Po sunkaus, bet sėkmingo mūšio likau šluba. Visi puolė kraustyti goblinų mantos ir dalintis grobiu. Dvorfai taip pat nesnaudė. Jie spėriai rinkosi daiktus, krovėsi ir rengėsi dumti iš tos vietos. Mes likome nesupratę: nei padėkos už pagalbą, ką ten pagalbą - išgelbėtus jų kailius, nei kvietimo prisijungti keliauti kartu... Jų vadas atkišo goblinų peilį ir be paaiškinimų nusiplovė. Kuo gi tas peilis ypatingas, kad tik juo atsidėkojo? Yla bandė ir šiaip ir taip atspėti - nieko. Sako, šlamštas. Mes ji vis tiek paėmėm. Viskas labai įtartina. Dvorfai vis gėriojo savo gėraliuką. Gal tai visai ne drąsinantis gėraliukas, o slopinantis? Slopinantis vilkolakystę. Fu... nemėgstu jų nuo pat gimimo. Ir jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas kvepia vilkolakiais. Niekaip neišspręsdami galvosūkio apie dvorfų prigimti, nutarėm juos užpulti. Taip visada paprasčiau. Kai nebėra kažko, tai ir klausimų nekyla.

Nutarėm iš pradžių išsimiegoti, o po to pulti. Šaknelė bandė įkurti ugnį. Kažką makalojo makalojo, kol Ylai kantrybė trūko. Ji pakurstė ugnį kerais. Kažkas turėjo budėti, bet vidury nakties budintis nieko nesiskyrė nuo nebudinčių: taip pat saldžiai knarkė. Miegas baigiasi greičiau nei norėjosi, pajutus surištas rankas. Tokej Ito ramiai sėdėjo žvelgdamas negeromis akimis į mus. Paskui užsipuolė Ylą. Paskui dar siautėjo lyg apsėstas, kol  šiaip taip jį sutvarkėm užmovę puodą ant galvos. Apsėdimas iš jo išėjo, bet ramiau nepasidarė. Kažkas mus veikia? Veikia mentališkai. Klastingas, galingas ir nematomas. Aš iki jo negaliu prisibrauti. Stiprus  pasipriešinimas ir jo pusės, bet ir aš sugebėjau kartą atsilaikyti. Tik kartą, o jau kitą man atrodo, kad visi aplink priešai ir prašosi gauti į kaulus. Yla pradėjo aukštyn kojomis levituoti... Makaronas, pagriebęs Yla kažkur tempia... Ir staiga įsinoriu namo... namo į elfų mišką. Tas noras persmelkia mane staiga. Aš žinau kur namai ir išeinu. Mane sulaiko. Po kiek tai laiką pajuntu blogumą: pykina ir svaigta galva. Nutarėm kuo greičiau iš čia dingti. Yla suformuoja diską skraiduolį gana savitos formos, iš keturių burbulų zigzagu sujungtų. Patogiau nebuvo, bet tai matyt atsakas į pastovius Tokej Ito zirzimus - suformuoti jam krėslą. Tad dabar galės joti kaip ant arklio. Kiek paskridę, pamatėme tris tuščiu vežimus ir dvorfų atšalusias pėdas, vedančias į mišką. Mes pasekėme tomis pėdomis ir priėjome apšlamtintą ir išmindžiotą aikštę. Dėmesį patraukė numestas tuščias buteliukas, bet pauostę ir palaižę jį nieko gero nesužinojome. Staiga Yla kažkur patraukė, matyt, pas gnomus. Vėl prasideda klejonės... Vaidenasi ar ne, bet prie medžio atsirado elfė ir kažką sapalioja. Aš vis mažiau ir mažiau susigaudau situacijoje. Ji mus kviečia į svečius pas Seiliuką. Aš intensyviai trinu akis. Nemiegu, neapkerėta! Senokai nemačiau elfų. Bet ši kažkokia paplaukusi. Liepia žmogui įsmeigti durklą į žemė ir padėti ant jo akmenį. Jis nesutinką ir prasideda kvailas ginčas, kurį nutraukia, berods, Makaronas, ištraukęs iš Tokej Ito rankų durklą ir įvykdęs elfės prašymą. Ta jam žavingai išsiviepė. Tokej Ito nenusiramino ir pasiėmė durklą . Elfės šypsena dingo. Po šio incidento mes savu ar ne savu noru patraukėme pas Seilių. Man visa tai nepatiko. Ar tas blogumas dar kamavo, ar neramumas širdyje? Oi, kaip nepatiko. Netikra ir dirbtina atrodė. Lyg būtų spąstai. Einam ilgai palei upelį, kol mus pasitinka iš už medžių išlindę žmonės su kailiais. Jie nuveda mus apsupę, kaip nusikaltėlius, pas savo vadą Seiliauką. Man dar neramiau. Ir nepasidarė jaukiau, kai pamačiau eiles karių, išgirdau mušant būgnus ir pamačiau išeinant senį. Visa tai atrodė, kaip grobio parvėdimas vadui. Būgnai dunda, visi aplink linguoja į taktą ir kaifuoja. Ir taip begalo. Man norisi iš čia dingti kuo toliau, kur nesijausčiau tokia bejėgė ir bevalė. Turbūt atpratau būti priimta svetingai ir visur matau klastą. Turbūt tapau laukine ir moku tik kardu mojuotis. Vadas pagaliau prakalbo. Kalbėjo daug, bet pagrindinė mintis, kad turi Driadės ietį, kuri žeidžia Mėlynbarzdį. Tai naujiena! Atrodo visas pasaulis yra Mėlynbardžiai arba jų giminaičiai, visi tik ne mes turi Odino auksą. Visi žino, kur silpniausia jo vieta ir net turi tas magiškas Driadžių ietis, bet niekas nepagauna ir nenužudo to Melynbarzdžio. Tai turim padaryti mes. Tai lyg ir mūsų misija, prakeikimas. Man juokas suėmė išgirdus apie ietis. Tai, kaip legenda. Aš netikiu. Kol taip svarsčiau į rankas man atkeliavo kažkokio skystimo taurė. Aš jo negėriau, nes negerumas širdyje tik augo, o įtarimai stiprėjo. Visi kiti, išskyrus Tokej Ito, klusniai išgėrė vado siūlomą taurę. Tokej Ito vis kažko bambėjo ir buvo nepatenkintas. Turbūt ir jam nejauku čia.

