|
Miestas žaidimui
Autorius: Wailhorn (2006 kovo 15)
Iš rusų kalbos vertė: Ta-Ntalas (2006 gruodžio 18)
Originalo šaltinis: ROLEMANCER: Ролевой портал
Nuoroda į originalą:
čia.
Šis straipnis apie viduarmžių miesto,
skirto žaidimui, kūrimą. Iš tikrųjų pagrindu, kuriant miestą, galima laikyti
žemą technologijos lygį pasaulyje- tokiu atveju tiks ir rytinė, ir panaši jai
civilizacija - tai yra, miestas gali būti viduramžiškas, renesansinis, fentezi
- viskas tiks. Pradėkime nuo pavyzdžio iš žaidimo. Paprastas žaidimas: meistras,
žaidėjai, knygos, lapai, kauliukai ir visokie kitokie daikčiukai...
... ir jūs įėjote į miestą... - sako
Meistras.
- Kaip įėjom? Mokestis už įėjimą
buvo?
- O kaipgi ! - reikšmingai
suraukia antakius Meistras. - Iš jūsų paėmė... e-e... pinigų... nedaug...
- Prie vartų?
- Taip, žinoma! Ten gi dar ir
siena, ir vartai! Tai štai, o dabar atėjot į smuklę.
- Kaip tai? O gatvėmis ėjome?
- Kas per kvailas klausimas -
žinoma, kad ėjote! Na, gatvės ten tokios... O paskui atėjote į smuklę...
- O namai, namai kokie?
Gyventojų kokių sutikome? Iškabos kokios pakeliui buvo?
- Namai ... tokie... Gyventojai ...
tokie... miestiečiai... Iškabos visokios...
Meistras "plaukia"... Jis nežino, koks miestas - miesto nėra! Miestas jam - kažkokia
abstrakti "vieta su gyventojais ir smukle". O žaidėjai galėtų čia rasti tai, ko
neras kitose vietose, užsiimti spekuliacija - ar jei pageidausite, verslu -
kitaip tariant, nusipirkti tai, kas čia pigu, ir perparduoti ten, kur tai
kainuoja daugiau. Ir galiausiai - pasivaikščioti, paspoksoti į vietines
įžymybes. Iki šiol galima išgirsti iš senelio ar senelės, tėčio ar mamos: "o aš
būdamas Maskvoje aplankiau Kremlių ir Mauzoliejų!" - nors Sovietų Sąjunga ir
Leninas vaikams ar anūkams jau beveik nieko nereiškia, jau nekalbant apie dar
senesnius laikus.
Padėkime šiam Meistrui sukurti miestą.
Tai nėra sudėtinga, tereikia turėti daugmaž aiškų planą ir nuosekliai jį
vykdyti. Kai yra laiko, galima sėsti ir pamąstyti - viskas pavyks ir be mano
išvedžiojimų, bet, tikiuosi, su jais jums bus lengviau. Tuo pačiu pabandysime
parinkti ir porą pavyzdžių, kad būtų aiškiau. Pradedam?
1. Pavadinimas.
Ko reikia Meistrui iš miesto? Ar grupė tiesiog keliauja pro šalį - jiems reikia
parduoti nereikalingus daiktus, apsirūpinti maistu ir įranga bei traukti
toliau. Ar grupė mieste atliks ilgalaikį
tyrimą: reiks išklausinėti visus sutiktus ir surastus, užeidinėti į namus,
aiškintis paslaptingų įvykių detales? Žinoma, reiks skirtingos detalizacijos,
ir tam, kad nereikėtų galvoti nereikalingų detalių, tai geriausia žinoti iš
anksto. Tiesa, iš karto noriu pažymėti, kad aš rašau apie miestą be supančios
aplinkos - tai yra, Meistrui, kuris turi srities žemėlapį, turi apmąstytą
srities ekonomiką, politiką ir ... tašką žemėlapyje - miestą, apie kurį reikia
kaip įmanoma daugiau papasakoti. Todėl bendri ekonominiai faktoriai, gyventojų
požiūris į atvykėlius, parduodamos prekės ir jų kainos, rasiniai ir politiniai
santykiai mieste nesiskirs nuo supančios vietovės - karalystės, imperijos ar
kas čia dar begalėtų būti.
