Miestas žaidimui

Autorius: Wailhorn (2006 kovo 15)
Iš rusų kalbos vertė: Ta-Ntalas (2006 gruodžio 18)
Originalo šaltinis: ROLEMANCER: Ролевой портал
Nuoroda į originalą: čia.

Šis straipnis apie viduarmžių miesto, skirto žaidimui, kūrimą. Iš tikrųjų pagrindu, kuriant miestą, galima laikyti žemą technologijos lygį pasaulyje- tokiu atveju tiks ir rytinė, ir panaši jai civilizacija - tai yra, miestas gali būti viduramžiškas, renesansinis, fentezi - viskas tiks. Pradėkime nuo pavyzdžio iš žaidimo. Paprastas žaidimas: meistras, žaidėjai, knygos, lapai, kauliukai ir visokie kitokie daikčiukai...

... ir jūs įėjote į miestą... - sako Meistras.
- Kaip įėjom? Mokestis už įėjimą buvo?
- O kaipgi ! - reikšmingai suraukia antakius Meistras. - Iš jūsų paėmė... e-e... pinigų... nedaug...
- Prie vartų?
- Taip, žinoma! Ten gi dar ir siena, ir vartai! Tai štai, o dabar atėjot į smuklę.
 - Kaip tai? O gatvėmis ėjome?
- Kas per kvailas klausimas - žinoma, kad ėjote! Na, gatvės ten tokios... O paskui atėjote į smuklę...
- O namai, namai kokie? Gyventojų kokių sutikome? Iškabos kokios pakeliui buvo?
- Namai ... tokie... Gyventojai ... tokie... miestiečiai... Iškabos visokios...

Meistras "plaukia"... Jis nežino, koks  miestas - miesto nėra! Miestas jam - kažkokia abstrakti "vieta su gyventojais ir smukle". O žaidėjai galėtų čia rasti tai, ko neras kitose vietose, užsiimti spekuliacija - ar jei pageidausite, verslu - kitaip tariant, nusipirkti tai, kas čia pigu, ir perparduoti ten, kur tai kainuoja daugiau. Ir galiausiai - pasivaikščioti, paspoksoti į vietines įžymybes. Iki šiol galima išgirsti iš senelio ar senelės, tėčio ar mamos: "o aš būdamas Maskvoje aplankiau Kremlių ir Mauzoliejų!" - nors Sovietų Sąjunga ir Leninas vaikams ar anūkams jau beveik nieko nereiškia, jau nekalbant apie dar senesnius laikus.

Padėkime šiam Meistrui sukurti miestą. Tai nėra sudėtinga, tereikia turėti daugmaž aiškų planą ir nuosekliai jį vykdyti. Kai yra laiko, galima sėsti ir pamąstyti - viskas pavyks ir be mano išvedžiojimų, bet, tikiuosi, su jais jums bus lengviau. Tuo pačiu pabandysime parinkti ir porą pavyzdžių, kad būtų aiškiau. Pradedam?

1. Pavadinimas. Ko reikia Meistrui iš miesto? Ar grupė tiesiog keliauja pro šalį - jiems reikia parduoti nereikalingus daiktus, apsirūpinti maistu ir įranga bei traukti toliau.  Ar grupė mieste atliks ilgalaikį tyrimą: reiks išklausinėti visus sutiktus ir surastus, užeidinėti į namus, aiškintis paslaptingų įvykių detales? Žinoma, reiks skirtingos detalizacijos, ir tam, kad nereikėtų galvoti nereikalingų detalių, tai geriausia žinoti iš anksto. Tiesa, iš karto noriu pažymėti, kad aš rašau apie miestą be supančios aplinkos - tai yra, Meistrui, kuris turi srities žemėlapį, turi apmąstytą srities ekonomiką, politiką ir ... tašką žemėlapyje - miestą, apie kurį reikia kaip įmanoma daugiau papasakoti. Todėl bendri ekonominiai faktoriai, gyventojų požiūris į atvykėlius, parduodamos prekės ir jų kainos, rasiniai ir politiniai santykiai mieste nesiskirs nuo supančios vietovės - karalystės, imperijos ar kas čia dar begalėtų būti.

