Žingsnis nuo realybės
Tekstas netinkamas žmonėms, gerai išmanantiems fantastinę literatūrą, nebent jie norėtų pasiginčyti su autoriumi.

Aurorius: Justinas Žilinkskas.
Sutrumpinta šio teksto versija publikuota žurnale "Verslo klasė", 2007 m. gegužės mėn.

ŽINGSNIS NUO REALYBĖS

Arba apie knygas, kurios rašo apie tai, ko nėra, kas galbūt tik bus arba ko niekada nebuvo - nors norėtųsi, kad būtų kitaip.

Margų viršelių skaitytojų paslaptys

Viename iš didelių knygynų apsimetu, kad esu labai susidomėjęs solidžiais kietais viršeliais, ant kurių puikuojasi viena už kitą garsesnės pavardės - Joyce, Remark, Marquez, Kundera, Eco, Waltari ir kitos. Bet iš tiesų stebiu kitą lentyną šone - ji mirguliuoja ypač spalvingais viršeliais, išduodančiais, kad čia glaudžiasi jau beveik dvidešimt metų leidžiama serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas". Be abejo, viršeliai - plonyčiai, popierius - prastas. Tiesa, yra ir keletas kietų viršelių - bet ir nuo jų į skaitytoją dėbso labai nedraugiško žvilgsnio baltaplaukis vyrukas ar vilioja tik šarvais apsirengusi panaitė. Ir ko gi čia man laukti? Hormonų audrų kankinamo paauglio? Kokio nors tipelio maniako akimis? Štai ir pirmas pirkėjas - vyrukas pilku kostiumu, gal dirba kur nors banke kitoje gatvės pusėje, gal - vienas iš nesuskaičiuojamų Seimo ar ministerijų klerkų. Jis greitai permeta akimis nugarėles, daug nevartęs pasiima tris naujausias knygas ir tiesiu taikymu nueina prie kasos. Po kelių akimirkų ateina mergina - trumpais plaukais, apvaliais akinukais. Makiažo tik truputis, jokio soliariumų įdegio, o laisvas aprangos stilius išduoda, kad tikriausiai ji informatikė. Ši - išrankesnė. Paskaito anotacijas, perverčia keletą puslapių. Išsirenka vieną. Trečias vyrukas panašiausias į studentą: džinsai, juoda kuprinė. Vieną iš knygų jis pavarto, padūsauja, pasižiūri kainą, padeda atgal. Galiausiai atsisuka į nupigintų stendą. Paskutinės iš mano stebimųjų - prie lentynos atskubėjusios dvi draugės: (pokalbio tikslumo prisiekti negaliu, vis dėlto, cituoju iš atminties): „tai tu čia Povilui perki?" „Ne, sau". „Tu skaitai fantastiką?!" - antrosios veide nuoširdus nustebimas, kaip čia taip - kavos pertraukių draugė skaito tokį niekalą? O mano galvoje nuskamba tik ką praktiškai patikrinti „Eridano" - vienintelės specializuotos fantastikos leidyklos Lietuvoje - direktoriaus Algimanto Piligrimo žodžiai: „mūsų skaitytojas - inteligentas". Kaip sako „mitų griovėjai" - įrodyta.

