Naktį vėl budėjau. Keistas čia dangus, net spalva ne tokia, kaip namie. Žvaigždynai visai svetimi, ir kai jie visai išblėso pažadinau savo klajonių draugus. Užkrimtę vakarykštės tešlos patraukėm toliau. Sala iš abiejų pusių siaurėjo, plynaukštę keitė krūmynai. Tolumoje galėjome matyti du didelius ežerus. Patraukėme prie to, kuris buvo kairiau. Jį pasiekę, pastebėjome viduryje salą, it kokį akies lęšiuką. Plaukte nusigavome į ją, saloje mūsų žvilgsnį patraukė kažkokie griuvėsiai. Praėjus pro arką, mūsų akims atsivėrė koridoriaus iškloto keistomis šešiakampėmis plytomis vaizdas. O koridoriaus gale blyškiai švytėjo portalas. Tikro portalo, tiesą pasakius man dar nebuvo tekę matyti, tačiau niekas kitas čia būti negalėjo. Ką gi, mes neturėjom ką prarasti, nutarėme eiti link jo. Čia, be abejo, pirmenybės niekam nepanoro užleisti mūsų urvažmogis. Tarpais aš labai ryškiai suvokiu, kodėl jį išvarė iš gimtojo urvo. Drąsa visuomet įvertinama: vienaip ar kitaip. Trys strėlės bemat susmigo jam į šoną, tačiau Demorhas, numojęs į tai ranka, nuturseno pirmyn. Gvaihiras kažką pakerėjo ir paaiškino, kad tiek sienoje, tiek ir ant grindų pilna spąstų. Mes atsargiai pradėjome eiti ir šliaužti pagal jo nurodymus, kurie urvažmogiui buvo nė motais. Be abejo tai geruoju pastarajam nesibaigė, netrukus virtęs gyvu fakelu jis nuvirto, ačiū dievui, ant nepavojingo šešiakampio. Kaip galėdamos greičiau, mudvi su Jumira pribėgome prie jo ir užgesinę ugnį savo marškiniais, likom pusnuogės. Gvaihirui vėl teko pademonstruoti savo prikėlimo meną. Pavyko, tačiau urvažmogio kūnas paliko beplaukis ir rožinis, brrr... Tačiau net ir tai nepakeitė jo įpročio visur eiti pirmam. Jis žengė į portalą ir akimirksniu išnyko mums iš akių, bet netrukus vėl pasirodęs pamojo ranka. Nusekėme iš paskos, jausmas buvo keistas. Pasijutome stovį keistoje lygumoje - dykumoje su raudonu dangumi ir juoda žeme. Tolumoje dunksojo lyg ir kažkokia pilaitė apjuosta tvora, taigi patraukėme link jos. Prie durų mus pasitiko liokajus pudruotu peruku ir atvėrė duris. Įėjom ir sustojom it įbesti, išskyrus, be abejo, urvažmogį, tasai ėjo kaip ėjęs (tokius poelgius jis aiškina nervų stiprumu, tačiau pikti liežuviai teigia, kad jis absoliučiai smegenų neturi). O pažiūrėti tikrai buvo į ką: patalpa turbūt vienintelė visame pastate, buvo pilna kažkokių padarų, nes žmonėmis juos sunku būtų pavadinti, greičiausiai juos vadinti reikėtų „demonais" (kaip vėliau paaiškėjo, aš neklydau). Salės gale soste sėdėjo kokių dvidešimties pėdų ūgio pabaisa ir bjauriausiai dvokė, laimei aš turiu tvermę smarvei, tačiau kiti, sprendžiant iš sumizgusių fizionomijų, tokios ypatybės neturėjo. Urvažmogis žvelgė į jį  susižavėjęs - pagaliau sutiko kažką, kas dvokia bjauriau už jį patį. Staiga šalia sosto stovėjusi „moteris", gal net ir graži, jei kas mėgsta tokias pajuodėles, nusišypsojo apnuogindama dailučius vampyro dantukus ir kreipėsi vardu į mūsų vitalistą. Kalbėjo ji glaustai. Paaiškino, kad kažkokie mūsų pasaulio burtininkai įsigudrino pernelyg dažnai (kas jiems labai ne prie širdies) iškvietinėti šiuos demonus į mūsų pasaulį, o tai daryti  juos įgalino tokia mago knyga, kurią mes kartą garbingoje kovoje laimėjome ir įteikėme tūlam Lanvelinui pasaugoti. Dabar, pasirodo, mes turėtume tą knygą vėl surasti ir sunaikinti, po to sekė kažkokie migloti pažadai ar tai grasinimai, ir Demorhas mėgino lyg ir reaguoti į tai, tačiau mes pasijutome stovį už durų. Taigi grįžome tuo pačiu keliu prie portalo. Giliai įkvėpusi žengiau į portalą... ir pasijutau krentanti iš medžio, laimei žemė pasirodė gana arti, o ir samanos vidutinio minkštumo. Apsidairiau, lyg ir visi gyvi, tačiau atrodėme tikrai nemirtingai: Gvaihiras drobiniais marškiniais ir kelnėmis, Treisas su minotauro odine kirasa ilgam išaugimui, mudvi su Jumira pusnuogės tik su drobės kelnėmis, o visą grupę vainikavo plikas rožinis urvažmogis. Išties tikri pasaulio užkariautojai. Staiga smailiaausiai elfai kažką nugirdo ir mes kaip galėdami tyliau patraukėm į tą pusę. Netoliese krūmuose pastebėjome du kažko tykančius goblinus. Vieną man pavyko užmigdyti, o su kitu teko pavargti, kol Demorhas tvatino jį kuokos nuodėguliu, Treisas pačiupo šalia gulėjusį trumpą kardą ir lanką, kurį perdavė šaulei, o man teko miegančio goblino kardas. Visi stengėsi nugalabyti vargšą pabaisiuką kuo tik galėjo, bet jam rodės kiekvienas smūgis suteikdavo gyvybės (prarandam formą!?), bet galų gale įvyko tai, kam buvo lemta įvykti. Prieš nudobdami dar spėjome išsiaiškinti, kad patekome į kaimyninę hercogystę, o vietinis baronas surengė kasmetinę goblinų medžioklę, taigi šie netikėliai slėpėsi čia nuo kareivių. 

Jumira šiaip taip įsispraudė į nudobto goblino odinius šarvelius. Aš ketinau pasielgti taip pat su antrojo šarvais, tačiau urvažmogis visiškai pašėlęs iš pykčio gerokai sumaitojo tiek padarėlio kūnelį tiek ir jo apdarus. Taigi teko man pasitelkti visą savo meistriškumą ir iš virvelių, dirželių bei odos gabalų sukurti labai jau originalų rūbelį. Taigi apkraustę goblinus pasijutome daug geriau: praturtėjome keletu variokų, šiokiu tokiu maistu bei ginklais. Ką gi, atrodo, gyvensim. Susikūrėm laužą, pavalgėm, visi sumigo, o aš vėl likau sargyboje. Naktį nutiko keistas įvykis: staiga pajutau kažkieno buvimą, suvokiau, kad tai kažkoks nemirėlis. Sukerėjau, kad jis nepultų, jis nepuolė, tačiau ir nepasitraukė. Pažadinau Gvaihirą, bet jis nieko nepamatė, man nuo to aišku nepasidarė ramiau. Dar pažiūrėsim.

Eridė