- Grupė
atvyko į mažą pasienio miestelį Luzertauną, parduoda, apsiperka, eina
toliau. Faktiškai, Luzertauno aprašinėti nelabai verta - užtenka
apgalvoti išorinį aprašymą, kelią iki artimiausios "vietos, kur galima pernakvoti",
"vietos, kur galima parduoti" ir ir išėjimą iš miesto pro priešingus
vartus.
- Mančkinvilis
- stambios imperijos sostinė. Grupei teks trankytis po visą miestą, kažką
padaryti, su kažkuo pabendrauti.Be
svarbiausių detalių, teks
aprašinėti ir kai kurias nereikšmingas, bet žavias smuklmenas : sargybos
pamainos kaitą prie imperatoriaus rūmų, į kurią pažiūrėti susirenka vos
ne pusė miesto svečių, garsiuosius Pačios Svarbiausios Magų Mokyklos
bokštus ir hercogo Peripėjaus Nelaimėlio paminklą, kurį visas miestas
kartą per metus draugiškai valo nuo balandžių išmatų.
2. Geografija:
kaip miestas išsidėstęs, kas jį supa? Ar tai jūros krantas ir miestas stovi ant
kanalų, sujungtų tilteliais, ar tai sausa dykuma ir šulinį reikia kasti dvi
dienas? Ne paslaptis, kad miesto padėtis bus esminis faktorius kuriant miestą.
Čia reikia trupučio istorijos: dažniausiai miestas - tai dėl tam tikrų
priežasčių išaugusi smulki gyvenvietė. Būtina atsiminti, kad mieste būna
gausybė žmonių: jiems kiekvieną dieną reikia kažką gerti, ir atsiprašau, kažkur
kakoti... Kaip nebūtų liūdna, bet rūsti gyvenimo proza - tai pagrindas
realistiškam žaidimui. Gyventojams būtina kasdien iš kažkur gauti tūkstančius
litrų vandens ir kažkur dėti šimtus tonų mėšlo... Taigi miestą teks statyti prie
upės, ant jūros kranto, ar dar kažkur, kur yra gėlo vandens ir yra kur nutekėti
nešvarumams. Faktiškai miestą galima įkurti ant vandens turinčių sluoksnių -
daugybė šulinių gali visiškai aprūpinti gyventojus geriamu vandeniu. Tiesa,
nešvarumus tokiu atveju vis tiek teks kažkur išpilti - teks išvystyti
mėšlavežio profesiją. Paprasčiau būtų miestą susieti su realiai
egzistuojančiomis vietovėmis.
- Luzertaunas
- pasienio postas vidurinio klimato juostoje, kur suvežami visų apylinkės
medžiotojų surinkti kailiai ir kur dėl jų atvyksta pirkliai net iš kito
imperijos galo. Aplink bekraščiai miškai, prekybos kelias kerta miestą.
Jokie radialiniai keliai nuo miesto neina - vietiniai vaikšto smulkiais
keliukais, kurie jau už dešimt mylių nuo miesto tiesiog išnyksta miško tankmėje.
Artimiausi smulkūs kaimeliai už 50-100 mylių, jau už
miško. Miestas stovi ne itin stambios, bet ir ne visai švarios upės
vingyje, kurios vanduo netinkamas
gerti. Per miestą teka keli upeliai - šaltiniai. Kai kurių namų kiemuose
iškasti asmeniniai šuliniai. Kanalizacija - grioviai palei gatves,
vedantys į upę. Už namų iškastos duobės, kurias kiekvieną rytą aplanko
mėšlavežys su savo vežimu. Upė prie miesto ir kiek žemiau palei tėkmę
atsiduoda nešvarumais ir gerti iš jos nerekomenduotina. Luzertaunas labai
panašus į Maskvos apylinkes Viduramžiais.
- Kelių
prekybinių kelių susikirtimo vieta dykumoje jūros pakrantėje, turtinga šuliniais -
tai Mančkinvilis. Deja, į galvą man nešauna joks palyginimas iš realios
istorijos. Tarkim, tūkstantis ir viena naktis, tiurbanai, rytietiški
turgūs, kupranugariai gatvėse... Aplink - smėlynai, bekraščiai smėlynai.
Pagrindinis provizijos tiekėjas - jūrų uostas.