Ir nėra čia jokio loginio paradokso: tik žmogus, pats niekada neskaitęs fantastikos, sprendžia apie fantastinės knygos turinį pagal viršelį. Tik žmogus, niekada neskaitęs fantastikos, nežino, kad fantastinėje literatūroje labai dažnai keliamos labai panašios etinės, moralinės, o dažnai - civilizacinio lygio problemos, kokias kelia ir realistinių kūrinių autoriai (pvz., A. ir B. Strugackiai „Vabalas skruzdėlyne", S. Lemas „Soliaris"). Tik žmogus, niekada neskaitęs fantastikos, nežino, kad kai kuriems fantastiniams kūriniams perprasti reikia nemažo žinių bagažo ir erudicijos (pvz., R. Želaznis „Šviesos princas"). Tik žmogus, neskaitęs fantastikos, nežino, kad tituluotų rašytojų, dažnai naudoja fantastiką kaip instrumentą, kad geriau įsigilintų į realybę (pvz., K. Čapekas „Karas su Salamandromis", tas pats G. G. Marquesas, amžinatilsį K. Vonnegutas). Ir turbūt anaiptol ne kiekvienas susimąstė, kodėl D. Britanijoje renkant tūkstantmečio knygą, ja gana netikėtai tapo J. R. R. Tolkieno fantastinis epas „Žiedų valdovas". Deja, dažnai apie tai nesusimąsto ne tik paprasti skaitytojai, bet ir Lietuvos leidėjai. Galbūt todėl prieš trejetą metų pakviesti į diskusiją „Fantastinės literatūros leidyba Lietuvoje" to pačio „Žiedų valdovo" leidėjai atsakė - „mes neleidžiame fantastikos".

[Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas (1892 - 1973) Oksfordo universiteto anglų-saksų kalbų bei anglų literatūros profesorius, laisvalaikiu parašęs magiškosios fantastikos romantinį epą „Žiedų valdovas" (rašyta 1939 - 1947, publikuota 1954 - 1955) ir jo priešistorę „Hobitas". Specialiai šioms knygoms autorius sukūrė ištisą Viduržemio pasaulį su kelių tūkstančių metų istorija, nuosava originalia mitologija, keletu dirbtinių kalbų (ypač išplėtotos dvi elfų kalbos), 6 pagrindinėmis rasėmis, 1000 personažų, tuo pačiu sugebėdamas papasakoti ne tik apie kvapą gniaužiančias kautynes, bet ir kilnią mažo žmogaus, priversto nuveikti didelius darbus, istoriją. Puikų supaprastintą variantą galėjote pamatyti to paties pavadinimo P. Jacksono ekranizacijoje.
Beje, profesoriaus sūnelis Christopheris Tolkienas iki šiol išnaudoja tėvelio palikimą, kas keleta metų pristatydamas naujas knygas iš, atrodytų, begalinio tėčio rankraštyno. Tai ir užmoju Senajam Testamentui prilygstanti „senųjų dienų" sakmė „Silmarilionas", „Nebaigtos Viduržemio istorijos", o tik ką pasirodė ir naujausia - „Hurino vaikai". ]

