Lėtai budau iš saldaus malonaus sapno... Sapnavau, kaip elfė Zosė lėtai nurengia mano drabužius... Apsičiupinėjau. Ūūū, Ėėė, Aaa!!! Tai buvo ne sapnas! Ir ne meilužė! Pašokęs ant kojų, apsidairiau. Budėtojas buvo išmėsinėtas, Tomce jau atsibudęs ir paklaikusiom akim spoksojo į tamsą. Jis irgi buvo pusnuogis, šalia gulėjo tik spragilas. Pažvelgt į save bijojau, bet teko. Taip ir yra! Aš irgi buvau be šarvų, iš ginklų likę tik durklai. Bet kas gi atsitiko?! Supratome vieną - mus apvogė (antrą kartą...). Atidžiau apsižiūrėję, aptikome ant savęs kažkokias baltas dulkeles, panašias į miltus. Pagalvojau, gal kas ruošėsi mus iškept, bo Rimce jau buvo paskerstas. Nuo tokios garsiai išreikštos minties veterinorių dar kartą ištiko spoksojimo į tamsą priepuolis - matyt atsiminė, kaip pats mėsinėdavo vargšus žvėrelius.
Visi malonūs sapnai jau buvo išsilakstę. Niekaip nesuprantu, kaip nepajutome? Vabalokiui eilinį kartą teko prisimint tikrąją profesiją - daktaro. Rimcę prikėlė sėkmingai, puolėme klausinėt, kas gi jam, budint prie laužo, po paraliais, atsitiko? O jis tik skėsčiojo rankomis, ir vis kartojo, jog paskutinis jausmas buvo plieno ašmenų brūkštelėjimas tarp menčių. Nieko sau. Kas per būtybė galėjo taip pasielgti su mumis, patyrusiais kariais? Šitokios minties paskatinti, puolėme vytis skriaudėjo. Nesunkiai radę pėdsakus supratome, jog vagis (o dar ir niekšas) raitas ant arklio. Vadinasi, greitai nepavysim. Pėdsakais sekėme dvi dienas, pakol, deja, juos pametėme, kartu prarasdami viltį atgauti savo taip sunkiai užtarnautus daiktus.
Prislėgti skaudžios netekties (nėr čia ko lygint su Padres pasitraukimu iš kompanijos), susiruošėme miegoti, kai kažkur netoliese išgirdome balsus. Pasiuntėme pėdsekį išsiaiškint. Grįžęs pranešė, jog matė keturis žmones, begeriančius prie laužo, penktas buvo dvorfas, budėtojas. Mūsų veidus nušvietė kvailokos šypsenėlės. Tai pasilinksmint sumanė? Čia ir išliesim susikaupusį įtūžį - parodysim tiems neatsarguoliams vaidybinę pjesę "Nudėk žmogų - išgelbėsi medį". Truputį pakerėję, patraukėme prie jau miegančių girtuoklėlių. Besėlint truputi išsibarstėme, ir Rimce nukulniavo pirmas. Staiga pastebėjau dar vieną sargybinį (irgi dvorfą), ratu vaikštantį aplink prigesusį laužą. Dėkui Siaubui, tas nepamatė elfo galvos, styrančios iš už krūmų.
Buvome susitarę, jog pirmą pjesės dalį pradės Rimcės šūvis sargybiniui į akį. Paslaptinga pradžia, ar ne? Taip ir atsitiko, tik va bėda, strėlė tai pro šalį. Antra dalis - įspūdingi ugnies efektai - priklausė man. Truputi persistengiau - vienu Ugnies Kamuoliu negyvai iškepiau visus prisigėrusius aktorius... Pastebėjęs tokią nuostabią kultūrinę programą, šeštasis puolė šaudyt, o po to, aišku, bėgti. Jį nusivijo savo taiklumu labai nepatenkintas pėdsekys, o mes su daktaru nugalabijome apstulbusį dvorfą. Pradėjome kratyti daiktus, kai netoliese išgirdome cypimą. Žiū - ogi Rimce atskuodžia, vejamas įsiutusio dvorfo. Pasirodo, iš to džiaugsmo, kad nors kartą medžioja jis, o ne jį, elfas