3. Ekonomika
- iš ko gyvena šis miestas, kodėl jo gyventojai dar nenumirė iš bado? Ar tai
buvusi mugė kelių sankryžoje, išaugusi iki stambios imperijos sostinės, ar tai
smulkus miestelis miške, apsuptas medžių, kur apylinkės medžiotojai suneša savo
prekes? Įsidėmėkite, svarbiausią aksiomą - toks kiekis žmonių tokioje mažoje
erdvėje NEGALI išsimaitinti iš nuosavų daržų ar aplinkinių laukų. Aplinkiniai
kaimai kaip VIENINTELIS prasimaitinimo šaltinis - utopija. Tai reiškia, kad
pagrindinę įvežamų prekių dalį sudaro maisto produktai. Ekonomika - sudėtingas
dalykas, o tuo labiau viduramžių fentezi ekonomika. Nedaug atsiras žmonių, gebančių aprašyti VISUS ekonominius ryšius
nors ir nedidelio pasienio posto. Tačiau mums to ir nereikia - mes
pasinaudosime minimumu. Mes tiesiog įvertinsime, ką čia gali gaminti ir kas čia
būtų paklausu. Pietinis subtropinis miestas - pagrindinis prieskonių
perpardavinėjimo punktas, miestelis vidurio klimato juostoje tarp miškų -
mediena ir kailiai. Štai taip - paprastai ir skoningai. Visa kita - Meistro
nuožiūra. O gal jis nutars, kad netoliese yra didžiulė dvorfų gyvenvietė -
reiškia, bus kokybiški instrumentai, ginklai, šarvai. Mieste yra gnomų getas -
reiškia, vietiniai mechaniniai laikrodžiai ir panašūs mechanizmai garsėja
visoje apylinkėje.
- Luzertaunas
- viso labo nedidelė pasienio gyvenvietė. Tačiau vietiniai medžiotojai
suneša čia ir sumedžiotą laimikį, ir paruoštus kailius, yra daug savos
žuvies, iš vietinio metropolio gabenami grūdai ir šaknaviaisiai. Kailiai
čia kainuoja dvigubai pigiau nei sostinėje, o duona - dvigubai brangiau.
Pirkliai į miestą atvyksta praktiškai kiekvieną dieną, kartais net po du
pirklių kinkinius per dieną. Nedideliame vietiniame turguje parduodama ne
daugiau kaip pusė atvežtų prekių - visa kita pirkliai parduoda pagal
senai nusistovėjusius ryšius - ir smuklininkai, ir gyventojai nemažai
užsakinėja. Atvykstančius prekeivius praktiškai pažįsta asmeniškai,
klausinėja, kaip vaikų sveikata, kaip reikalai, ar nepavojingi keliai.
- Mančkinvilis
- milžiniškas miestas, imperijos sostinė. Kasdien į uostą atvyksta ir
išvyksta dešimtys ir šimtai laivų: vieni atplukdo grūdus, kiti -
galvijus, vietiniai žvejai kasdien gaudo žuvį ir parduoda turguje,
karavanų keliais į miestą atvyksta ilgos sunkiai apkrautų kupranugarių
vilkstinės, krepšiai prikrauti vilnos, audinių, prieskonių, kilimų,
siaurakaklių ąsočių su vynu. Aplinkiniai klajokliai su malonumu perka
tolimos šiaurės prekes. Mieste dešimys rytietiškų turgų - ir pirkėjai, ir
pardavėjai pastoviai stengiasi perrėkti vieni kitus. Kviesliai į
parduotuves, moterys su čadromis ir ąsočiais ant galvos, bėgioja šerbeto
pardavėjai...
4. Vidinė
politika - kas valdo miestą, kas jį saugo, kas jame vagia - plėšikauja,
kaip žiūrima į kitų rasių, tautybių, šalių, miestų atvykėlius? Į tai įeina:
sargyba, meras, vagių gildijos, amatininkai, prekeiviai, smuklės... Ne jie
asmeniškai, žinoma, o jų tarpusavio santykiai. Čia pat ir miesto religija.
Kokiems dievams ar dievui meldžiasi vietiniai miesto gyventojai? Ar sudegins
atvykėlį vien įtarę, kad jis priklauso kitai religijai, ar galima tiesiog
centrinėje aikštėje įkasti Didžiojo Erelio totemą ir rengti aplink jį
ritualinius šokius ir aukoti žmones?