Karalius Arturas keliauja į Marsą. Ir atgal

Papasakoti apie fantastiką, kaip literatūros žanrą, net ir netrumpame straipsnyje - nelengva. Ir net apsibrėžti - kokia literatūra yra fantastinė? Tokiame solidžiame veikale kaip „Literatūros sąvokų žodynas" pateikta sąvoka [cituoti outboxe?] sukelia šoką. Ką jau kalbėti apie lietuviško vertimo klaidas. Tad pamėginkime patys. Fantastinė literatūra - tai literatūra, kurioje literatūriniam kūrybiniam sumanymui pasiekti naudojamos fantastinės idėjos. Bet tada išeitų, kad G. G. Marquezas - fantastas, jau nekalbant apie antiutopistą G. Orwellą. Taip pat ir vulgarus mistifikatorius Dan Brownas. Ha, bet jūs pabandykite Dano Browno adeptui pasakyti, kad šis rašė fantastiką - mirtinai įsižeis! Vis dėlto, turbūt tas kertinis akmuo, kuris skiria įvairias literatūros sroves, naudojančias fantastinius elementus, nuo fantastikos per se yra būtent fantastinės idėjos antraeiliškumas. Pavyzdžiui, jeigu mes pažvelgsime į klasikinį S. Lemo kūrinį „Soliaris", temų ten galime rasti įvairių: ir žmogiškieji santykiai, ir vidaus krizės, tačiau vis dėlto kūrinio esmė - tai problema, kas yra Soliario planetos vandenynas, jaukiantis mokslininkų protus ir nepasiduodantis tyrinėjimui, kitaip tariant - kontaktas su galbūt nežemišku protu. O štai K. Vonneguto „Katės lopšyje" įvairūs fantastiniai elementai, taip pat ir „Ledas Nr.9" yra tik spalvingos iliustracijos, kuriomis siekiama visai kitų tikslų. Štai todėl S. Lemas - fantastas, o K. Vonnegutas - ne, kad ir ką rašytų spauda. Kaip matote, atskirti nėra sunku, ypač jeigu kalbame apie mokslinę fantastiką, kurioje literatūriškai pateikiamos įvairiomis mokslo naujovėmis ar prognozėmis paremtos idėjos. Šios srovės užgimimo data laikomas Meri Šeli romanas „Frankenšteinas" (1818 m.), vėliau jį ypač sėkmingai plėtojo J. Vernes, o H. G. Wellsas netgi įnešė naują matmenį, kuris vadinamas „civilizaciniu" - t.y. mokslinė fantastika ėmė kalbėti ne tik apie žmones, o apie ištisas civilizacijas (garsusis „Pasaulių karas" (1898 m.)). Ir ko tik mokslinėje fantastikoje ilgainiui nesutiksime! Tai ir „kietoji mokslinė fantastika", kurią skaityti rekomenduotina labiau žmogui, kuris išmano ar bent jau turi jėgų ir noro gilintis į kvantinę mechaniką ar Marso pritaikymo žmogui gyventi subtilumus, kiberpankas - pasakojantis apie tokią ateitį, kai bus pasiekta kompiuterių ir žmogaus vienovė; katastrofų fantastika - kas gi nutiks, jeigu žmoniją staiga ištiks Paskutiniojo ar kokio nors kitokio Teismo diena? Kiti autoriai mėgsta papokštauti su istorija, keldami istorikus siutinantį klausimą: „o kas, jeigu?" Jeigu Aleksandras Makedonietis būtų nemiręs po didžiojo žygio į Indiją? Jeigu kompiuteris būtų sukonstruotas garo mašinos pagrindu? Jeigu, neduok Dieve, Hitleris vis dėlto būtų laimėjęs Antrąjį Pasaulinį Karą (kaip įdomiai apie tai pasakoja Ph. K. Dicko romanas „Žmogus aukštame bokšte"!)

[Nesenų įvykių kontekste labai įdomi rusų rašytojo O. Divovo nuomonė apie naujųjų rusų fantastikos autorių kūrinių ypatybes: „todėl mūsų (rusų - str. aut. past.) alternatyvioji istorija - tai nuolatinė istorija, kaip rusai įkrėtė tiems, kuriuos pasiekti buvo per trumpos rankos. O mūsų utopija - apie tai, kaip Amerika užpuolė Rusiją ir dėl to labai pasigailėjo (nes įkrėtėm, be abejo). Arba apie tai, kad staiga iš niekur Rusioje atsirado Prezidentas su folklorinio caro-tėvelio ambicijomis (oligarchus - prie sienos, ne rusus - į tualetus, vaikams - ledų, boboms - gėlių). Siūlau garantuotą fabulą: Putinas sušaudė Abramovičių ir nacionalizavo futbolo klubą „Chelsey". ]

