Po kiek laiko pastebėjome, kad pakelėje būriuojasi visokio plauko padarai. Paklausę pro šalį skubančių žmonių, sužinojome, kad vietinis baronas rengia kasmetinį šaudymo iš lankų konkursą, o pagrindinis prizas - aukso strėlė, jau trejus metus niekam neteko. Čia nagai panižo mūsų šaulei, parodys ji šiems kaimiečiams klasę. Treisas taip pat geidavo išmėginti savąjį taiklumą. Gvaihiras savo ruoštu, kaip elfams ir įprasta, laikė save apsigimusiu šauliu, ir nesiteikė gaišti laiko bet kokiems svarstymams, ar jis dalyvaus. Aš gi savęs niekad nelaikiau gera šaule, manau, kad strėlė akla ir net kažkaip negarbinga, nors kartais be galo veiksminga, bet tai jau skonio reikalas. Urvažmogis pareiškė, kad be abejo geresnio už jį šaulio neatrastum, tačiau reikia gi leisti laimėti ir kitiems. Taigi mes su Demorhu likome saugoti vežimo, o kiti sumokėję dalyvio mokestį patraukė prie barjero. Dalyvių buvo penkiolika, tai buvo gana marga kompanija, kai kurių per apsupusius juos gerbėjus net nebuvo matyti. Keletas elfų stovėjo vieniši ir išdidūs, greičiausiai manė, kad kalbėjimasis su savimi - tai ir reiškia pokalbį su protingu pašnekovu. Kiek tolėliau kėpsojo net vienas orkas su milžinišku lanku. Gvaihiras nuolat tampė savojo lanko templę ir aiškino, kad treniruojasi, o kažkoks neūžauga puselfis ar tai miškavaikis, besivadinantis skambiu kažkokios daržovės vardu (lyg tai Agrastukas, lyg tai Serbentukas) nepraleido progos iš jo šaipytis. Štai tau ir artimos rasės.

Tuomet vitalistui į galvą šovė mintis pasinaudoti savo kerais, kad kojos taiklumui nepakištų koks nors apmaudus netikėtumas. Taigi apie garbingą kovą kalbėti lyg ir nederėtų. Urvažmogis tuo metu visaip išsidirbinėjo: vaipėsi, merkė akį visoms iš eilės boboms (įtariu, kad net pati baisiausia iš jų, jo gimtajame urve taptų grožio karaliene) ir šiaip malėsi po vežimą, kaip pamišęs. Reikia mat saugiai įkurdinti besugyžtantį pieną... Šiaip taip atplėšusi nuo viso to akis, pradėjau sekti kaip gi sekasi mūsiškiams. Šauliai vienas po kito ėjo prie barjero, elfams išties gerai sekėsi. Staiga iš gausaus jaunučių merginų būrio išėjo aukštas kaulėtas vaikinas su didžiule mėlyne, o heroldas paskelbė: Petriukas. Tuomet gražu buvo pažiūrėti į mūsų Demorhą. Visas susirietęs apsimetė, kad gyvybiškai svarbus reikalas yra baidyti nuo pieno muses ir traukti iš jo kopūstlapius, kurių drebančiomis rankomis ten primetė išvydęs jaunąjį šaulį. Petriuko šūvis nebuvo labai jau taiklus, tačiau sukėlė bene garsiausias ovacijas. Po jo šovė kažkoks plikbajoris Čarlis, nieko ypatingo, beje ir gerbėjų jis čia neturėjo. Kitas buvo visų mylimas seniūnas, kurio vardo nenugirdau, tačiau mylimas jis buvo, be abejo, ne už taiklumą. Po jo sekusiam orkui dar prasčiau sekėsi, tačiau labiausiai susimovė mažasis miškavaikis, net į taikinį nepataikė. Šiokį tokį pagyvėjimą sukėlė visų mėgstamo seniūno gyvenimo draugė, tokia galinga ponia įsimintinu Jobtos vardu, iš visko sprendžiant ne tik gera šaulė, bet ir šiaip tvirtos prigimties moteris. Ji šaudė išties taikliai. Bet netrukus mūsų laukė nusivylimas, nes Jumirai kažkodėl nepavyko pataikyti. Treiso šūvis irgi pergalės nežadėjo. Jau buvome nusprendę ruoštis kelionei, bet netikėtai Gvaihiras pataikė taip, kad perėjo į kitą etapą. Sekančioje rungtyje reikėjo pataikyti į retą egzotišką vaisių - arbūzą, padėtą ant drebančio goblino galvos, atrodo, kad šioje hercogystėje, jų pilna, kaip smilčių jūroje. Turiu galvoje, aišku, ne arbūzus. Ponams elfams nepasisekė ir jie oriai pasitraukė iš tolimesnės kovos, o į finalą pakliuvo mūsų vitalistas ir garbingoji ponia Jobta. Finale reikėjo pataikyti į skydą, kuriuo dangstėsi iš baimės pakvaišęs goblinas, atrodo, kad jei liks gyvas, jam pažadėta laisvė... Na ir tegul tiki, jei toks kvailas. Tikėtis juk niekam nedraudžiama. Tai ar atspėsite, kas laimėjo? Kaip nekeista, iš turnyro laimėtoju išėjo mūsų šaunusis vitalistas. Aukso strėlė - jau trejus metus nelaimėtas trofėjus atiteko kažkokiems nežinomiems bastūnams, tai yra mums (paaiškinimas urvažmogiui), argi neironiška?