- Luzertaunas
valdymo prasme - greičiau kareivinės, o ne miestas. Svarbiausias žmogus
mieste - karališkosios armijos kapitonas. Jam įsakius miestas akimirksniu
pavirsta karine tvirtove: ant sienų kaitinama smala, vietinės įgulos
nariai įsitaiso iš anksto jiems numatytose vietose, moterys ir vaikai
pasiruošę gesinti gaisrus. Pasienio specifika - bet kuriuo metu reikia
būti pasiruošus bet kokiam antpuoliui: plėšikų būrio puolimui ar
reguliariosios armijos reidui. Viskas įmanoma: ir greitas nedidelės
gaujos puolimas, ir toks pat greitas atsitraukimas, ir ilga reguliariosios
armijos apgultis, kai svarbiausia - suspėti pasiųsti pasiuntinius kviesti
pagalbos. Atsitiktiniai vagys - plėšikai mieste užtrunka labia trumpai -
dažniausiai gyvi. Pastovus reguliariosios armijos patrulis, o ne tingių
sargybinių priežiūra - ir vagių praktiškai nelieka. Vietiniai amatininkai
daugiausia užsiima taisymu, gaminti jiems praktiškai nėra ką ir nėra iš
ko. Nebent kailinius siūti - kailiadirbiai turbūt bus turtingiausi miesto
amatininkai ir greičiausiai turės savo gildiją. Smuklių nedaug,
greičiausiai viena ar dvi. Kareiviai po smukles kasdien nesivalkios,
vietiniai taip pat, o retiems atvykėliams daugiau ir nereikia.
Parduotuvėlių mieste taip pat nedaug - kur kas daugiau tiesiog amatininkų
namų, kur dalis namo erdvės skirta darbui. Kalvių ir odžių turėtų būti
daug - ir taisyti, ir gaminti teks nemažai. Stalių - dailidžių mažiau -
taburetės lūžta rečiau, ir namus iš medienos statyti paprasčiau. Mieste
tėra viena pagrindinės religijos šventykla, tačiau čia gyvena ir apie
dešimtį kitų dievų šventikų, kurie atlieka patarnavimus vietiniams ir
atvykusiems savo dievų pasekėjams. Vietinės armijos kapitonui (jis kartu
ir miesto meras) į tai nusispjaut - jam svarbus žmonių skaičius, kurį jis
galės pastatyti ant sienų apgulties metu, ir tikrai ne dievo vardas,
kuriam jie meldžiasi.
- Mančkinvilis
- biurokratinis miestas, be to, biurokratija čia dviejų lygių ir penkių
pusių (tuoj paaiškinsiu). Kadangi miestas yra imperijos sostinė, jį valdo
imperinė biurokratija: imperatorius, padedamas dešimties vizirių ir šimtų
kitų patarėjų. O taip pat miestas valdomas ir savos administracijos, kuri
susideda iš šimtų vizirių ir patarėjų giminaičių. Be to, mieste stiprios
gildijų organizacijos: amatininkų ir pirklių gildija daro nemažą įtaką
miesto valdymui. Metodai būna įvairūs: papirkimai ar tiesiog patarimai,
tačiau koks nors grūdų pirklys, iš šiaurės nepatikęs pagrindinės grūdų
prekeivių gildijos vyresniojo geriausio draugo pusbrolio trečios eilės
anūkui, sumokės dvigubus mokesčius, o prekę parduos už dvigubai mažesnę
kainą - ir nieko čia nepadarysi. Neveši gi šimtus tonų grūdų atgal... O tai
čia dar tiesiog prieplaukoje kas nors nukirs galvą! Be to, vietinis
maršalka atlyginimą gauna iš sultono ir kyšius iš vagių gildijos ( taip
pat dvi nemažos reikšmės administracinės jėgos). Ir tie, ir tie- ir
sargyba, ir vagys - plėšikai savaip supranta ir palaiko tvarką mieste.