Fantastai kartais nesibodi netgi tokių pikantiškų temų kaip tarpgalaktinis rasių kryžminimasis, tiesa, čia turbūt jau peržengsime į teritoriją, kur prasideda taip vadinama nuotykinė fantastika (jų autoriai paprastai originaliomis idėjomis daug nesirūpina - ima siužetą ir jį nardina į fantastinį anturažą, pvz., svetimą planetą ar apleistą kosminę stotį. Idealus tokio kūrinio pavyzdys - prancūzų rašytojo Franciso Carsacko romanas „Eldorado liūtai"). Aišku, tarp šių knygų kalnų bus labai daug ir paprasčiausio kovinio šlamšto, kur giliausia mintis sukasi apie tai, ar iššaus pagrindinio steroidinio herojaus blasteris likus 0,0000000001 sekundės iki pasaulio pabaigos atšaukimo. Bet kur jo nėra?
Tiesa, yra ir žanras, kuriame fantastinės idėjos galbūt nėra kūrinio stuburas, tačiau tampa jo raumeninis, oda. Kalbu apie magiškąją fantastiką (angl. fantasy) - žanrą, užgimusį iš pasakų, iš mitų, iš sakmių ir įgavusių naują kvėpavimą. Čia ypač dažnai veikėjus kankina tokios pačios problemos, kaip ir kiekvieną iš mūsų: meilė, kerštas, nepritekliai, moterų dėmesio perteklius (ar trūkumas). Bet jie gyvena ten, kur skraido drakonai, gali patykoti harpija ar glamonių ištroškusi undinė. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad vienas iš populiariausių veikėjų čia - legendinis Britanijos karalius Arturas ir įvairios jo inkarnacijos. Šiame žanre randa prieglobstį visų amžių romantikai ir net humaniškieji cinikai - tik taip galiu pavadinti lenkų rašytoją Andrzejų Sapkowskį, kurio novelių romanas „Likimo kalavijas" buvo pirmoji knyga, post-socialistinėje erdvėje viršijusi 100 tūkst. egzempliorių tiražą.

[Andrzej Sapkowki, g. 1948. Lenkų literatūros fenomenas, suteikęs post-sovietinei fantastikai naują kvėpavimą postmodernistiniu romanų ciklu „Raganius". Laužydamas ir žaisdamas su visais įmanomais magiškosios fantastikos kanonais, taip pat mitologija, folkloru, skaudžia Rytų Europos politikos patirtimi, A. Sapkowskis sukūrė labai įtaigų kūrinį, pasižymintį psichologizmu, stebėtinu realizmu ir nesentimentaliu humanizmu.
Šiuo metu autorius tik ką užbaigė naują istorinių romanų su fantastikos elementais trilogiją „Narrenturm", pasakojančią apie Husitų karų laikotarpį. Vienas iš šios trilogijos veikėjų (tiesa, ne pagrindinis) - didžiuojasi mažai kam žinomu Brazausko iš Žemaitijos vardu.]

O kartais autoriams net nereikia tokių banalių senienų kaip drakonas - fantasy pasauliu gali virsti tas pats Niujorkas ar Maskva, tereikia, kad ten atsirastų žmonių, apie kurių galias ar įpročius įvairūs ekstrasensai ar bioenergetikai net pasvajoti nedrįsta. Mūsų pasaulį savo apsilankymu gali pagerbti ir patys dievai, kaip kad įvyko bene garsiausio dabar fantastikos autoriaus Neilo Gaimano romane „Amerikos dievai", juk ir jūs kartais meldžiatės Kredito Kortelės Dievui? Beje, šiuo metu populiarumo rekordus muša Susanna Clarke romanas „Džonatanas Streindžas ir Misteris Norielis" pasakojantis apie magiškąją Didžiosios Britanijos istoriją Napoleono karų metu.
Taigi, trumpai tariant, jeigu mokslinė fantastika pasakoja apie tai, ką žmogui gali duoti (ir, tiesą sakant, iš jo atimti) mokslas, ateitis ar jos versijos, tai magiškoji fantastika siūlo tai, ko negali duoti niekas. Nebent... Tuo įtikėtum.