pamiršo turįs tik lanką prieš priešininko kalaviją! Teko mesti įdomų užsiėmimą ir vėl gadinti strėles. Bet tas narsuolis (tenka pripažint...) pabėgo su sužeista plaštaka. Kadangi aš vis dar buvau užvaldytas melancholiškos teatro romantikos, nutariau pribaigt paskutinį liudininką. Sukerėjau Skrydį ir nusekiau paskui bėglį. Jį pastebėjau netrukus, ir Mago Strėlėmis sužeidžiau kitą plaštaką. Geras vaizdas - per mišką skuodžia storas dvorfas tabaluojančiomis rankomis! Besijuokdamas sugebėjau pamesti vargšelį iš akių. Ai, tiek to, vis tiek nugaiš. Jau norėjau pasisukti atgalios, kai staiga tolumoje, gal už 5-6 mylių, lygumose, pastebėjau judančius objektus. Įsižiūrėjus geriau, atpažinau ogrą, vabalokį ir urvažmogį. Netoliese žingsniavo du žmones. Net žagtelėjau - kokia marga kompanija. Visi stipriai ginkluoti. Neee, šituos paliksim ateičiai. Grįžęs papasakojau, draugai energingai linksėdami galvas pritarė niekur daugiau nelįsti. Smagu, kai pavaldiniai nesiginčija, ar ne? Tad likome nakvoti miške.
Naktį pabudau nuo kažkokio krebždesio. Pagalvojau, kad Rimce nuėjo nusilengvint, tai kad jam būtų drąsiau, sukerėjau Šviesos kerą. Ir ką gi jūs manot? Ogi tarp medžių stovi du visai į elfus nepanašūs padarai, orkai (aišku, ir Rimce ne gražuolis, nu bet jau tie du...). "Pošli von!", orkiškai paklausiau. "Labas vakaras", įžeidė jie mane. Negražu gi taip. Teko vėl keltis, vėl žadint draugus, vėl žudyti... Gal Padre Didysis ir buvo teisus dėl medžių sodinimo? Tpfu, kažkokia silpnumo akimirka užėjo. Tpfu.
Tomce vieną orką greit sustingdė, kitas žuvo nuo strėlių. Tam likusiam gyvam darysime tardymą pagal visas taisykles: bendras kūno masažas, pakutenimai, manikiūras. Virvės surišti neturėjome, tai teko laikyti už kojų-rankų, o klausinėjau aš. Palaukėme, kol Stingda baigsis, ir pradėjome. "Rjysgrfywtgryw", mandagiai paklausiau aš. "Gfbortwyoewbbg" atsakė anas. Nu ir vėl įžeidimas! Ir dar toks nepadorus. Riktelėjau draugams, kad laikas pradėti. Bet tas orkpalaikis nė nemanė pasiduoti - pradėjo spardytis, rangytis, ir, reikia pripažinti, neblogai aptalžė. Prisijungiau ir aš su durklais, bet kalinys vis tiek muistėsi. Tada jau kantrybė trūko ir mums - žiauriai, be jokių emocijų, kumščiais negyvai užplumpinome nevykėlį. Pabaigai Rimce, kuris labiausiai nukentėjo, nupjovė orkui pautus ir sugrūdo gerklėn. Kam taip pasielgė, nesuprato ir pats elfas. Matyt prabudo įgimta neapykanta. Bala nematė, bus tų orkų. Apieškojome negyvėlius. Be visokio įprasto šlamšto (varlių odelės, kankorėžiai, meškos plaukai ir t.t.), radome įdomų auksinį lankelį. Tomce jau norėjo jį pasisavinti, atseit išeitų puikus pasaitėlis kokiai kiaulei, bet nedaviau. Nėr čia ko svetimus daiktus savintis. Lankelį saugiai paslėpiau kelionmaišyje.
Kadangi jau buvo priešaušris, o miego nebesinorėjo, pakilome į žygį. Beeidamas atsiminiau vieną likusį Tomazą. Kaži, kaip jis ten? Ar gyvas dar? Bendrakeleiviams nieko nesakiau, nenorėjau gadinti laisvės pojūčio. Užtat visi kartu užtraukėme ilgesingą dainą:

Neliesk mūsų Siaubo, neliesk
Neliesk garbanotų pečiūūū...

Priėjome miško kraštą. Tomcei buvo dzin kur eiti. Mes, elfai, žinojome, kad netoliese yra elfų apgyvendinti miškai. Bet prisiminę savo slogią praeitį, nutarėme nesirodyti net ir arti jų gyvenviečių. Tegul ilsisi ramybėje, alkoholizmas ir taip plačiai paplitęs. Taigi pasukome seniai numatytu maršrutu - Rotundos karalystėn.
Lygumos pasirodė monotoniškos - kalvelės-daubos, kalvelės-daubos, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn. Vakarop pastebėjome įtvirtintą sodybą, tačiau nesileidome suviliojami iš ten sklindančios keptos mėsos kvapo, o įsikūrėme porą mylių toliau, prie krūmokšnių. Įsitaisėme patogiai. Kai ištariau kodinę runą "s-k-y-s-t-i-s", vabalokis pašoko, ir iš nekantrumo drebančiomis rankomis ištraukė 5 litrų talpos indą.
Jame, apšviesta gęstančios saulės spindulių, jaukiai teliūskavosi naminukė.

Niam niam, kokia gardi. Įpilk dar, Tomce, negailėk!...

eeeeeeeeeeeeeee...

TAMSA

Tolimesnis Metraštis rašytas negrabia vabalokio ranka

Či raša ašaj, Tomce Galingasis. Atsikėls iš rytą galvų skaudėja. Chebryte buva kažkodė perkirst puseu. Nieką nesuprant, negu či aš tep? Bandžio prisimint nors vienų kerų, kad prikelt, bet galvoj tik uže. Šali jų rado pelenų krūvelę, a pėdsakai buva tik iš vienas pusės. Nieka kita nelika, tik tempt lavons neštuvais link vakar matytos sodybos. Buva sunk, bet šep ne tep nutyseu. Paspardžio varts, išlinda giminaitis - vabalokis, aš jam y sako: "A gyrdž, bachūriuks, a papirosų turi?" Ją laimei, kad turėja. Berūkydami išsišnekėjam, paprašio padėt. Tas pradėja juoktis, bet paaiškina, kad tas lankelis, atimts iš orką, buva magišks. Atseit su juo galėjam valdyt skeletų-karžygį. A ki Birže jį paslėpė (ot durnis, būtų man davis, būčio Magijos Tyrimą sukerėjis!), skelets atsekė, ir, degdams neapykant lankelia turėtojui, užmušė jį ir šalia gulėjusį Rimcę. Po tą iš ją lika tik pelenai. Tok vat istorij. Aš šitą nežinojo, mat pabėgo da iš antros klasės. Nu bet kū padarys, yr kep yr.
Gentainis (Kikis vardu) padėt nebegalėja, atseit per silpnos galios. Tačiau galįs nuvest prie portalą, iš kurią galem patekt į vietų, nuo kurios jau nebetol iki jau pažystamą Baltapūkią. Sutiko, kū jau či beprigalvos. A, y da užsimine, kad iš tą portalą da nieks nėr sugryžis. Po*uj man. "Krumtyk kū šneki!", riktelėjau jam, y tas nuvede many į vietų. Nusispjovio, pirstelėjo, čiupo neštuvs y žengio vidun.
Kažkokioj miglotoj vietoj stovėja kažkoks žlobz. Truputi didesnis už many, nu, gal koks 3x3. Y saka man, tipa, atspės mįsly, galės praeit. "Eik tu na*uj", bandžio atspėt. "Neisiu", atkirta žlobz, y trenke iš kuloką.