Išaušus rytui jau radome prie smuklės stalo besėdintį mūsų pažįstamą dvorfą. Tik šiandien jis teikėsi prisistatyti - jo vardas, arba bent jau vienas iš jų, - Ūdingralas. Per daug ilgai nelaukdamas, jis pasiūlė mums tapti paprasčiausiais plėšikais, t. y. plėšti karavanus Paribyje - žemėse, susisiekiančiose su elfų gyvenama teritorija. Kadangi karavanų kelias per ten stūksančius kalnus driekėsi jam žinomais slėniais ir perėjom, mes vargų dėl paties plėšimo objektų suradimo kalnuose kaip ir neturėtume. Nors Ūdingralas kaip atlygį mums siūlė tik dešimtąją dalį pagrobto turto, mes, tokie brangininkai, gana lengvai sutikome, kadangi neturėjome kilnesnio tikslo, o ir šiaip norėjosi po naujas žemes pasižvalgyti. Taigi sutikome su juo keliauti į jo gaujos stovyklą kalnuose. Yla ta proga bandė sukurti diską, tačiau kiek persistengė, kadangi vietoj disko ėmė skraidyti netoli besiganęs arklys. Antras bandymas buvo sėkmingesnis, ir netrukus kvadratinis daiktas ėmė levituoti šalia mūsų. Aišku, jis toli gražu neatitiko Tokei Ito šio įrenginio įsivaizdavimo, kadangi jame nebuvo nei pagalvėlių, nei pakylėjimų jo nuvargusioms kojytėms. Be to, vietos jame Ūdingralui taip pat nebeliko. Tačiau dvorfas nenusiminė, tik kažką sušnibždėjo, ir diskas mūsų akyse praplatėjo suformuodamas du suoliukus. Ant vieno iš jų įsitaisė pats kerėtojas, o ant kito - Šaknelė. Po 3 valandų skrydžio atskridome į kalnuose esančią stovyklą. Joje stovėjo iš pagalių suremti karkasai, du dvorfai šildėsi prie laužo. Šone stovėjo 4 vežimai su manta. Nusileidę žemėn kiek padykinėjome. Yla pabandė atpažinti du buteliukus bei Makarono skudučius, kurie pasirodė beesą patys elementariausi skudučiai, todėl buvo sudeginti lauže. Grįžę žvalgai pranešė, kad link mūsų keliauja du karavanai. Vienas mažas, iš trijų vežimų, kitas didelis, šešis kartus didesnis. Mažasis karavanas čia atsidurs kitos dienos vidurdienį. Dvorfai mums nurodė vietą kur geriausia karavaną užpulti ir pasiūlė pasitreniruoti. Kelias čia ėjo išdžiūvusia upelio vaga, kalnų šlaitai buvo pakankamai statūs, netoliese gulėjo keli dideli akmenys, tinkami pasislėpti. Ką gi, vieta gal ir ne pati blogiausia. Užpuolimo planas mūsų akimis buvo toks: karavanas eina, staiga prieš jį iš žemės pradeda veržtis ugnies liepsnos, karavanas stoja, raiteliai didžiausioj panikoj, jų arklių kojas sutraukęs mėšlungis, iš nežinia kur atskridę taikliosios strėlės varsto jų krūtines, o likę gyvieji su pagarba įteikia mums vežimų vadžias. Viską suplanavę sugrįžome į stovyklą, o rytojaus dieną vėl pasirodėme šioje vietoje ir išsislapstėme. Makaronas su Tokei Ito palipo šlaitu aukštyn ir pasislėpė už akmenų. Šaknelė įsispraudė į plyšį tarp akmenų visai netoli kelio. Yla su Rokanona pasislėpė už akmens kitame šlaite. Ėmėme laukti. Tikriausiai buvo labai nuobodu, nes netrukus per slėnį nuvilnijo Ylos knarkimas. Rokanonai teko žadinti kolegę mūšiui. Be to, elfė, panaudodama savo galias pabandė suskaičiuoti artėjančius priešininkus. Jų pasirodė beesą 11 asmenų - po 2 kiekvienam. Karavanui beveik priartėjus pajutau jėgų ir stiprybės antplūdį - tikriausiai mentalistė pabandė įkvėpti mūšiui bei suteikė stebuklingų galių. Ir štai iš už uolos kampo pasirodė grėsmingai atrodantis pirmasis raitelis, paskui jų pirmasis vežimas, po to antras, trečias... Taigi, karavanas eina. Prieš pirmąjį raitelį plykstelėjo liepsnos liežuviai. Raitelio arklys pasibaidė. Viskas pagal planą. Šaknelė susikaupė kerėjimui. Nukreipė žvilgsnį į pirmojo arklio kojas, atminty susirado magiškus žodžius ir staiga lyg žaibas kirto į jos abi rankas, o pirmojo arklio kojos ir visas karavanas ėmė tolti, nejaugi karavano jau nebėra?- šmėkštelėjo mintis - prarandančios sąmonę miškavaikės galvelėje. Tačiau likusiai kompanijos daliai karavanas neišnyko, o mūšis dar tik prasidėjo. Iš vežimų iššoko dar keletas kovotojų - gnolių. Vienas jų - su "ochujiensko" dydžio kalaviju. Makaronui pradžioje ėjosi puikiai. Dvi jo paleistos strėlės išmušė po akį dviems gnoliams, vienas iš kurių buvo su minėto dydžio ginklu. Rokanona tuo tarpu tris karavano gale esančius priešininkus bandė užmigdyti. Yla juos mušė ugnies strėlėmis, o Tokei Ito vis bandė į ką nors apskritai pataikyti. Kažkuriuo kovos momentu ir Ylai karavanas nutolo, o ji pati susmuko ant žemės - eilinis FIASKO. Rokanona narsiai kovėsi ir paguldė gal tris raitelius. Įnirtinga kova užvirė tarp Makarono ir slapčia prislinkusio paties pirmojo raitelio. Makaronas pradžioje jį bandė pribaigti šaudydamas, vėliu pagriebė spragilą. O buvęs raitelis mojavo savo ilgu ginklu tol, kol šis įstrigo Makarono kakle. Netrukus orkas susmuko žemėm ir buvo užmuštas. O Tokei Ito pagaliau pradėjo sektis. Jis įsivėlė į kovą iš karto su dviem priešininkais, iš kurių vieną pavyko pribaigti lūžusio kalavijo kotu. Netrukus jam į pagalba atėjo Rokanona, užmigdydama Tokei Ito puolusius karius. Be to ji nukovė vežimuose sėdėjusius goblinus. Na štai, visas turtas mūsų. Dengtuose vežimuose buvo vežamas gėris įvairiems gyvenimo atvejams: drabužiai, šilkas, druska, medus, popierius, įvairiausi goblinų asmeniniai daiktai. Vertingiausi jų buvo nugabenti į stovyklą, vežimai buvo paslėpti už uolų, o įsiliejome į karavanų plėšikų gretas.

Šaknelė