    • Grupė atvyko į mažą pasienio miestelį Luzertauną, parduoda, apsiperka, eina toliau. Faktiškai, Luzertauno aprašinėti nelabai verta - užtenka apgalvoti išorinį aprašymą, kelią iki artimiausios "vietos, kur galima pernakvoti", "vietos, kur galima parduoti" ir ir išėjimą iš miesto pro priešingus vartus.
    • Mančkinvilis - stambios imperijos sostinė. Grupei teks trankytis po visą miestą, kažką padaryti, su kažkuo pabendrauti.Be   svarbiausių detalių, teks aprašinėti ir kai kurias nereikšmingas, bet žavias smuklmenas : sargybos pamainos kaitą prie imperatoriaus rūmų, į kurią pažiūrėti susirenka vos ne pusė miesto svečių, garsiuosius Pačios Svarbiausios Magų Mokyklos bokštus ir hercogo Peripėjaus Nelaimėlio paminklą, kurį visas miestas kartą per metus draugiškai valo nuo balandžių išmatų.
2. Geografija: kaip miestas išsidėstęs, kas jį supa? Ar tai jūros krantas ir miestas stovi ant kanalų, sujungtų tilteliais, ar tai sausa dykuma ir šulinį reikia kasti dvi dienas? Ne paslaptis, kad miesto padėtis bus esminis faktorius kuriant miestą. Čia reikia trupučio istorijos: dažniausiai miestas - tai dėl tam tikrų priežasčių išaugusi smulki gyvenvietė. Būtina atsiminti, kad mieste būna gausybė žmonių: jiems kiekvieną dieną reikia kažką gerti, ir atsiprašau, kažkur kakoti... Kaip nebūtų liūdna, bet rūsti gyvenimo proza - tai pagrindas realistiškam žaidimui. Gyventojams būtina kasdien iš kažkur gauti tūkstančius litrų vandens ir kažkur dėti šimtus tonų mėšlo... Taigi miestą teks statyti prie upės, ant jūros kranto, ar dar kažkur, kur yra gėlo vandens ir yra kur nutekėti nešvarumams. Faktiškai miestą galima įkurti ant vandens turinčių sluoksnių - daugybė šulinių gali visiškai aprūpinti gyventojus geriamu vandeniu. Tiesa, nešvarumus tokiu atveju vis tiek teks kažkur išpilti - teks išvystyti mėšlavežio profesiją. Paprasčiau būtų miestą susieti su realiai egzistuojančiomis vietovėmis.

    • Luzertaunas - pasienio postas vidurinio klimato juostoje, kur suvežami visų apylinkės medžiotojų surinkti kailiai ir kur dėl jų atvyksta pirkliai net iš kito imperijos galo. Aplink bekraščiai miškai, prekybos kelias kerta miestą. Jokie radialiniai keliai nuo miesto neina - vietiniai vaikšto smulkiais keliukais, kurie jau už dešimt mylių nuo miesto tiesiog išnyksta miško tankmėje. Artimiausi smulkūs kaimeliai už 50-100 mylių, jau už miško. Miestas stovi ne itin stambios, bet ir ne visai švarios upės vingyje, kurios vanduo  netinkamas gerti. Per miestą teka keli upeliai - šaltiniai. Kai kurių namų kiemuose iškasti asmeniniai šuliniai. Kanalizacija - grioviai palei gatves, vedantys į upę. Už namų iškastos duobės, kurias kiekvieną rytą aplanko mėšlavežys su savo vežimu. Upė prie miesto ir kiek žemiau palei tėkmę atsiduoda nešvarumais ir gerti iš jos nerekomenduotina. Luzertaunas labai panašus į Maskvos apylinkes Viduramžiais.
    • Kelių prekybinių kelių susikirtimo vieta dykumoje  jūros pakrantėje, turtinga šuliniais - tai Mančkinvilis. Deja, į galvą man nešauna joks palyginimas iš realios istorijos. Tarkim, tūkstantis ir viena naktis, tiurbanai, rytietiški turgūs, kupranugariai gatvėse... Aplink - smėlynai, bekraščiai smėlynai. Pagrindinis provizijos tiekėjas - jūrų uostas.
3. Ekonomika - iš ko gyvena šis miestas, kodėl jo gyventojai dar nenumirė iš bado? Ar tai buvusi mugė kelių sankryžoje, išaugusi iki stambios imperijos sostinės, ar tai smulkus miestelis miške, apsuptas medžių, kur apylinkės medžiotojai suneša savo prekes? Įsidėmėkite, svarbiausią aksiomą - toks kiekis žmonių tokioje mažoje erdvėje NEGALI išsimaitinti iš nuosavų daržų ar aplinkinių laukų. Aplinkiniai kaimai kaip VIENINTELIS prasimaitinimo šaltinis - utopija. Tai reiškia, kad pagrindinę įvežamų prekių dalį sudaro maisto produktai. Ekonomika - sudėtingas dalykas, o tuo labiau viduramžių fentezi ekonomika. Nedaug atsiras žmonių,  gebančių aprašyti VISUS ekonominius ryšius nors ir nedidelio pasienio posto. Tačiau mums to ir nereikia - mes pasinaudosime minimumu. Mes tiesiog įvertinsime, ką čia gali gaminti ir kas čia būtų paklausu. Pietinis subtropinis miestas - pagrindinis prieskonių perpardavinėjimo punktas, miestelis vidurio klimato juostoje tarp miškų - mediena ir kailiai. Štai taip - paprastai ir skoningai. Visa kita - Meistro nuožiūra. O gal jis nutars, kad netoliese yra didžiulė dvorfų gyvenvietė - reiškia, bus kokybiški instrumentai, ginklai, šarvai. Mieste yra gnomų getas - reiškia, vietiniai mechaniniai laikrodžiai ir panašūs mechanizmai garsėja visoje apylinkėje.