Ir nuo tos vietos viskas pasikeitė. Ir manyje, ir kituose. Kiti pradėjo kaifuoti kartu su vadu ir pasinėrė į transą. Mes su Tokej Ito likome blaivaus proto, bet visų užmiršti. Kiek paklajoję ir apžiūrėję stovyklą, įsitikinome, kad esame visur sekami ir niekas mūsų neišleis vienų. Net į medžioklę lydėjo. Aš pajutau vėl norą namo. Bet ne tą patį norą, kuris mane ankščiau persmelkė. Tikrą, aiškų ir nenumaldomą. Man nesinorėjo čia būti. Aš nebesupratau, ko ir kam atėjau. Lyg būčiau išmesta iš borto ir nežinočiau kur plaukti: į krantą ar prašytis į laivą atgal. Ilgai mes dar bastėmės po stovyklą, kol mūsų draugai atsičiukino. It tai buvo keisčiausia. Jie į mus kreipėsi kaip į tarnus, juokėsi, tyčiojosi, varinėjo. Šeimininkas juos kvietė valgyti, mums buvo numesto tik atliekos. Bandėm išeiti - nepavyko. Aš vis atkalbinėjau Tokej Ito nuo puolimo. Maniau, beprasmiška kelti triukšmą, maniau, kad mūsų draugai užkerėti, paveikti. Gal atsigaus? Bet jie buvo neužkerėti. Jie tikrai tyčiojosi iš mūsų. Todėl, kad nesielgėm kaip jie, nepaklusom įsakymui, nesupratom svetingumo, todėl kad sulaužėm kažkokias taisykles. Buvom nubausti.

Ir manyje kažkas trūko. Nors raminau Tokej Ito, pati norėjau kuo greičiau iš čia dingti, kad nematyčiau šios vietos, nebegirdėčiau pašaipių žodžių ir užgaulaus juoko sklindančio iš namelio, kuriame puotavo mūsų draugai, paklusę kiekvienam šeimininko paliepimui. Visą naktį nesumerkiau akių. Tokej Ito bandė kamluoti - nepavyko ir jis neteko sąmonės. O mano sąmonė vis aiškėjo - noriu namo, noriu pas elfus. Man reikia kur nors pasisemti jėgų naujam gyvenimui. Seniai mačiau gentainius, seniai mokiausi naujų kerų. Nebematau prasmės Odino aukso ieškojime, nebematau prasmės klajonėse be tikslo. Per naktį pralėkė tik trumpas mano gyvenimo epizodas, kaip kartu su Yla, Amba, Muku ir pagyrūnu Trin-Tuku pabėgome iš katorgos, kaip mušėme baziliskus, vasiliskus ar dar kazkokias vištas, kaip susipažinome su suktu girtuokliu goblinu Kvaka, kaip žuvo Mukas, mušdamas babalokius ir kaip prie mūsų prisijungė Juodas ir mes naikinome gomolius, prisimenu kaip įstojome į žudikų gildiją ir nuo tada pradėjome ieškoti Odino ir jo aukso receptėlio, prisimenu nesvetingą dvorfų miestą ir kaip mane gelbėjo iš jo kalėjimo, niekada neužmiršiu kaip Trin-Tukas pavirtęs vilkolakiu galą gavo nuo mano kardo, kaip už užmuštą šernolakį, o gal Odiną, mus užpuolė dvorfai ir tada žuvo Juodas ir Amba, kaip mes su Yla susitikę Šaknį, Tiurbaną ir Mordą tęsėme kelionę toliau ieškodami Mėlynbarzdžio pagrobto Odino aukso, kaip žuvo Morda, kaip bastėmės po dvorfų pilies požemius, ten sutikome Makaroną ir papuolėme į kalėjimą, kaip netekome Tiurbano ir prie mūsų prisijungė Tokej Ito, kaip pagrobėme dvorfų skraidantį laivą ir Yla jį meistriškai valdė, kaip per pelkynus keliavome į miestą Gobliną ir suradome keistą gnomų magų mokyklą ir vėl grįžome į Odino aukso ieškojimo kelią, dar buvo Tokej Ito nuotykiai su kažkokiu sparnuotu demonu, šaunūs plėšikavimai keliuose ir susitikimas su ogremagais. Tada buvo mano mirtis ir prisikėlimas...

Atėjo rytas. Visi mums papasakojo apie tai ką patyrė naktį. Nelabai ką prisimenu, tik žinau, kad jie gaus Driadų ietis ir eis ieškoti aukso. Bet aš išeinu savais keliais...

Elfė mentalistė Rokanona