Atvykėliui vagišiui pasiseks, jei pirma sučiups sargyba ir nuves iki
kalėjimo - tuomet jam tiesiog nukirs ranką. O jei pagaus vagys, ar
sargybiniai už nedidelį mokestį nusuks nuo kelio į kalėjimą ir nelaimėlį
atiduos vagių gildijai, tai vagies likimas labai nuspėjamas. Apie vagių
gildijų karus ar priešpriešas su kitokiomis gildijomis taip pat neverta
pamiršti. Pavydus Mančkinvilio dievas reikalauja sunaikinti kiekvieną,
kas jo neišpažįsta, ir jį reikia pamaloninti kasvakarinėmis šventikų
giesmėmis iš aukštų minaretų. Aišku, žudyti visus atvykėlius vardan dievo
niekas ir nesiruošia - pelno niekam nesinori prarasti. Tačiau mokestis
kitatikiams kur kas didesnis. Religija užima svarbią vietą kasdieniniame
miesto gyvenime: vagis prieš apiplėšdamas ir nužudydamas turtuolį būtinai
aplankys mečetę. Dievo posakis "tikratiko kraujas svarbus tiek pat, kiek
ir mokslininko rašalas" beveik pamirštas, dažniau prisimenamas "jei
knygos prieštarauja mūsų "Šventai knygai". Jas reikia sudeginti, jei
kartoja ją - kam jos reikalingos? Sudeginti!". Mieste greičiausiai yra
kelios nesutariančios magų mokyklos, kelios medrese (religinės mokyklos)
, būtinai nesutariančios, kelios kovojančios vagių gildijos.
5. Išorinė
politika - ar miestą nuolat puldinėja laukinių klajoklių ordos ir metalu
apsikarstę kaimyninio barono riteriai, ar jį dažnai sukrečia valstiečių
sukilimai? Gal tai karalystės pasienio miestas ir jį periodiškai sudegina
kaimynai? Ar tai milžiniškos imperijos sostinė ir apie ginklus čia seniausiai
pamiršę, o iš atvykėlių juos atima prieš patenkant jiems į miestą?
- Apie
Luzertauną jau buvo pasakyta aukščiau - pasienio postas, vargu ar reikia
kažką dar pridurti. Sava karalystė siunčia pagalbą ir pastiprinimą,
padėdama bet kokiame konflikte. "Užsienis" - priešai. Tai ožką pavogs,
tai artimiausią kaimą sudegins, tai apguls... Kitaip tariant- viskas
paprasta ir aišku. Ginklus nešioja ir vaikai, ir seniai, kiekvienoje
troboje ant sienos arsenalas. Aplink miestą tam tikru atstumu išsidėstę
kariniai patruliai - apie bet kokio priešo artėjimą praneš iš anksto,
gyventojai pasislėps už miesto sienų, vartai užsivers.
- Su
Mančkinviliu sudėtingiau. Visa išorinė politika reikšminga ir
koncentruojasi imperijoje. Sultonas pakels balsą kalbėdamas su kokios
šalies pasiuntiu - šio krašto prekių kainos kris arba pakils. Klajokliai
apiplėšė karavaną - milžiniška kariuomenė išvyksta jų ramdyti, mieste
neramu, bet ką, panašų į klajoklį, gali paprasčiausiai papjauti gatvėje,
prekės iš dykumos dingsta, kainos pakyla. Ginklus nešioja tik miesto
sargyba ar tie, kam į juos nusispjaut. Jei su ginklu - reiškia
nusikaltėlis. "Kam tau ginklas - čia taikus miestas! Save apginti? O nuo
ko, nuo sultono? Tai tu maištininkas!"
6. Architektūra.
Paprasčiausia pasirinkti kažką iš
realios istorijos. Neužmirškite - jei tūkstančio mylių atstumu aplink nėra nei
vieno medžio, tai namai mieste negali būti rąstiniai, o jei kalnai tik už
septynių šimtų mylių, tai atvirkščiai, bus problemų su akmeniniais namais.
Nereikia pamiršti, kad namus vietiniai gyventojai dažniausiai statosi patys -
ir ne šiandien, o prieš daugel metų. Gyventojų architerktūrinis mentalitetas -
skamba miglotai, o omenyje turime patį paprasčiausią dalyką - kas gyventojams
labiausiai tinka istoriškai ir psichologiškai: siauros gatvelės ar platūs
prospektai, radialinė - žiedinė ar stačiakampė - tinklinė statybų schema?
