Keistos buvo paskutinės trys dienos. Mus paliko elfė Rokanona - paliko atsisveikinimo laišką, kurį tik po trijų dienų mums perdavė šamanas. Laiške buvo parašyta, kad jai gana amžinosi bastymosi ir ji keliauja ieškoti savo rasės atstovų. Tris dienas Makaronas su Yla ir Šaknimi svaiginosi su šamanu kažkokiom tai žolėm ir vaikščiojo kaip apduję. Bijau, kad nebūtų per daug prie to pripratę. O aš tas dienas šliaužiojau po miškus. Kartu šliaužiojo ir porelė laukinių, akylai "saugodami" mane nuo visokiausių baisybių galinčių nutikti šio krašto miškuose. Po trijų dienų, paaiškėjus, kad Rokanona paliko mus, likusi trijulė susiprato baigt durnių voliot. Greičiausiai pas šamaną žolė baigėsi ir jis liepė jiems nešdintis. Ta proga davė medgalį, kurį išdidžiai pavadino Driados ietimi. Net apsirūkiusiai trijulei kilo įtarimų, kad toks eilinis pagalys negali būti "toji" Driadų ietis. Yla nutarė viską išsiaiškint kažkokių aiškiaregystės kerų pagalba. Šamano kaime likome dar dienai, nes Yla po aktyvaus pakerėjimo susmuko ant žemės ir visos pastangos grąžinti jai sąmonę nueidavo veltui. Greičiausiai taip pasireiškė žolės šalutinis poveikis.

O šamanas mus sudurtino pareikšdamas, kad Driadų ietyje jokių slaptų monų nėra ir nebuvo. Tiesiog ji ruošiama iš tam tikro medžio (iš kokio nesupratau, pavadinimas buvo negirdėtas) specialiu metodu, kurį mažai kas žino. Mes vis tiek nelabai patikėjome, kad didis dvorfų kerėtojas Odinas galėtų bijoti kažkokio krūmo specialiai smailinto pagaliūkščio. Čia turėjo būti kokie galingi burtai. Tačiau Yla gulėjo atsijungusi, o patys magiškos daikto kilmės nustatyti negalėjome.

Kai Yla atgavo sąmonę, šamanas paprašė atlikti nedidelį darbelį - nukenksminti vieną jo konkurentą (irgi šamaną) gyvenantį anapus kalnų. Kaip tik ta kryptimi, kur Rokanona iškeliavo elfų ieškoti. Turėdami Driadų ietį galėtume ieti medžioti Odino - ši užduotis jau buvo beveik įaugusi visiems į kraują ir kaip tik todėl mes nutarėm spjauti į tą pasišiaušusios barzdos savininką ir eiti visai kiton pusėn - nugalabyti kito šamano. Aš su malonu ir abu šamanus nugalabyčiau, tačiau Yla su Šaknim ir Makaronu turbūt savo krūtinėm jį dengtų, be to ir vietinių šalia per daug buvo.

Susikrovę šiek tiek maisto atsargų parūpintų vietinių laukinių šamano gentinių pėstute patraukėme link kalnų grandinės už kurių plytėjo stepės ir gyveno nieko neįtariantis apie savo gyvenimo dienų galą šamanas. Pakeliui Yla nutarė dar kartą pabandyti nustatyti Driados ieties savybes kokios jos bebūtų - magiškos ar ne. Tačiau ir vėl nukrito be žado. Sustojome dar vienai dienai, o ietis jau nebeatrodė eilinis pagaliukas - kaip kitaip paaiškinsi, kad mūsų magė bandanti ją kerais paveikti krenta be žado ir atsigauna tik kitą dieną. Šamanas kažko apie tą ietį mums nepasakė.

Kalnus pasiekėme be jokio vargo, į juos pakilome taip pat be problemų. Visai lengvai ir pasiklydome, baigėsi maisto atsargos, užpuolė kalnų pūga, sušalom. Tik kažkokio stebuklo dėka vienam slėnį aptikom trobelę, kur gyveno vienas medžiotojas kažko ieškantis apsnigtuose kalnuose. Greičiausiai vaikėsi sniego žmogų, kurio egzistavimu niekas netiki. Mes taip pat. Tačiau žmogėnas buvo geras, mus sušildė, pamaitino, leido nuo audros prisiglausti. Sunku net buvo patikėt, kad tokių geranoriškų padarų dar šiuose kraštuose užsiliko. Paprastai vien išvydę mano sužalotą snukį (be nosies ir viršutinės lūpos) visi nusprendžia, kad aš tikras banditas ir stengiasi mane prikulti ar net užmušti. Tačiau blogiausia čia yra tai, kad jie visai neklysta - aš tikrų tikriausias banditas pragyvenantis iš kitų gero ir mirčių. Papirkti medžiotojo gerumo ir mes suminkštėjom - palikom gyvą ir sveiką, net kojom nespardėm.

