Taigi, susitikimas su ogremagais ir jų žirgais baigėsi palyginti neblogai. Visi ant kojų, išskyrus Rokanoną. Nežinau čia daugiau džiaugtis ar liūdėti. Bet ką darysi? - teks gabenti šitą pasipūtusią elfę miestan. Artimiausias miestas ne taip ir toli - Goblinas vadinasi.

Pasidarėm neštuvus ir leidomės į kelią. Požymiai, kad artėjam prie miesto, buvo vis akivaizdesni. Laikas nuo laiko pakelėje pasitaikydavo tavernos. Mūsų kišenėse švilpia vėjas, tad iškraustyti smuklininką ar jo svečius būtų labai paranku. Tačiau kiekvienoje smuklėje kaip standartas patruliuodavo du gnoliai. Juos nudobti - reiškia parodyti nuogą užpakalį visai gnolių armijai, žinant, kad pabėgti nėra jokių šansų. Tad tenkindamiesi sausu daviniu keliaujame toliau.

Miestą pastebėjome jau iš toli. Aplink jį driekiasi daugybė dirbamos žemės su triūsiančiais žemės kirminukais, o dar toliau už jų tamsuoja miesto mūrai. Prisipažinsiu tokioje didelėje gyvenvietėje dar nesu buvęs.

Įžengę pro miesto vartus, iš karto patenkame į turgų. Ir ko tik čia nėra - rauginti kopūstai, mėsgaliai, šarvai. Ir visur tie smirdantys goblinai. Šiaip ne taip susižinome, kad mieste yra viena senė goblinė, kuri užsiima gydymu. Nieko nelaukdami traukiame nurodytu adresu. Galų gale kažkokioje purvinoje pažliugusioje gatvėje beldžiamės į suklypusio namo duris. Ir išties, pataikėm ten kur reikia. Problema, kad neturim kuo mokėti. Ko tik nežadėjom - nuo priešų saugoti, konkurentų atsikratyti. Gnomė net pasisiūlo, ką nors padegti nematom iš toli - niekas neveikia. Galų gale mūsų verkšlenimas ją paveikė - apsiėmė pastatyti elfą ant kojų. Mokestis simbolinis - kardas. Tiesa atrodo, kad ir vaistai, kuriuos bobulė išrašė elfei simboliniai ir labai jau savotiški. Tokia kukurūzų burbuolė, kurią reikia į šikną kišti. Taip tiems elfams ir reikia.

Paliekame Rokanoną bobulės globai ir keliaujame ieškoti  užkandos ir nakvynės. Pirmiausia pinigai - reikia kažką parduoti. Štai čia aš ir atradau savyje prekybininko, stilisto, madisto, patarėjo ir šulerio asmenybę. Dviems gobliniško snukelio poniutėms pardaviau žvejybos kabliuką vietoj madingiausio pakabuko. Ir ne už bet kiek, o už du auksinius. Pamatęs mano sėkmę, Tokei Ito nusprendė parduoti kažkokią tai pelkių kirmino odą, kurią tampėsi šimtą metų. Aišku, prekybininkas iš jo toks, kaip ir kariūnas, švelniai tariant....

Vienu žodžiu pardaviau aš tą jo odą su didžiausiu pelnu. Miesto pakraštyje susiradome užeigėlę ir kaip dera pinigingai kompanijai užsisakėme vakarienę ir puikią arklidę nakvynei.

Ir čia mūsų tylioji miškavaikė pakilo mano akyse per kokius dešimt lygių. Dabar gilus ruduo, vaisiai ir daržovės deficitas - o mes auginsim vyšnias ir jas pardavinėsim po auksinį už litrą, ne po penkis, dešimt auksinių. Kieme kaip tik auga dvi vyšnios. Miškavaikė rankomis papleveno, kažką pašnibždėjo ir ...vyšnios pražydo, suderėjo ir sunoko.

Kitą dieną pardavėm jas kažkokiam sukčiui po dešimt auksinių. Aišku, jis parduos jas po trisdešimt, bet ką čia derėtis. Nieko nelaukdami patraukėm patikrinti, ar padeda Elfei ta burbuolė, ar kokį kitą siurprizą duoda. Bet tokio siurprizo mes nelaukėm. Rokanona dingusi, o vos tik pasirodėm senės pašiūrėje, mūsų gnomą suėmė miesto sargyba. Kaltinimas - magijos naudojimas ar tai kėsinimasis naudoti magiją (kas šiame mieste yra griežtai draudžiama ir baudžiama).

Netekę amo sekame sargybinius iš paskos. Galų gale šiaip ne taip pavyksta rasti su jų viršininku bendrą kalbą. Pasirodo sargybinių ir karių uždarbis mieste visai nedidelis, o kainos tokios didelės. Keliolika auksinių daro savo. Mums jau ne tik nebėra kaltinimų, bet ir išaiškėja, kas mus apskundė. Ogi ta pati senė goblinė. Turbūt kiekvieno galvoje prabėgo tas pats vaizdelis: senė pakabinta žemyn kojom su nulupta nuo klubų iki ausų odą, bet dar gyva, o mes studijuojam goblinų anatomiją.