- Luzertaunas
iš pat pradžių buvo karinė gyvenvietė: kelios kareivinės ir gyvenamieji
namai, apjuosti paprasta siena. Kai pasienio postas ėmė augti, aplink
atsirado amatininkų namai, trobos, teko statyti išorinę sieną - aukštesnę
ir tvirtesnę nei vidinė, o kampuose statyti bokštus. Visi miesto namai
rąstiniai, dviejų - trijų aukštų pastatų tik keli: kareivinės, kapitono
namas, smuklės. Trobų langai
užtraukti plėvele, staktos tvirtos, gatvės tiesios - naudinga karo
tikslais, be to, nebuvo galimybės planuoti. Išorinėje sienoje yra dveji
vartai: į šiaurę link metropolijos ir į pietus link sienos. Kiekvienas
rytas prasideda karvių išginimu į visuomenines ganyklas už miesto. Miesto
ribose prie namų yra nedidelių darželių, kapstosi vištos, žąsys,laksto
ožkos. Už miesto ribos - laukai, tačiau jų nedaug. Miškas aplink miestą
iškirstas 500 metrų
atstumu nuo sienų. Kiekvieną pavasarį gyventojai mobilizuojami į kirtimo
atšviežinimą - jei priartės priešas, tai jam nebus kur pasislėpti.
- Mančkinvilis
- tai molinių ir samaninių trobų sankaupa, akmeniniai minaretai ir rūmai.
Molį kasa netoli miesto, akmenis gabenasi ne iš per toliausiai esančio
pajūrio ruožo arba upe iš žemyno gilumos. Namai( tik retai vienaaukščiai)
- dviejų, trijų ar daugiau aukštų,
virš namų stryro kupolai. Sienos mieste yra ... tikriausiai ... kažkur centre
aplink marmurinius sultono rūmus ir sodus. vargu kas apie jas prisiminė
per paskutinius šimtą metų. Jei iš dykumos ateidavo klajokliai, kurie
sugebėdavo prasimušti pro sultono kariuomenę, tai jie tiesiog "skęsdavo"
siaurose ir klaidžiose Mančkinvilio gatvėse... ar išprotėdavo - viename
skresgatvyje jiems siūlo pyragaičius "žemiausiomis kainomis, tik jums", o
gretimame nuo stogų ima mėtyti plytas ant galvos... Deginti beprasmiška - mieste ir taip
kas pusmetį kyla gaisras - tankus apgyvendinimas tam tik padeda. Kur kas
pavojingisnės ir dažnesnės yra miestą apninkančios epidemijos. Tačiau
miestas- kaip didelis papuvęs skruzdėlynas : pusės gyventojų lavonus
išveždavo už miesto ir sudegindavo, o per keleriu metus gyventojų
skaičius išaugdavo ir vietiniai tapdavo atsparesni ligoms. Samaninių
pertvarų ir trobų tuo daugiau, kuo toliau eini nuo sultono rūmų, neretai
kreivos ir painios gatvelės baigiasi akligatviu. Žinoti šių skersgatvių
geografiją tiesiog neįmanoma, maksimum - nedidelį savo rajoną. Tokia
profesija kaip "gidas po miestą" gana paklausi. Svarbu ne tik nusigauti
iki reikiamos vietos, svarbu patekti ten greitai, pigiai - praradus kaip
įmanoma mažiau pinigų, patekti su apsauga, patekti bent gyvam . Viskas
kartu - tiesiog neįmanoma.
7. Miesto
kultūra ir istorija. Kokias istorijas apie savo miestą gali papasakoti
jo gyventojai, kokios legendos čia sklando, kokios mieste įžymios vietos, ar
yra ką aplankyti jame? Tas pats hercogo Peritėjaus Nelaimėlio paminklas, kurį
visi kiekvienais metais valo nuo balandžių mėšlo, priskiriamas šiam punktui.
Kapinės pakraštyje, aplink kurias bijo vaikščioti naktį, nes ten "keisti
garsai, ir, rodos, kažkas vaikšto". Galima pridėti trumpą chronologinę lentelę:
įkurtas, išplėstas, sienos pastatytos ir taip toliau - tiesiog tam, kad pačiam
nesimaišytų. Reiktų apgalvoti galimas pramogas personažams - vargu ar žaidėjams
norėsis laukti kažkokios šventės kitais
metais, jiems, kaip jūreiviams nulipusiems nuo denio į krantą, duok kokį
standartinį linksmybių paketą nuotaikai pakelti - kokios nors smulkmenos ar
prostitutės, azartiniai lošimai, kur pasimušti, kur papasakoti apie savo
didžius ir paklausyti apie kitų menkus
žygius, nežinau, kas dar gali šauti į galvą.
- Luzertaune
praktiškai nėra žymių švenčių - iš kur joms būti pasienio gyvenvietėje?
