Taigi kurgi aš baigiau?
Kur didvyrius palikau?
A?Prie laužo sakot?
Prie pypkelės ir tabako?
Neturejo jie pypkelės,
Nė alučio pusės rago.

Moterys, nukvakę seniai,
Dūmų į akis nepūskit!
Minties pelken nenukreipkit!
Mano žodžių paklausykit,
Maną išmintį išgirskit,
Tikrą tiesą išklausykit!

Štai Kranelis ir Urgikas
Bėdą didelę patyrę -
Alaus trūkumą pamatę,
O putojančio neradę,
Taigi miestan iškeliavę,
Į didingąjį išvykę.

Suro miestan atsibeldę,
Žengdami per gražų slenkstį,
Atminė jie baisų daiktą,
Šiurpų įvykį, klaikiausią -
Šan-ho jie urve palikę ! -
O gauruotąjį bedievį!

Nusigando...Ką sakyti?
Bet kai atminė jo protą -
Šieno gniužulą vingiuotą,
Paėmė draugus juokai,
Džiaugsmas begalinis rados,
Kokį vargą jie pametę!
Kokią sunkumą numetę!

Tuo džiaugsmu betarpdami,
Linksmu juoku begyvenę,
Ten praleido jie dienas,
Dvi kokias prauliavojo,
Kol Val-dom-gur-są* jie sutiko,
Seną draugą vėl pažino.

Val-dom-gur-sas tai giedorius,
Senas,bet žavus dainorius,
Kai jis žodį rimtą taria,
Kai galingąjį pasako,
Tai likimas jo klausąs,
Jėgos žemės paklustą!

Susitiko jie mieste,
Turgaus aikštes gražume,
Kur šimtai didžkrūčių bobų,
Du šimtai praplikę senių,
Pirkinius įsiūlyt bando,
Bevertes šiukšles įkišti.

Na apsidžiaugė draugai,
Susitikę vėl naujai.
Apsitarę, aps‘kalbėję,
Nutarė užkąst drauge,
Skrandžio slibiną užmušti,
Ir patraukė link gražių.
Apskrudusių, gardžių kepsnių.

Pakeliui išgirdo balsą,
Keistą skambųjį užklausė,
Senis čia jiems taip kalbėjo,
O barzdotasis taip tarė:

„Aš jaučiu jūs turit galios,
Kaip keistai tai beskambetų,
Dievo ištvermę jūs gavę,
O Didingojo galybę!

Aš jaučiu jūs nepribijot
Gero kero sukerėti,
Žodžio piktojo ištarti.
Mes išmokyti jus galim
Dar daugiau stebuklų burti,
Dar didesnį burtą mesti.

Ką sakysit, o jaunieji,
Ar sutiksit jus iškokyt,
Gerų amatų parodyt?
Linksit?Tai sutinkat?
Bet pirmiau turesit darbą,
Rimtą užduotį atlikti"

Ir susijuoke draugai,
Net pamiršo,kad kepsniai,
Ant prekystalio jų laukia,
Ant lentos purvais apkrautos.
Ir užklausė jie senolio
Žilabarzdžio, keisto senio:

„Jei tikrai ką nors žinai
Apie magiją tiktai,
Ir pamokyt mus gali,
Kažko naujo mums parodyt,
Tai mes imsimes to darbo,
Eisime į žygį vėlei!

Bet parodyt mums prieš tai,
Kad trikrai nemelavai,
Nagi senas šiknaaki,
Nagi išgama melagi,
Tai parodyk savo galią,
Bezdalais užtvindyk halę!"

Ir įsižeidė senolis
Žilabarzdis užrūstavo:
Rankom mosikuot pradejo,
Žodžius šaukti, dievus kviesti,
Net pabalo senio akys,
Net liežuvis jo išvirtęs.

Išsigando,net Kranelis,
Tas bebaimis, didis gnomes.
Na užrūstino jie magą!
Tikrą meistrą jie įžeidę.
Ir susigūžė draugai,
Viens už kito slėptis ėmė.

Bet kažkas ne taip nutikę,
Stovi senis štai sutrikęs.
Raudonuoti staiga ėmęs,
Veidą pilt dėmėm raudonom.
Kaikt staiga save pradėjęs,
Šiknagalviu vėl vadintis.

„- Jūs kvailiai mane sumaišet,
Savo trigraštį įkišot.
Sumaišiau aš dievo žodį,
Kero gesto neparodžiau.
Tai žiūrėkit, jūs kvailiai,
Ką padarėt gyvuliai!

Atsisuko, O Kaltieji,
Pažvelgė linkme teisinga,
Ir pirmiau užuodė vyrai,
Nosimi kvapus pajuto,
Nei akim žvitriom regėjo,
Nei žaliosiomis užmatė.