    • Luzertaunas - viso labo nedidelė pasienio gyvenvietė. Tačiau vietiniai medžiotojai suneša čia ir sumedžiotą laimikį, ir paruoštus kailius, yra daug savos žuvies, iš vietinio metropolio gabenami grūdai ir šaknaviaisiai. Kailiai čia kainuoja dvigubai pigiau nei sostinėje, o duona - dvigubai brangiau. Pirkliai į miestą atvyksta praktiškai kiekvieną dieną, kartais net po du pirklių kinkinius per dieną. Nedideliame vietiniame turguje parduodama ne daugiau kaip pusė atvežtų prekių - visa kita pirkliai parduoda pagal senai nusistovėjusius ryšius - ir smuklininkai, ir gyventojai nemažai užsakinėja. Atvykstančius prekeivius praktiškai pažįsta asmeniškai, klausinėja, kaip vaikų sveikata, kaip reikalai, ar nepavojingi keliai.
    • Mančkinvilis - milžiniškas miestas, imperijos sostinė. Kasdien į uostą atvyksta ir išvyksta dešimtys ir šimtai laivų: vieni atplukdo grūdus, kiti - galvijus, vietiniai žvejai kasdien gaudo žuvį ir parduoda turguje, karavanų keliais į miestą atvyksta ilgos sunkiai apkrautų kupranugarių vilkstinės, krepšiai prikrauti vilnos, audinių, prieskonių, kilimų, siaurakaklių ąsočių su vynu. Aplinkiniai klajokliai su malonumu perka tolimos šiaurės prekes. Mieste dešimys rytietiškų turgų - ir pirkėjai, ir pardavėjai pastoviai stengiasi perrėkti vieni kitus. Kviesliai į parduotuves, moterys su čadromis ir ąsočiais ant galvos, bėgioja šerbeto pardavėjai...
4. Vidinė politika - kas valdo miestą, kas jį saugo, kas jame vagia - plėšikauja, kaip žiūrima į kitų rasių, tautybių, šalių, miestų atvykėlius? Į tai įeina: sargyba, meras, vagių gildijos, amatininkai, prekeiviai, smuklės... Ne jie asmeniškai, žinoma, o jų tarpusavio santykiai. Čia pat ir miesto religija. Kokiems dievams ar dievui meldžiasi vietiniai miesto gyventojai? Ar sudegins atvykėlį vien įtarę, kad jis priklauso kitai religijai, ar galima tiesiog centrinėje aikštėje įkasti Didžiojo Erelio totemą ir rengti aplink jį ritualinius šokius ir aukoti žmones?