Žinoma, švenčia karaliaus gimtadienį - rengia visų turimų karinių pajėgų
paradą, tiesa, jų nedaug: pusė nuolat budi sargyboje. Aišku, pažymi
"Pirmą pavasario dieną" - kiekvienais metais centrinėje aikštėje įkala
didžiulį stulpą, viršūnėje pakabina naujų batų porą ir laipioja iki jų. O
visa kita tikra anarchija: tai visas miestas švenčia kokio atvykusio
pirklio gimtadienį, tai pamiršta savo mero gimimo dieną. Įžymesni miesto
statiniai - abi smuklės: kareivių atlyginimo diena švenčiama tai vienoje,
tai kitoje... Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš gerus du šimtus metų,
prieš šimtą metų eilinį kartą sudegintą kaimelį apjuosė tvora, įkūrė čia
karinę įgulą ir pirmą kartą pavadino miestu. Nuo to laiko Luzertaunas praktiškai
nepasikeitė.
- Mančkinvilis
kur kas įvairiapusiškesnis ir įžymybių, ir įvairių švenčių atžvilgiu.
Kartą per mėnesį sultonas keliauja po miestą, čia galybė įvairių švenčių
- net tokių, kaip "antra diena nuo trečios dienos kai buvo prajodinėta
aštuntos dinastijos neužmirštamo sultono šeštojo didžiojo karvedžio
penkta mylima kumelė". Taip pat nereikia pamiršti dešimties vietinių šventųjų
mauzoliejų, kiekvieno dervišo, į
kurį reikia pažiūrėti, daugybės
sostinės minaret ir šimtų kitų
žymesnių ar nežymių miesto lankytinų vietų, kurias privalu aplankyti, apžiūrėti
ir susimokėti už tai mokestį !
"Mančkinvilis pastatytas ant Mančkinvilio" sako vietiniai gyventojai - ir
tai tiesa. Pakasinėsi po namo griuvėsiais - ten dar vieni griuvėsiai,
giliau - vėl griuvėsiai, ir dar ir dar griuvėsiai, jau susipresavę
sudegusių trobų kultūriniai sluoksniai. Miestas egzistuoja jau ne mažiau
tūkstantį metų, tiesa, kaip imperijos sostinė tik penkis šimtmečius.
8. Truputis
demografijos. Vidutiniškai viename name gyvena 5 žmonės (1 vyras, 1
moteris, 2 vaikai ir 1 senis), 10-čiai namų tenka 1 parduotuvė, 500 namų tenka
viena smuklė, 100 namų - turgus, 1000 namų (5000 vietinių gyventojų) - rotušė.
Apytiksliai įvertinkite pirklių, amatininkų ir atvykėlių skaičių lyginant su vietiniais
gyventojais. Jei tai svarbu, reikia sugalvoti rasinę gyventojų sudėtį. Taip pat
reikėtų detaliau aprašyti kelis svarbesnius personažus, su kuriais grupė galėtų
susidurti. Vargu ar žaidimui reikia kiekvieno miesto gyventojo detalaus
aprašymo ir vargu ar jie pasieks piramidės viršūnę - patį imperatorių, tačiau
jaunesnieji sargybos karininkai, keli garsūs pirkliai ir smuklininkai -
praktiškai būtini.
Apie demografiją verta pažiūrėti S.Dž.Rosso
straipsnį "Viduramžių demografija vaidmenų žaidimuose" ( http://www.rolemancer.ru/sections.php?op=viewarticle&artid=694).
Jis, žinoma, ginčytinas kai kuriais aspektais, tačiau ten rasite puikios
medžiagos apmastymams.
- Luzertaunas
- nedidelis miestelis su tūkstančiu gyventojų. Beveik pusę gyventojų
sudaro karališkoji armija: pėstininkai, lankininkai ir kavalerija - apie
penkis šimtus vyrų ir pusantro šimto arklių. Likę, apie šimtas vyrų -
vietiniai amatininkai, apie du šimtus moterų - kareivių ir karininkų bei
amatininkų žmonos, kiti - atvykėliai, vaikai ir seniai. Daug darbo
kalviams: mieste dešimtys dvorfų meistrų, aplink miškas - elfai žvalgai,
elfai mieste - reiškia bus ir puselfių, o vienas smuklininkas halflingas
- kaipgi be šių amžinai ryjančių parazitų plaukuotomis kojomis! Būtų
neblogai aprašyti abu smuklininkus, porą pirklių, vietinį pirklį ir
parduotuvės savininką, porą armijos karininkų iršventiką, gal net jauną
magą, priskirtą armijai. Visų kareivių ir likusių gyventojų aprašinėti
nėra tikslo.