Kvapas buvo toks šlykštus,
Lyg tai tvarto nejuopus.
Visa aikštė juo skendėjo,
O plačioji taip uždvoko.

Visi žmonės už pilvų,
Už storųjų susiėmę,
Aikšteje gulėjo,
Ir, manau, tiokrai tikėjos,
Kad pilvus pūsti nustosią,
Vidurius baigsią jiems sukti.

Ir užklausė nelauktai,
Kranelis, ne taip jau seniai
Knarkimą girdėtą,
Vapėjimą garsų.
O gi Šan-hajus tik knarkti taip gali!
Tiktai kvailys tas burnos neuždaro!

Tarp pilvų, išvirtusių žmonių,
Prie vergų pirklio mergų,
Užregėjo Urgikas sav‘ draugą,
Seną bičiulį pamatė.
Užsimetęs ant nugaros naštą,
Jis paėmė draugą nemažą.

Ir Kranelis nusijuokęs,
O Dainorius jam pritaręs.
O gi šitaip jis pasakė,
Taip senasis prakalbėjo,
Tokią mintį išgiedojo:

„ Na čia šauniai padarei!
Visą aikštę sutvarkei,
Mnetgi draugą atradai,
Užmirštą gana seniai.
Mums patiko tavo galios,
Imsimės mes darbo tavo!"

Senis šypsena atsakęs,
Bedante burna sužvengęs,
Vėl kalbėti greitai ėmęs.
Ir didvyriai jo išklausė,
Žodžių išmintingų sėmės.
Bet ką sakė - negirdėjau,
Per toli jau buv‘ nuėjęs.

Žodžiai man jau nebelimpa,
Mintys visiškai neklauso.
Ir gerklė man jau išdžiūvo,
O rėksmingoji prikimo.
Nagi seniai ir jaunimas,
Pilkite greičiau trauktinės!

 

 

Pasirodo įdomių
Senis turejo paslapčių,
Kurias tyliai jis išsakęs,
Tyliai giesme išgiedojęs
Didvyriui į plačią ausį,
Kraneliui domėn įdėjęs.

Turi senis tas mokyklą,
Magišką žmonių dusyklą,
Kurioje jau daugel amžių,
Daug metelių besimoko,
Talentingasis jaunimas,
Kerą buriantys vaikinai.

Kranelį ir Urgiką,
Šan-hajų - tą banditą,
Išmokytų kerų naujų.
Bet ne jam - seniui spręsti,
O tarybai galingai,
Išsibarsčiusiai įdingai.

Po visą Garimą,
Mano Dievo žemę,
Turės jie ieškoti,
Magų pėdsakus dėlioti,
Kad jie gautų jų leidimą,
Prielankumo didį raštą.

Tik tada, prakeiktas senis,
Juos į rūmus sav‘ priimsiąs,
Tik tada, barzdotas diedas,
Mokyti kerų pradėsiąs.
„Taigi eikite, pirmyn -
Ilgas kelias priešaky".

Taigi, vagi
Ir žingsniuoja,
Negrįstu keliu klampoja
Kojos miestan tie keliauja,
Baisią „skylę" rasti bando.
Ir tik, kad užtiktų baisią
Vieną raganų atstovę.

Vieną naktį pernakvoję,
Vieną kart žvaigždes iškvietę,
Vėl žingsniuodami keliu,
Vėl po svietą besibastant
Kelią trys stuobriai pastojo,
Trys juodi,kaukėti kiaulės.

Prakalbėjo tie lyg paukščiai,
Lyg padangių čiulbuonėliai.
Tai nė vienas nesuprato,
Keliauninkas nesuvokė
Tik galvotasis Kranelis,
Proto vyras žilabarzdis.

Išvertė tasai žodžius,
Dievo pamirštus šūksmus,
Į normalią gnomu kalbą,
Val-dom-gur-sas,kad suprastų,
Ir Urgikas, kad „pagautų",
Ir Šan-ha-jui, kad daeitų.

Pasirodo tie juodukai,
Elfų stipenos verliukai
Sukapoti juos norejo -
Keliauninkus nemirtingus,
Nes sumaišė su kažkuo
Nusikaltusiais kai kuo.

Lyg anie kažką pavogę,
Lyg jie deimantą nukniaukę.
Bet neįdomu tai buvo,
Nė vienam iš keliauninkų,
Tik Šan-ha-jus sus‘domėjo,
Vieno akys težibėjo.

Įtarimas daug kam kilęs,
Kad anas čia bus pridirbęs,
Ans bėdų prisikabinęs.
Bet gauruotasis taip gynės,
Tas dantis gražiai taip šiepė,
Kad širdis visiems atleido,
Kad spurdėti vos nestojo.