    • Luzertaunas valdymo prasme - greičiau kareivinės, o ne miestas. Svarbiausias žmogus mieste - karališkosios armijos kapitonas. Jam įsakius miestas akimirksniu pavirsta karine tvirtove: ant sienų kaitinama smala, vietinės įgulos nariai įsitaiso iš anksto jiems numatytose vietose, moterys ir vaikai pasiruošę gesinti gaisrus. Pasienio specifika - bet kuriuo metu reikia būti pasiruošus bet kokiam antpuoliui: plėšikų būrio puolimui ar reguliariosios armijos reidui. Viskas įmanoma: ir greitas nedidelės gaujos puolimas, ir toks pat greitas atsitraukimas, ir ilga reguliariosios armijos apgultis, kai svarbiausia - suspėti pasiųsti pasiuntinius kviesti pagalbos. Atsitiktiniai vagys - plėšikai mieste užtrunka labia trumpai - dažniausiai gyvi. Pastovus reguliariosios armijos patrulis, o ne tingių sargybinių priežiūra - ir vagių praktiškai nelieka. Vietiniai amatininkai daugiausia užsiima taisymu, gaminti jiems praktiškai nėra ką ir nėra iš ko. Nebent kailinius siūti - kailiadirbiai turbūt bus turtingiausi miesto amatininkai ir greičiausiai turės savo gildiją. Smuklių nedaug, greičiausiai viena ar dvi. Kareiviai po smukles kasdien nesivalkios, vietiniai taip pat, o retiems atvykėliams daugiau ir nereikia. Parduotuvėlių mieste taip pat nedaug - kur kas daugiau tiesiog amatininkų namų, kur dalis namo erdvės skirta darbui. Kalvių ir odžių turėtų būti daug - ir taisyti, ir gaminti teks nemažai. Stalių - dailidžių mažiau - taburetės lūžta rečiau, ir namus iš medienos statyti paprasčiau. Mieste tėra viena pagrindinės religijos šventykla, tačiau čia gyvena ir apie dešimtį kitų dievų šventikų, kurie atlieka patarnavimus vietiniams ir atvykusiems savo dievų pasekėjams. Vietinės armijos kapitonui (jis kartu ir miesto meras) į tai nusispjaut - jam svarbus žmonių skaičius, kurį jis galės pastatyti ant sienų apgulties metu, ir tikrai ne dievo vardas, kuriam jie meldžiasi.
    • Mančkinvilis - biurokratinis miestas, be to, biurokratija čia dviejų lygių ir penkių pusių (tuoj paaiškinsiu). Kadangi miestas yra imperijos sostinė, jį valdo imperinė biurokratija: imperatorius, padedamas dešimties vizirių ir šimtų kitų patarėjų. O taip pat miestas valdomas ir savos administracijos, kuri susideda iš šimtų vizirių ir patarėjų giminaičių. Be to, mieste stiprios gildijų organizacijos: amatininkų ir pirklių gildija daro nemažą įtaką miesto valdymui. Metodai būna įvairūs: papirkimai ar tiesiog patarimai, tačiau koks nors grūdų pirklys, iš šiaurės nepatikęs pagrindinės grūdų prekeivių gildijos vyresniojo geriausio draugo pusbrolio trečios eilės anūkui, sumokės dvigubus mokesčius, o prekę parduos už dvigubai mažesnę kainą - ir nieko čia nepadarysi. Neveši gi šimtus tonų grūdų atgal... O tai čia dar tiesiog prieplaukoje kas nors nukirs galvą! Be to, vietinis maršalka atlyginimą gauna iš sultono ir kyšius iš vagių gildijos ( taip pat dvi nemažos reikšmės administracinės jėgos). Ir tie, ir tie- ir sargyba, ir vagys - plėšikai savaip supranta ir palaiko tvarką mieste. Atvykėliui vagišiui pasiseks, jei pirma sučiups sargyba ir nuves iki kalėjimo - tuomet jam tiesiog nukirs ranką. O jei pagaus vagys, ar sargybiniai už nedidelį mokestį nusuks nuo kelio į kalėjimą ir nelaimėlį atiduos vagių gildijai, tai vagies likimas labai nuspėjamas. Apie vagių gildijų karus ar priešpriešas su kitokiomis gildijomis taip pat neverta pamiršti. Pavydus Mančkinvilio dievas reikalauja sunaikinti kiekvieną, kas jo neišpažįsta, ir jį reikia pamaloninti kasvakarinėmis šventikų giesmėmis iš aukštų minaretų. Aišku, žudyti visus atvykėlius vardan dievo niekas ir nesiruošia - pelno niekam nesinori prarasti. Tačiau mokestis kitatikiams kur kas didesnis. Religija užima svarbią vietą kasdieniniame miesto gyvenime: vagis prieš apiplėšdamas ir nužudydamas turtuolį būtinai aplankys mečetę. Dievo posakis "tikratiko kraujas svarbus tiek pat, kiek ir mokslininko rašalas" beveik pamirštas, dažniau prisimenamas "jei knygos prieštarauja mūsų "Šventai knygai". Jas reikia sudeginti, jei kartoja ją - kam jos reikalingos? Sudeginti!". Mieste greičiausiai yra kelios nesutariančios magų mokyklos, kelios medrese (religinės mokyklos) , būtinai nesutariančios, kelios kovojančios vagių gildijos.
5. Išorinė politika - ar miestą nuolat puldinėja laukinių klajoklių ordos ir metalu apsikarstę kaimyninio barono riteriai, ar jį dažnai sukrečia valstiečių sukilimai? Gal tai karalystės pasienio miestas ir jį periodiškai sudegina kaimynai? Ar tai milžiniškos imperijos sostinė ir apie ginklus čia seniausiai pamiršę, o iš atvykėlių juos atima prieš patenkant jiems į miestą?