Su gerojo žmogaus maisto atsargomis (pats davė, mes nevertėm) laimingai nusileidome kitoje kalnų pusėje ir patraukėme ieškoti kur ten šamanas, kurį reikia nugalabyti, gyvena. Stepė tiesą pasakius buvo menkai panaši į stepę. Kažkokia šiek tiek kalnuota, išraižyta grioviais ir didžiuliais akmenimis užversta vietovė. Ramiai bežingsniuojant ir besidžiaugiant gražiu oru mus užpuolė didelė pabaisa. Ji priminė didžiulį, gal kokių penkių metrų ilgio, krokodilą su kiek per didelėmis kojomis. Pirmoji mintis visiems šovusi į galvą - suės mus niekšas, bėgam kiek kojos neša. Bloga buvo mintis. Jau besisukant ir keliant kojas sparčiam bėgimui kilo kita mintis, kur kas geresnė, ji galvoje nuskambėjo taip - ne tokias kikimaras mušėm. Šią mintį nieko nelaukdami puolėm įgyvendinti. Aš ir Makaronas jį apsvaidėm ginklais - padaro viena koja kaip mat sulūžo ir dabar jau geniali mintis apie ilgų distancijų bėgimą kilo peraugusiam driežui. Mes puolėm vytis, tačiau už artimiausio posūkio spėjom pamatyti kaip ilga uodega dingsta siaurokame urve. Šiek tiek paliūdėjom dėl taip greit pasibaigusios pramogos, palaukėm gal pabaisa išlįs ar pakvies pagalbon vieną kitą giminaitį ir nieko nepešę patraukėm toliau.

Be nuotykių klaidžiojom dar dieną ar dvi ir pasiekę tikrą lygumą suradom gnolių stovyklą. Čia greičiausiai ir turėtų gyventi šamanas, kurio gyvenimas nutrūks taip netikėtai jam ir visai tikėtai mums. Žinoma, tai buvo gražūs planai, kuriuos nutarė pakeisti didžioji verslininkų taryba - orkas Makaronas, gnomė Yla ir miškavaikė Šaknis. Jie nutarė nežudyti šamano, o pranešti jam, kad mus siuntė jo konkurentas ir mes esam geri humanoidai linkį kitiems humanoidams tik gero ir kuo geriausio. Aišku, už tokį gėrio skleidimą tikimės kelių gerų žvangančių skrynaičių. Deja gyvenimas žiaurus ir remdamasis skaudžia patirtimu galiu visai atsakingai pareikšti, kad vienintelis mano matytas geras humanoidas kalnuose ieško sniego žmogaus ir mus, jei neužmuš, tai paprasčiausiai duos į liulį ir paleis plikus kaip motinus pagimdė. Mano samprotavimų niekas neklausė ir patraukiau paskui verslininkų trijulę į kaimą.

Mus iškart apsupo nemažas būrys ginkluotų gnolių. Yla pareiškė norinti pakalbėti su šamanu. Atėjo ir šamanas. Atvirai pasakius jis man pasirodė kiek per jaunas kaip šamanas, bet aš tų šamanų pažįstu tik vieną, tad galiu ir apsirikti. Apsirikau ar ne, neaišku, bet mano kompanionai apsiriko žiauriai, nes šamanui buvo nė motais mūsų geri ketinimai. Jokios logiškos ir nelabai išvados ir prielaidos jam nepadarė įspūdžio - liepė duot mums į kailį ir surišti. Turiu pripažinti, kad aš menkai tesipriešinau, nes nutariau, kad geriau kai mano nelabai graži galva yra ant pečių, o ne atskirai. Makaronas berods vieną ar du patiesė, Yla su Šaknim taip stengėsi visiems parodyti kad ne ūgis čia svarbiausia, tačiau viskas baigėsi taip kaip ir baigiasi visi geri ketinimai - šnipštu. Sukaustyti grandinėmis atsidūrėme artimiausioje kalvoje esančiame urvų labirinte.

Gerai, kad tie laukiniai su savo neišsilavinusiu šamanu priešakyje nesuvokė, kad tokia marga kompanija kaip mes šiaipjau po svietą nesimalam. Sukaustė paprastom grandinėm ant kojų ir paliko dvokiančiam urve. Yla, kaip ugnies sferos magijos specialistė, savo kerų pagalba tas grandines perpjovė jau kitą rytą, kai tik atsistatė jos magiška energija. Likę tik su apatiniais drabužiais (turiu omenyje kelnes ir marškinius, nes viršutiniai mūsų drabužiai paprastai būna šarvai visokie) ir sveikom galvom ant pečių, urvo labirintais patraukėme ieškoti išėjimo. Mane ir Šaknelę teko vesti už rankų, nes aklinoje urvo tamsoje galėjo matyti tik tikri "urvinukai" iš prigimties - gnomė ir orkas. Kiek paklaidžioją radom urvo angą atsiveriančią kalvos šlaite. Toliau prie upės matėsi žmonių kaimas, kur mus taip svetingai pasitiko. Pasirodo, kad šie niekšai prekiauja vergais, kuriuos laiko šiame urvų labirinte. Nusileidę kalno šlaitu ir įsitaisę toliau nuo stovyklos ir svetimų akių ėmėm regzti žiauraus ir negailestingo keršto planą. Pirmos minties - pulti visus plikom rankom ir sudraskyti į skutus atsisakėme. Reikia sugalvot kažką geresnio.

Žmogus pėdsekys Tokei Ito