- Mančkinvilis
gerokai didesnis, su 20 000 gyventojų, tačiau iškaičiuoti juos nesunku:
60 procentų sudaro vyrai, kurių pusė yra atvykėliai, 20 proc. - moterys
ir po 10 proc. vaikai ir seniai. Rasių įvairovė mieste vargu ar įmanoma -
pavydus dievas greičiausiai nepakenčia ilgų barzdų, mažo ūgio, gauruotų
kojų ir ilgų ausų. Šimtai smulkių parduotuvėlių mieste nemaišo šimtams
VISKO pardavėjų turguose ar tiesiog gatvėse. Dirbtuvės užėmė visą erdvę,
likusią nuo dvarų, mečečių, gyvenamųjų namų ir parduotuvių. Iš avarbesnių
miesto personažų reiktų detalizuoti porą sargybos karininkų, porą smulkių
vagių gildijų vadukų, porą pirklių ir smuklininkų, porą labiausiai
išsiskiriančių atvykėlių- aiškiai ne vietinius, porą šventikų iš mečečių,
porą magų, galbūt dervišą, rėkiantį pranašystes turguje, ir berniuką
pasiuntinuką.
Dabar situacija žaidimo metu kardinaliai keičiasi:
grupė dar už pusės mylios nuo miesto, o Meistras jau pasiruošęs.
Einate miško keliu, kažkas
šūkteli iš už krūmų - klausia, kas tokie
ir ką čia veikiate.
- Na, mes...- atsakome...
Iš krūmų išlenda karališkosios armijos
sargybiniai, kalbasi su jumis, ir nukreipia jus toliau didžiuoju keliu - į
Luzertauną. Už kito kelio posūkio jūs išvystate medinę sieną, kurios kampuose
stovi bokštai. Priartėję matote, kaip saulėje blyksi alebardos, kurias laiko
kareiviai prie vartų, ant bokštų ir ant sienos. Kai prieinate dar arčiau, jums
šūkteli iš bokšto ir klausia, kas tokie būsite. Vėl pasikartos atpažinimo
procedūra, jau patirta kelyje. Sargyba prie vartų iš jūsų pareikalaus
susimokėti už įėjimą į miestą - po kvinterį už žmogų ir septynis septerius už
arklį...
- Už ką??? - sušunka grupė,
tačiau Meistras pasiruošęs, ne veltui skaitė aukščiau esantį tekstą:
Sargyba atsako, kad jie saugo miestą nuo
antpuolių, kad sienos statyba karalystei kainavo nemažai aukso ir kad už
saugumą teks susimokėti.
- O kur mus pamaitins ir kur mes
pernakvosime? - pasidomės grupė, o Meistras grudriai šyptels ir suvaidins
dviejų sargybinių ginčą, kuriems patinka skirtingos smuklės ir periodiškai
įterps komentarus sargybinio, stovinčio bokšte..
Čia tai bent žaidimas! Čia tai miestas! Kiek laiko
sugaišome jo paruošimui? Valandą apmąstymams ir dešimt minučių užrašymui? O
žaidimas vien iki miesto vartų trunka jau valandą... O jei dar Meistras,
vaidindamas sargybinius, susimuš su savimi ginčo metu - tai ir gerokai ilgiau!
Reikia pažymėti, kad šiame straipsnyje neišvystyti
ar visai nepaliesti ekonominai ir istoriniai miestų atsiradimo aspektai, nei
žodžiu nepaminėjau rytietiškos civilizacijos, praktiškai nepaminėta kainodara...
Niekaip neatsispindi pasaulio rasinė sudėtis - nors reikėtų bent žodžiu
paminėti Aukštųjų elfų miestus medžiuose, laiptuotus Pilkųjų elfų miestus,
didingus bokštus ir sienas, išeinančias į paviršių iš Požeminės tautos miestų,
dvorfišką getą žmonių mieste, urvus kalvose, kur gyvena gauruotų kojų kenkėjai...
Galbūt kitą kartą...
Norisi pasakyti ačiū Makkawity, Radaghast Kary,
Tyrian - už nepamainomą moralinį - techninį palaikymą, o taip pat Tochra ir
Maks - už nekonstruktyvią kritiką, kuri vis tik privertė susimąstyti.
|
|