    • Apie Luzertauną jau buvo pasakyta aukščiau - pasienio postas, vargu ar reikia kažką dar pridurti. Sava karalystė siunčia pagalbą ir pastiprinimą, padėdama bet kokiame konflikte. "Užsienis" - priešai. Tai ožką pavogs, tai artimiausią kaimą sudegins, tai apguls... Kitaip tariant- viskas paprasta ir aišku. Ginklus nešioja ir vaikai, ir seniai, kiekvienoje troboje ant sienos arsenalas. Aplink miestą tam tikru atstumu išsidėstę kariniai patruliai - apie bet kokio priešo artėjimą praneš iš anksto, gyventojai pasislėps už miesto sienų, vartai užsivers.
    • Su Mančkinviliu sudėtingiau. Visa išorinė politika reikšminga ir koncentruojasi imperijoje. Sultonas pakels balsą kalbėdamas su kokios šalies pasiuntiu - šio krašto prekių kainos kris arba pakils. Klajokliai apiplėšė karavaną - milžiniška kariuomenė išvyksta jų ramdyti, mieste neramu, bet ką, panašų į klajoklį, gali paprasčiausiai papjauti gatvėje, prekės iš dykumos dingsta, kainos pakyla. Ginklus nešioja tik miesto sargyba ar tie, kam į juos nusispjaut. Jei su ginklu - reiškia nusikaltėlis. "Kam tau ginklas - čia taikus miestas! Save apginti? O nuo ko, nuo sultono? Tai tu maištininkas!"
 

6. Architektūra. Paprasčiausia  pasirinkti kažką iš realios istorijos. Neužmirškite - jei tūkstančio mylių atstumu aplink nėra nei vieno medžio, tai namai mieste negali būti rąstiniai, o jei kalnai tik už septynių šimtų mylių, tai atvirkščiai, bus problemų su akmeniniais namais. Nereikia pamiršti, kad namus vietiniai gyventojai dažniausiai statosi patys - ir ne šiandien, o prieš daugel metų. Gyventojų architerktūrinis mentalitetas - skamba miglotai, o omenyje turime patį paprasčiausią dalyką - kas gyventojams labiausiai tinka istoriškai ir psichologiškai: siauros gatvelės ar platūs prospektai, radialinė - žiedinė ar stačiakampė - tinklinė statybų schema?

 