Jėzus iš Andromedos heivono

Dažnas klausimas, kurio sulaukia žmogus, skaitąs fantastiką, būna: „Paistalai! O gal tu tuo tiki?" Iš tiesų, atskirti iš pirmo žvilgsnio, kur baigiasi fantastika, o prasideda ezoterika, new age, naujosios praktikos ir kt. - ne toks jau paprastas uždavinys. Kartais ir patys fantastai padaro taip, kad jų fantazijos virsta kažkuo daugiau. Štai keletas įdomesnių istorijų:
JIS buvo gana sėkmingas mokslinės fantastikos rašytojas. Gerokai mažiau vykęs karininkas. Jaunystėje JIS studijavo inžineriją, tačiau vėliau teigė esąs molekulinės fizikos ir psichoanalizės specialistas. Pasakojo lankęsis Indijoje, Kinijoje, Tibete ir ten studijavęs dvasinį pažinimą, nors nepriklausomi biografai, nagrinėdami JO ryšius su Rytais, teranda vienintelį persėdimą iš lėktuvo į lėktuvą Kalkutoje. JIS sugalvojo naują mokymą, leidžiantį išspręsti visas jūsų problemas, kurį pavadino „Dianetika" (šio mokymo pseudomoksliškumą žiauriai sukritikavo kitas mokslinės fantastikos autorius - Isaacas Asimovas), bet vėliau, kai susipyko su „Dianetikos fondo" kolegomis ir apskundė juos FTB kaip komunistus, nusprendė griebtis nei didelio, nei mažo projekto: sukurti naują religiją. Matyt, nežinomi Dievai buvo palankūs, nes sumanymas pavyko! Kadangi JIS teigė esąs labai išsilavinęs, tai naująją religiją pavadino žodžiu „Scientology" (liet. scientologija). Pavadinimas iš tiesų itin įdomus: juk science anglų kalba reiškia mokslą, o logos graikų kalbą reiškia... Irgi mokslą! Tad - nei daug, nei mažai - „mokslų mokslas". Ne, tai ne Tomas Kruzas, nors daugeliui dabar būtent šio Holivudo žvaigždino keistenybės siejasi su scientologija. JIS - tai Lafayettas Ronas Hubbardas, scientologijos bažnyčios įkūrėjas ir, kaip paaiškėjo JAV mokesčių tarnyboms, didžiulės naudos iš jos gavėjas. Scientologai tikrai moksliškai fantastiška religija: pirmiausia, jie vartoja visokiausius naujus negirdėtus žodžius, pvz., thetanas (tai - siela, bet ne visai), engramos (trauminės patirtys, bet ne visai), naudoja e-metrus, t.y. prietaisiukus, matuojančius kaip srovė teka jūsų kūnu - iš to tekėjimo scientologas gali daryti rimtas išvadas apie jūsų thetano būklę. Tiesa, už visą tai reikia mokėti. Nemokamų pietų juk nebūna - ką jau bekalbėti apie nemokamą thetano purifikaciją. Taigi, viskas moksliškai fantastiška. Taip pat ir apyvarta, kurią dar 1982 m. žurnalas Forbes paskaičiavo siekiančią 200 mln. JAV dol. Tikrai versli idėja, ar ne? Tik štai vienas dalykas scientologams labai nepasisekė - kita Holivudo žvaigždė, scientologų adeptas Johnas Travolta, pagal vieną iš paskutinių L. Ron Hubbardo romanų „Mūšio laukas - Žemė" susuko to paties pavadinimo filmą. Turbūt vieną iš blogiausių kada nors pastatytų fantastinių filmų. O gal ir vėl dėl visko buvo kalti neišvalyti žiūrovų ir kritikų thetanai.