Vis dėlto nusprendėm senę palikti gyvą - vis dėlto šiokia tokia žiniuonė, o mes retai būname sveiki. Tad iš gyvos bus daugiau naudos. Beliko paskutinis niuansas - Rokanona. Iš bobulės trobos ji dingo. Aišku, mūsų naujas pažįstamas apie tai visiškai neinformuotas. Su pinigais mums kol kas normaliai, tad jo atmintis po minutės atsistato ir jis prisimena, kad elfė dabar yra kažkokiose tai kazarmose. Dar kelios monetos už elfės išlaikymą, priežiūrą ir nakvynę ir Rokanona vėl tarp mūsų. Tiesa, kol kas tik formaliai, nes į aplinkos reiškinius dar nelabai reaguoja ir atrodo kaip mirtinai prisigėrusi.

Įsitaisome kažkokioje tai padorioje smuklėje, elfą atremiame į kėdę ir pastatome prie jos alaus bokalą - tegul mėgaujasi kompanija. O patys geriame, geriame, valgome, valgome ir geriame. Taip mums ramiai besėdint, prie mūsų prisiplakė kažkoks tai nupiepęs dvorfų dainius. Bokalas po bokalo, dainiaus gerklė plati, jis pradėjo kažkokias nesąmones skiesti. Esą jis žino, kas mes ir iš kur ir kodėl, ir kas yra Odino auksas ir kas buvo tie ogremagai bei jų žirgai ir taip toliau. Senio girtumas rodos tiesiog išgaravo, tuo labiau augo mūsų susidomėjimas. Galų gale neiškentę paklausėm tiesiai šviesiai, ko jis nori. Užduotis taip sakant pati paprasčiausia - užmušti tuos ogremagus ir atimti iš jų kažkokią tai stebuklingą kirasą. Mūsų susidomėjimas taip ir dingo. Užmušti ogremagus, kai jų arkliai, tiksliau drakonžirgiai, vienu kvėptelėjimu mūsų armiją pavertė lavonų ir kaliekų šutve?

Bet pasirodo, ne viskas taip blogai. Šiuo metu ogremagai kaip tik bando rūmuose prastumti savo prekę, o jų drakonžirgiai snaudžia tvarte už miesto. Taip, kad geresnio laiko nebus. Aišku, mieste to daryti negalima. Iškeliame eilę sąlygų - greičiau iš neturėjimo ką veikti, nesitikėdami, kad jie bus įvykdyti. Reikia prikėlimo esencijos, šarvų, ginklų ir pinigų reikia. Senis sukalbamas. Po valandos pro šalį pravažiuos vežimas ir išmes dėžę su reikalaujamais daiktais.

Dar valandą smuklėje ruošiamės eilinei avantiūrai. Galų gale išsiruošėme į žygį. Palikom už savęs miesto vartus. Atsiduriame pusiaukelėje tarp miesto ir arklidžių. Kaip visada sudaromas planas A. Pasala, po to puolam iš dešinės, smūgiuojam kaire koja, o Tokei Ito visus pribaigia. Kitokių planų kiek pamenu ir nebuvo. Vis pasala, vis fiasko, vis puolam ir gaunam į kaulus. Tad šį kartą galvojam dar intensyviau. Ant keliuko padėjome tris nedidelius akmenukus. Gnomas juos užkerėjo ir padarė ugninį siurprizą. Dabar jai reikia tik mintyse pasakyti "ogremagai atia" ir akmenukai sprogs. Aišku, didelė tikimybė, kad jie nesprogs - mūsų kerėtojai dažnai būna neprognozuojami. Tad pasislėpęs bandau prikalbinti savo lanką ir paruoštą strėlę nevolioti durniaus, o pataikyti tiksliai ten, kur reikia.

Galų gale sutarę išsidėstom abipus keliuko ir slepiamės. Kas su lanku rankoje, kas kerus mintinai kartojasi, Tokei Ito - tiesiog slepiasi. Po kiek laiko pasigirsta balsai. Ėgi mūsų ogremagai traukia nerūpestingai keliuku. Žingsniuoja, kažką šnekučiuojasi, vyšnių kauliukus ant kelio spjaudo.

Staiga jų darnų būrelį suardė tamsoje driokstelėjęs ugnies kamuolys. Vienas iš kart krito apimtas liepsnos. Kiti pradėjo muistytis - tuo metu driokstelėjo dar vienas ugnies kamuolys. Apylinkėse pasklido malonus kepamos mėsos kvapas. Nieko nelaukęs iššoviau kartą, po to antrą. Atrodo pataikiau, net pervėriau kiaurai kažkokį tai pusiau apkepusį ogremagą. Gavosi šašlykas. Kiti turbūt irgi nesnaudė, bet viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjau apsidairyti. Tupiu ir savo akimis netikiu - buvo ogremagai ir nebėr. Jie nė iš tolo nepriminė tų kietų bičų sėdinčių ant drakonžirgių ir darančių iš mūsų kompanijos kotletą.

Nieko nelaukdami - vis dėlto netoli miestas su būriu sargybinių ir kareivių - nutempėme lavonus nuo kelio ir leidomės į sutartą susitikimo vietą. Tai kažkokia tai tipo į akis nekrentanti smuklė už kelių kilometrų nuo miesto. Aišku, buvo kilusi mintis, tuo pačiu, kad jau gerai sekasi, apsilankyti ir drakonžirgių arklidėse, ir atsilyginti jiems už verdančio vandens vonias. Bet, ką čia rankas teptis. Tad nieko nelaukę nuskubėjome į smuklę. Ten mūsų jau laukė užsakovas - dvorfas apsimetėlis.

Orkas Makaronas