    • Luzertaunas iš pat pradžių buvo karinė gyvenvietė: kelios kareivinės ir gyvenamieji namai, apjuosti paprasta siena. Kai pasienio postas ėmė augti, aplink atsirado amatininkų namai, trobos, teko statyti išorinę sieną - aukštesnę ir tvirtesnę nei vidinė, o kampuose statyti bokštus. Visi miesto namai rąstiniai, dviejų - trijų aukštų pastatų tik keli: kareivinės, kapitono namas, smuklės.  Trobų langai užtraukti plėvele, staktos tvirtos, gatvės tiesios - naudinga karo tikslais, be to, nebuvo galimybės planuoti. Išorinėje sienoje yra dveji vartai: į šiaurę link metropolijos ir į pietus link sienos. Kiekvienas rytas prasideda karvių išginimu į visuomenines ganyklas už miesto. Miesto ribose prie namų yra nedidelių darželių, kapstosi vištos, žąsys,laksto ožkos. Už miesto ribos - laukai, tačiau jų nedaug. Miškas aplink miestą iškirstas 500 metrų atstumu nuo sienų. Kiekvieną pavasarį gyventojai mobilizuojami į kirtimo atšviežinimą - jei priartės priešas, tai jam nebus kur pasislėpti.
    • Mančkinvilis - tai molinių ir samaninių trobų sankaupa, akmeniniai minaretai ir rūmai. Molį kasa netoli miesto, akmenis gabenasi ne iš per toliausiai esančio pajūrio ruožo arba upe iš žemyno gilumos. Namai( tik retai vienaaukščiai) -  dviejų, trijų ar daugiau aukštų, virš namų stryro kupolai. Sienos mieste yra ... tikriausiai ... kažkur centre aplink marmurinius sultono rūmus ir sodus. vargu kas apie jas prisiminė per paskutinius šimtą metų. Jei iš dykumos ateidavo klajokliai, kurie sugebėdavo prasimušti pro sultono kariuomenę, tai jie tiesiog "skęsdavo" siaurose ir klaidžiose Mančkinvilio gatvėse... ar išprotėdavo - viename skresgatvyje jiems siūlo pyragaičius "žemiausiomis kainomis, tik jums", o gretimame nuo stogų ima mėtyti plytas ant galvos...  Deginti beprasmiška - mieste ir taip kas pusmetį kyla gaisras - tankus apgyvendinimas tam tik padeda. Kur kas pavojingisnės ir dažnesnės yra miestą apninkančios epidemijos. Tačiau miestas- kaip didelis papuvęs skruzdėlynas : pusės gyventojų lavonus išveždavo už miesto ir sudegindavo, o per keleriu metus gyventojų skaičius išaugdavo ir vietiniai tapdavo atsparesni ligoms. Samaninių pertvarų ir trobų tuo daugiau, kuo toliau eini nuo sultono rūmų, neretai kreivos ir painios gatvelės baigiasi akligatviu. Žinoti šių skersgatvių geografiją tiesiog neįmanoma, maksimum - nedidelį savo rajoną. Tokia profesija kaip "gidas po miestą" gana paklausi. Svarbu ne tik nusigauti iki reikiamos vietos, svarbu patekti ten greitai, pigiai - praradus kaip įmanoma mažiau pinigų, patekti su apsauga, patekti bent gyvam . Viskas kartu - tiesiog neįmanoma.
7. Miesto kultūra ir istorija. Kokias istorijas apie savo miestą gali papasakoti jo gyventojai, kokios legendos čia sklando, kokios mieste įžymios vietos, ar yra ką aplankyti jame? Tas pats hercogo Peritėjaus Nelaimėlio paminklas, kurį visi kiekvienais metais valo nuo balandžių mėšlo, priskiriamas šiam punktui. Kapinės pakraštyje, aplink kurias bijo vaikščioti naktį, nes ten "keisti garsai, ir, rodos, kažkas vaikšto". Galima pridėti trumpą chronologinę lentelę: įkurtas, išplėstas, sienos pastatytos ir taip toliau - tiesiog tam, kad pačiam nesimaišytų. Reiktų apgalvoti galimas pramogas personažams - vargu ar žaidėjams norėsis laukti kažkokios  šventės kitais metais, jiems, kaip jūreiviams nulipusiems nuo denio į krantą, duok kokį standartinį linksmybių paketą nuotaikai pakelti - kokios nors smulkmenos ar prostitutės, azartiniai lošimai, kur pasimušti, kur papasakoti apie savo didžius  ir paklausyti apie kitų menkus žygius, nežinau, kas dar gali šauti į galvą.