Kita istorija dar miglotesnė. Ir, kas sudėtingiausia, niekas neprisipažįsta, kas jos autoriai. Pasakoju todėl, kad pirmiausia su ja teko susipažinti kaip su fantastika. Kol nepatyriau, kad kai kas ja ir tiki. Kalbu apie taip vadinamą „Urantijos knygą", dar ji žinoma kaip „Penktos epochos apreiškimas" ir kitais pavadinimais. Tai - už Talmudą ne plonesnis veikalas, kuris, beje, išverstas ir į lietuvių kalbą. Niekas tiksliai nežino, kada ji parašyta (tyrinėtojai spėja, kad tai vyko JAV apie 1924 - 1955 metus), tačiau ne tai svarbiausia. Mat ją, kaip ir visus šventuosius raštus, padiktavo tiesiogiai Dievai. Tik ne Jėzus, Krišna ar Alachas, o ateiviai. Jie taip pat perdavė ir savo neįkainojamas žinias: pvz., kad buvo mėlynųjų, geltonųjų, raudonųjų, žaliųjų, oranžinių ir indigo žmonių rasės, o Adomas ir Ieva sukūrė superrasę - violetinę. Superrasėmis knyga taip pat laiko violetinę, mėlynąją, geltonąją ir raudonąją, o štai žalioji ir oranžinė - prastesnės, todėl išnyko. Visos kitos - susimaišė. Kosmologiniuose skyriuose „Urantijos knyga" moko, kad Žemė, kuri ir vadinama „Urantija", yra tik viena iš bilijono Havonų - tobulų gyvenamųjų pasaulių. Kalbėdama apie kitas religijas, „Urantija" jas tikslina, kad Jėzus, kai jam buvo 28 ar 29 metai, gastroliavo Romoje, Graikijoje, lydimas dviejų kolegų indų - Gonodo ir Ganido. „Urantija" labai gražiai atsiliepia apie budizmą, pripažindama Sidhartą vienu iš tikrųjų pranašų ir didžiuoju žmonijos mokytoju, tai pat pastebima, kad knygoje yra ir truputis islamizmo, hinduizmo, judaizmo, šintoizmo bei konfucianizmo. Kitaip tariant - kad ir kas kūrė šį veikalą, darbo jis turėjo daug. Tyrinėtojai ir kritikai negailestingai atmeta ateivišką „Urantijos" kilmę, mato aiškius pasenusių mokslinių, bet savu laiku avangardinių teorijų teiginius, taip pat ir nacių laikų eugenikos atspindžius. Tačiau giria, kad veikalas pasižymi puikia vidine struktūra, taip pat - geru literatūriniu apvalkalu. Galbūt todėl net ir Lietuvoje yra gana žinomų žmonių, kurie lyg ir linkę tikėti „Urantijos" tiesomis. Tiesa, „urantai" nepasiekė scientologų lygio - jie neturi savo bažnyčios ir Tomo Kruzo arba bent jau Johno Travoltos, tačiau vis dėlto kažkas atranda lėšų ne tik išspausdinti, bet ir išversti knygą į įvairias pasaulio kalbas. Tad tikėjimas - jėga. Net jeigu jį ir pagimdė fantasto plunksna.
Bet, kaip dažnai pastebima, retai rasi didesnius skeptikus nei fantastus. Mat fantastai todėl ir yra fantastai, kad sugeba atskirti realybę nuo fantastikos, ir fantastika pirmiausia domėtis, o ne ja tikėti.

