorija. Kairėje matėme areną bei kelis gnolius ir du didžiulius ogremagus šalia jos. Tokei Ito patraukė į turgų, tačiau grįžo nieko nepešęs, kadangi už kelnes, marškinius ir batus kažkoks nususęs goblinas prašė 30 sidabrinių - asmeniui, tempiančiam aukso luitą tai pasirodė per brangu. Taigi, patraukėme į kitą pusę - prie arenos. Čia buvo ruošiamasi rungtynėms: ogras turėjo kovoti su gnoliu. Tokei Ito ir Šaknelė pastatė už ogrą, Yla ir Makaronas - už gnolį. Laimėjome mes. Jėga. Po pergalės Tokei Ito pagaliau įsigijo kelnes ir batus. Kažkokioj smuklėj prisivalgėm iki soties, o po to išėjome iš miesto. Tik elfė ėjo sunkia širdimi, vis norėjo sugrįžti, kadangi ją nepaprastai traukė mieste pasilikę elfai. Vakarop magė ištyrė mūsų įsigytus daiktus. Taigi:

pakabukas - dvorfų princesės vestuvių dovana;

vienas iš trijų kalnų krištolo rutulių - dvorfų mago Odsruno teleskopas; užtaisų neišlikę; rodo norimą objektą už 500km;

kalavijas - dvorfų karaliaus Dutsruno ginklas; žeidžia vilkolakius;

skeptras - Dutsruno skeptras.

Neblogi, karališki daikčiukai.

Atrodė nesaugu nakvoti šalia miesto, šiose nesvetingose žemėse, todėl keliavome ir naktį. Paryčiui iš kažkur atšvilpę dvi strėlės įsmigo Ylai į šoną ir krūtinę. Tarsi iš dangaus nusileido du skraidantys žirgai ir į mus kvėptelėjo taip, kad vėjo gūsio buvome nustumti nuo kelio į krūmus. Tolesni įvykiai klostėsi žaibo greitumu. Vienas žirgas iš savo gerklės išsjovė didžiulį karšto vandens kūgį - Yla susmuko vietoje. Rokanona bandė pagriebti Šaknelę, tačiau jos abi buvo nuplikytos. Tokei Ito nebuvo išvirtas kaip vėžys, tik užspardytas. O Makaronui prieš akis tabaluojanti kanopa jau buvo besileidžianti žemyn, tačiau du asmenys sėdintys ant arklio nusivertė žemėn. Tuo pasinaudojęs Makaronas čiupo arkliui už pimpo ir jam įkando. Arklys nuskrido į šoną, o Makaronas bandė bėgti kiek kojos neša. Jį atsivijusi strėlė įsmigo į žastą, tačiau orkas suspėjo įlysti į krūmus. Tačiau paskui orkas išlindo iš krūmų ir paprašė jį užpuolusių atgaivint Šaknelę mainais į informaciją apie paslėptą auksą. Užpuolikai kažkodėl sutiko, o atsigavusi Šaknelė atgaivino Ylą ir Tokei-Ito. Liko gulėti tik Rokanona, nerodanti jokių gyvybės ženklų...

Šaknelė