Tačiau į apmąstymus mes nesileidome, tokių mąstytojų lavonai paskutinį poilsį dažniausiai randa varnų pilvuose. Leidomės į kelią, neerzinome likimo. O netrukus likimas trejeto bjaurių orkų bei vieno paslaptingo gobtuvuoto subjekto pavidalu tiesiog išniro mums prieš akis. Mes mielai stojome į mūšį, reikia juk palaikyti formą. Bjaurieji orkai be to, kad buvo baisiai bjaurūs dar buvo ir baisiai kvaili, tai yra niekaip nepavyko jų užmigdyti. Treisas su Demorhu išlipo iš vežimo ir kapojosi kaip pašėlę, Jumira šaudė, o mudu su vitalistu kerėjome. Tada vienam iš tų kerėplų kažkas staiga šovė į galvą, viską metęs pasileido mūsų vežimo pusėn ir kad pradės daužyti vieną mūsų arklį, priekvaišis kažkoks. Per tą laiką kitas spėjo nurėžti urvažmogiui kažkurią gyvybiškai svarbią galūnę. Tada Treisas susinervinęs jį pribaigė, o man pagaliau pavyko užmigdyti paslaptingąjį jų vadą. Tada pribaigėme ir tą suberserkėjusį bjaurybę. Nutilus kardų žvangesiui, pagaliau turėjome laiko atkreipti dėmesį į sužeistą urvažmogį. Dabar sunku pasakyti kokios kūno dalies neteko mūsų narsuolis, nepamenu (nors įtariu, kad galvos praradimą jis pastebėtų tik kai ateitų laikas putrą srėbti). Taigi Gvaihirui teko vėl jį lopyti pasitelkus visą meistriškumą, tačiau paaiškėjo, kad visas žiežirbas iššvaistė kovoje, tai teko man paaukoti keletą savo. Pagaliau atėjo metas atkreipti dėmesį į mūsų belaisvį. Tai pasirodė gana apveidus elfas, bet jau pasipūtimo pilnas, kaip kailiniai blusų. Pradėjo kažką sapalioti apie tai, kad Gvaihiras taikosi į jo vietą kažkokiame „devyneto rate", niekad nemaniau, kad vitalistą įkvėpia sėdėjimas kažkokiame rate. Vienu žodžiu, tokiu elgesiu jis mūsų nenuteikė teigiamai savo atžvilgiu, taigi nusirito jo galvelė. O vitalistas dar pareiškė matęs, kaip nuo jo kūno atsiskyrė lyg ir kokia dvasia. Pastaruoju metu tų dvasių aplink, nors tvenkinį tvenk...

Tai tiek.

Eridė