 

    • Luzertaune praktiškai nėra žymių švenčių - iš kur joms būti pasienio gyvenvietėje? Žinoma, švenčia karaliaus gimtadienį - rengia visų turimų karinių pajėgų paradą, tiesa, jų nedaug: pusė nuolat budi sargyboje. Aišku, pažymi "Pirmą pavasario dieną" - kiekvienais metais centrinėje aikštėje įkala didžiulį stulpą, viršūnėje pakabina naujų batų porą ir laipioja iki jų. O visa kita tikra anarchija: tai visas miestas švenčia kokio atvykusio pirklio gimtadienį, tai pamiršta savo mero gimimo dieną. Įžymesni miesto statiniai - abi smuklės: kareivių atlyginimo diena švenčiama tai vienoje, tai kitoje... Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš gerus du šimtus metų, prieš šimtą metų eilinį kartą sudegintą kaimelį apjuosė tvora, įkūrė čia karinę įgulą ir pirmą kartą pavadino miestu. Nuo to laiko Luzertaunas praktiškai nepasikeitė.
    • Mančkinvilis kur kas įvairiapusiškesnis ir įžymybių, ir įvairių švenčių atžvilgiu. Kartą per mėnesį sultonas keliauja po miestą, čia galybė įvairių švenčių - net tokių, kaip "antra diena nuo trečios dienos kai buvo prajodinėta aštuntos dinastijos neužmirštamo sultono šeštojo didžiojo karvedžio penkta mylima kumelė". Taip pat nereikia pamiršti  dešimties vietinių šventųjų mauzoliejų,  kiekvieno dervišo, į kurį reikia pažiūrėti,  daugybės sostinės minaret ir  šimtų kitų žymesnių ar nežymių miesto lankytinų vietų, kurias privalu aplankyti, apžiūrėti ir susimokėti už tai mokestį  ! "Mančkinvilis pastatytas ant Mančkinvilio" sako vietiniai gyventojai - ir tai tiesa. Pakasinėsi po namo griuvėsiais - ten dar vieni griuvėsiai, giliau - vėl griuvėsiai, ir dar ir dar griuvėsiai, jau susipresavę sudegusių trobų kultūriniai sluoksniai. Miestas egzistuoja jau ne mažiau tūkstantį metų, tiesa, kaip imperijos sostinė tik penkis šimtmečius.
8. Truputis demografijos. Vidutiniškai viename name gyvena 5 žmonės (1 vyras, 1 moteris, 2 vaikai ir 1 senis), 10-čiai namų tenka 1 parduotuvė, 500 namų tenka viena smuklė, 100 namų - turgus, 1000 namų (5000 vietinių gyventojų) - rotušė. Apytiksliai įvertinkite pirklių, amatininkų ir atvykėlių skaičių lyginant su vietiniais gyventojais. Jei tai svarbu, reikia sugalvoti rasinę gyventojų sudėtį. Taip pat reikėtų detaliau aprašyti kelis svarbesnius personažus, su kuriais grupė galėtų susidurti. Vargu ar žaidimui reikia kiekvieno miesto gyventojo detalaus aprašymo ir vargu ar jie pasieks piramidės viršūnę - patį imperatorių, tačiau jaunesnieji sargybos karininkai, keli garsūs pirkliai ir smuklininkai - praktiškai būtini.

Apie demografiją verta pažiūrėti S.Dž.Rosso straipsnį "Viduramžių demografija vaidmenų žaidimuose" (http://www.rolemancer.ru/sections.php?op=viewarticle&artid=694). Jis, žinoma, ginčytinas kai kuriais aspektais, tačiau ten rasite puikios medžiagos apmastymams.

 