Nakties sargyba ir klystantys pranašai

Prieš mėnesį daugelis susirūpinę sekė, kas dėjosi Taline nukėlus taip vadinamą „Bronzinį kareivį". Nežinau, ar daug kas atkreipė dėmesį, kad pagrindinė paminklo gynimo organizacija vadinosi „Nakties sargyba", pagal to paties pavadinimo rusų fantasto, neslepiančio savo šovinistinių pažiūrų, Sergejaus Lukjanenko romaną. Jame „nakties sargyba" buvo „šviesieji kiti" magai, burtininkai, dažniausiai prisilaikantys kairiųjų pažiūrų, kurie aršiai kovojo su „tamsiaisiais kitais" - taip pat magais, raganomis, tik egoistais, savanaudžiais ir pan. - na, liberalais ir kapitalistais (gal matėte ir to paties pavadinimo ekranizacijas). Tad fantastika neretai įsiskverbia ir į politiką - dar galime prisiminti ir plačiai nuskambėjusį Michael Mooro filmą „Fahrenheitas 911", kurio pavadinimas - aiški aliuziją ir Rayaus Bradbury‘io romaną „451 Farenheito" (beje, pats R. Bradbury‘s, daug palankesnis G. W. Bushui nei filmo autorius, buvo nejuokais užsiutęs dėl jo pavadinimo „pasiskolinimo"). O kur dar pačių fantastų prognozės apie tai, kas įvyks ateities pasaulyje ir politikoje! Kiek daug rusų kalbos ir šviesaus komunizmo prognozavo fantastikos rašytojai iš SSRS, o prancūzų autorių knygose net kaubojų baruose kitose planetose veiksmas vykdavo prancūzų kalba! Tiesa, savo prognozėmis fantastai dažnai ir prašaudavo: pavyzdžiui, fantastai prognozavo daug greitesnį kosmoso užkariavimą (prisminkime A. Clarke‘o „2001 metų kosminę odisėją" - pilotuojamas erdvėlaivis prie Saturno 2001 m.), nenumatė tokio spartaus kompiuterių vystymosi (skaičiavimo mašinos užimdavo didžiules erdvėlaivių sales), ir - tai turbūt pats didžiausias liapsusas - visiškai pražiopsojo internetą, atiduodami pirmenybę tiesiog žmogaus kibernetizacijai. Ir nors sakoma, kad, pvz., fantasto Jules Vernes dauguma prognozių išsipildė (povandeniniai laivai, platus elektros panaudojimas), tačiau ir šis didysis vizionierius galvojo, kad anglį kaip kurą pirmiausia pakeis vandenilis (apie tai iki šiol svajojame), kad skristi į Mėnulį bus reikalingos patrankos, o Žemės centre glūdi kitas pasaulis. Kita vertus, yra pasakojama, kad po rugsėjo 11 d. įvykių kažkuri JAV institucija sukvietė fantastikos rašytojus ir prašė prognozuoti, kokių dar idėjų gali griebtis teroristai. Beje, rugsėjo 11 d. išpuolio būdas galimas daiktas taip pat buvo paimtas iš knygos - apie panašų dalyką rašė Tomas Clancy.

Proto mankšta ir nuolatinės parengties būsena

Laiškas į redakciją: „Tarkim, rytoj nutinka baisi katastrofa. Visi žmonės apanka. Ką daryti?" Atsakymas - skaitykite J. Wyndhamo „Trifidų dienas". Tolimųjų kosmoso skrydžių valdymo centras. Ožiaragis 2020 - Hiustonui! Marso paviršių pasiekėme nesėkmingai, pusė erdvėlaivio - po žeme. Kokios instrukcijos? Skaitykite S. Lemo „Edenas". Alach Akbar! Čia Osama Bin Ladenas. Reikia skubios idėjos naujam švento karo prieš Vakarus epizodui. Atsakymas - skaitykite, pvz., N. Stephensono „Laviną". Ir taip toliau. Žinoma, truputį juokauju. Kita vertus - nors Mikė Pūkuotukas ir sako, kad „niekada nebūna taip, kad kaip nors nebūtų", tačiau realistinė literatūra, skersai ir išilgai preparuojanti žmogų, dažnai pamiršta, kad užtenka vienos rimtesnės gamtos užgaidos, ir visi tie vidiniai prieštaravimai, prarasto laiko ieškojimai bei panašios problemos gali virsti viena vienintele megaproblema - būti ar nebūti fiziškai. Fantastai šiuo atveju primena vaikus, kurie klaidžioja tamsoje - begalybės ateičių tamsoje - bet bando pasišviesti. Ir kas galėtų paneigti, kad kada nors tų idėjų gali ir prisireikti? Pagaliau, turbūt daug ką ištiktų šokas, jeigu įvyktų kontaktas su nežemiškuoju protu, kita civilizacija. Fantastams tebūtų tik malonus (tikėkimės), bet lauktas siurprizas.