    • Luzertaunas - nedidelis miestelis su tūkstančiu gyventojų. Beveik pusę gyventojų sudaro karališkoji armija: pėstininkai, lankininkai ir kavalerija - apie penkis šimtus vyrų ir pusantro šimto arklių. Likę, apie šimtas vyrų - vietiniai amatininkai, apie du šimtus moterų - kareivių ir karininkų bei amatininkų žmonos, kiti - atvykėliai, vaikai ir seniai. Daug darbo kalviams: mieste dešimtys dvorfų meistrų, aplink miškas - elfai žvalgai, elfai mieste - reiškia bus ir puselfių, o vienas smuklininkas halflingas - kaipgi be šių amžinai ryjančių parazitų plaukuotomis kojomis! Būtų neblogai aprašyti abu smuklininkus, porą pirklių, vietinį pirklį ir parduotuvės savininką, porą armijos karininkų iršventiką, gal net jauną magą, priskirtą armijai. Visų kareivių ir likusių gyventojų aprašinėti nėra tikslo.
    • Mančkinvilis gerokai didesnis, su 20 000 gyventojų, tačiau iškaičiuoti juos nesunku: 60 procentų sudaro vyrai, kurių pusė yra atvykėliai, 20 proc. - moterys ir po 10 proc. vaikai ir seniai. Rasių įvairovė mieste vargu ar įmanoma - pavydus dievas greičiausiai nepakenčia ilgų barzdų, mažo ūgio, gauruotų kojų ir ilgų ausų. Šimtai smulkių parduotuvėlių mieste nemaišo šimtams VISKO pardavėjų turguose ar tiesiog gatvėse. Dirbtuvės užėmė visą erdvę, likusią nuo dvarų, mečečių, gyvenamųjų namų ir parduotuvių. Iš avarbesnių miesto personažų reiktų detalizuoti porą sargybos karininkų, porą smulkių vagių gildijų vadukų, porą pirklių ir smuklininkų, porą labiausiai išsiskiriančių atvykėlių- aiškiai ne vietinius, porą šventikų iš mečečių, porą magų, galbūt dervišą, rėkiantį pranašystes turguje, ir berniuką pasiuntinuką.
Dabar situacija žaidimo metu kardinaliai keičiasi: grupė dar už pusės mylios nuo miesto, o Meistras jau pasiruošęs.

Einate miško keliu, kažkas šūkteli  iš už krūmų - klausia, kas tokie ir ką čia veikiate.
- Na, mes...- atsakome...
Iš krūmų išlenda karališkosios armijos sargybiniai, kalbasi su jumis, ir nukreipia jus toliau didžiuoju keliu - į Luzertauną. Už kito kelio posūkio jūs išvystate medinę sieną, kurios kampuose stovi bokštai. Priartėję matote, kaip saulėje blyksi alebardos, kurias laiko kareiviai prie vartų, ant bokštų ir ant sienos. Kai prieinate dar arčiau, jums šūkteli iš bokšto ir klausia, kas tokie būsite. Vėl pasikartos atpažinimo procedūra, jau patirta kelyje. Sargyba prie vartų iš jūsų pareikalaus susimokėti už įėjimą į miestą - po kvinterį už žmogų ir septynis septerius už arklį...
- Už ką??? - sušunka grupė, tačiau Meistras pasiruošęs, ne veltui skaitė aukščiau esantį tekstą:
Sargyba atsako, kad jie saugo miestą nuo antpuolių, kad sienos statyba karalystei kainavo nemažai aukso ir kad už saugumą teks susimokėti.
- O kur mus pamaitins ir kur mes pernakvosime? - pasidomės grupė, o Meistras grudriai šyptels ir suvaidins dviejų sargybinių ginčą, kuriems patinka skirtingos smuklės ir periodiškai įterps komentarus sargybinio, stovinčio bokšte..


Čia tai bent žaidimas! Čia tai miestas! Kiek laiko sugaišome jo paruošimui? Valandą apmąstymams ir dešimt minučių užrašymui? O žaidimas vien iki miesto vartų trunka jau valandą... O jei dar Meistras, vaidindamas sargybinius, susimuš su savimi ginčo metu - tai ir gerokai ilgiau!

Reikia pažymėti, kad šiame straipsnyje neišvystyti ar visai nepaliesti ekonominai ir istoriniai miestų atsiradimo aspektai, nei žodžiu nepaminėjau rytietiškos civilizacijos, praktiškai nepaminėta kainodara... Niekaip neatsispindi pasaulio rasinė sudėtis - nors reikėtų bent žodžiu paminėti Aukštųjų elfų miestus medžiuose, laiptuotus Pilkųjų elfų miestus, didingus bokštus ir sienas, išeinančias į paviršių iš Požeminės tautos miestų, dvorfišką getą žmonių mieste, urvus kalvose, kur gyvena gauruotų kojų kenkėjai... Galbūt kitą kartą...

Norisi pasakyti ačiū Makkawity, Radaghast Kary, Tyrian - už nepamainomą moralinį - techninį palaikymą, o taip pat Tochra ir Maks - už nekonstruktyvią kritiką, kuri vis tik privertė susimąstyti.

* Vardas
El. paštas
Komentaras Maksimalus simbolių skaičius: 400 Išnaudota 0
Apsaugos kodas
scode