[Ką gali fantastinė idėja talentingose rankose, puikiai įrodo pradedančio JAV režisieriaus Orsono Welleso sugalvota H. G. Wells‘o „Pasaulių karo" radiofonizacija. Vos valandos trukmės radijo spektaklio apie kraugerišką marsiečių įsiveržimą transliavimo metu 1938 m. JAV apėmė neregėta panika - mat viskas buvo pateikta reportažų, valstybės pareigūnų pasisakymo ir panašiomis formomis. Pjesės poveikio statistika - stulbinanti: įvykiais patikėjo apie 1,7 mln. amerikiečių, 1,2 mln. prisipažino „klaikiai persigandę", žmonės masiškai bėgo iš marsiečių puolimo vietų, daugelis pasakojo matę ateivius ir užuodę mirtinas dujas, nors visos transliacijos metu intarpuose buvo primenama, kad tai - tik spektaklis. Įdomu, kad O. Wellesui šis įvykis tapo tramplynu į Holivudą, o A. Hitleriui - dar vienu iš įrodymų, kad demokratija yra žlunganti ir supuvusi valdymo sistema. Jo vermachtas būtų sumalęs marsiečius į miltus!]

Pagaliau, fantastika skirta fantazijai lavinti. Sakysite - kam ta fantazija, reikia būti realistu, tvirtai stovėti ant žemės ir užsidirbti bent jau lizinginiam „civikui" ir paskolai dviejų kambarių butui Vilniaus daugiabutyje. Tačiau esu įsitikinęs - toji žmogbeždžionė, kuri sugalvojo akmenį pririšti prie pagalio, buvo fantastė ir vakarais, žvelgdama į žvaigždes virš džiunglių, galvodavo - bus diena, kai aš ten įlipsiu. Iš tiesų, nemažai skaitytojų sako, jog fantastika - tai nuostabus poilsis. Tai - literatūra, kai rimtos nebesinori skaityti, kai galva pavargusi ir gali beskaityti tik fantastiką. Bet dažnas net nepagalvoja, kaip yra sunku sugalvoti gerą, pagrįstą, galiausiai - literatūriniam plėtojimui tinkamą fantastinę idėją. Dažnas net nepasvarsto, kodėl jam lengva skaityti fantastiką - ogi todėl, kad rašytojas jau nudirbo darbą už skaitytoją. Jis viską sugalvojo. Belieka tik pasinaudoti.
Na, o lietuviai - toji „antroji karta nuo žagrės", ar jie rašo fantastiką? Taip, rašo. Nors gal tiksliau būtų - vis bando. Būta tokių bandymų ir tarpukaryje - pvz., Justinas Pilyponis buvo pradėjęs romaną „Antrasis pasaulio tvanas", bet jo taip ir nepabaigė. Sovietmečiu rašė bene stipriausias lietuvių mokslinės fantastikos autorius Vytautas Norbutas, na, o su Nepriklausomybe atėjo ir naujoji karta, kuri, pradėjusi nuo apsakymų, vis labiau įsidrąsina ir jau pasirodė keletas romanų - tarp jų ir pirmasis lietuviškas magiškosios fantastikos romanas - Gintauto K. Ivanicko „Laumės mėnuo". Tad atrandama ne tik mokslinė, bet ir magiškoji fantastika. Beje, neseniai pasirodė šeštoji lietuviškos fantastikos apsakymų antologija „Geriausia Lietuvos fantastika 2003 - 2006".
Pabaigai - esu įsitikinęs, jeigu prisiminsite visas skaitytas knygas, ten garantuotai bus bent viena fantastinė. Arba su fantastikos elementais. Žmogaus protas tuo ir nuostabus, o kartais - baisus, kad jam ribos neegzistuoja. Ar norėtumėte, kad būtų kitaip?