Išsiaiškinus vargus,
Apie deimantus keistus,
Elfai lyg kažkaip išnyko,
Jie lyg rūkas išsisklaidė -
Nepalikdami nė ženklo,
Pėdsako lengviausio žemėj.

Ir patraukė ketveriukė,
Keturi draugai nuostabūs
(Na išskyrus tą gauruotą,
Vagį ir žudiką baisų)
Į miestelį už kalvelės,
Besimatantį akelėm.

Nukelievę, ten nuvykę,
Pastebėjo daug mažų,
Begiojančių miško vaikų,
Kurie rimtą darbą dirbo,
Rimtą kalbą sudeliojo,
Nerimtai tik tai atrodė.

Visą dieną ten praleido,
Saulės kelią prabuvojo
Klausinėdami mažųjų,
Žodį traukdami iš jų
Kur jie raganą surastų,
Kur bobulę pamatytų.

Varganas tai buvo darbas,
Niekas nieko nežinojo,
O jei ir žinojo ką,
Nieko gero nepasakė.
Tik pas merą visi kreipė,
Tik pas kaimo seniūtėlį.

O tasai, sukumpęs mažius,
Bjaurus Kraniui pasirodė,
Nes vaipytis ans pradėjo,
Pinigų prašyti ėmė.
Ir negavo nė skatiko
Ne iš gnomų kapšo bent jau.

Tai nusprendė tas bjaurybė,
Kaimo išgama eilinis
Mus pas bobą kaimo siųsti,
Pas Anelę?Oną?Anicelę?
Ar ten kokią kaimo mergą,
Daržą mat ravėt jai reikia.

Tik tada žinias tas duosiąs,
Tik tada paukščiu čiulbėsiąs.

Pakeliavę, paėjėję,
Miško kelią pasirinkę
Tie priėjo ežerėlį,
Mėlyną žemelės akį,
Kurioje Mėnulis skendo,
Žvaigždės pūko luotais lakstė.

Kad vėlyvas laikas buvo,
Kad naktis tamsi užėjo,
Sugulė visi miegoti,
Guolį po pušim susuko.

Nakties rasą pasiklojo,
Pelkių ūku užsidangstė,
Žemės samanon įsrausė,
Po pušies žieve raukšlėta,
Po senole šimtamete.

Tiktai dundesį užgirdę,
Puotos šūksmus nakčiai keistus,
Iš po ežero besklindant,
Iš vandens beraibuliuojant -
Lyg dugne kas šventę švęstų,
Lyg Pinčiukas puotą keltų.

Ir po ežerą pabraidę,
Ir po krantą pavaikščioję,
Nieko trys draugai nerado.
Tik Šan-ha-jus ketvirtasis
Knarkdamas toliau laimingai -
Matyt šalį pasakų atrado,
Bo smailieji dantys matės,
Uodega jo taip vizgėjo...

Kitą rytą atsibudę,
Ryto šlapumą nuvalę,
Išsikėlė iš stovyklos,
Iš nakvynės vietos dingo,
Kad tos bobos vėl ieškotų,
Kumpanosę jie surastų.

Valandėlę vos paėję,
Iki Kojos kaimo vėlei,
Susitiko jie bobulę.
Seną bobą jie atradę,
Kuri Anė pasirodė,
Ta merga Užželtadaržė.

Pasisakę, kad juos siuntė,
Senius jąjai į pagalbą,
Ana tik nusišypsojo,
Dantį vieną sav‘ parodė
Ir numojo rankute -
Nėr dabar darbų pas ją.

Tuo draugai tik apsidžiaugę,
Greit pas merą vėl patraukė,
Kad an‘s pasakytu kur,
Ragana čia pasislėpus,
Ta juodoji magų draugė,
Varna ta kerėtasnapė.

Meras vos tik sužinojo,
Vos žodžius jis tuos išgirdo,
Kad pagelbėjo bobulei,
Senai moteriai padėjo
Čiupo gnomą už parankės,
Magą tolyn vestis ėmė.

Netli jie ir nuėjo,
Keturiese kojas dėjo,
Tik iki darželio senio,
Iki morkos susnos mažo.
Ten į rūsį juos įvedęs,
Daržinės slaptoj vietelėj.

Gero kelio palinkėjęs
Ir patsai į kojas dėjęs,
Tunely tamsiam palikęs,
Pusrusy ilgam be galo
Senis trejetą išminčių,
Na ir žinoma Šan-hajų -
Kelmo brolį be svajų.

Tuneliu šiek tiek paėję,
Pusę valandos prašliaužę,
Pasiekė jie galą kelio -
Ketveriukė eiti baigė,
Nes durysna įsirėmę,
Magiškus vartus pasiekę.

Rankenos tenai nebuvo,
Alej nė belstuko mažo
Tiktai plieno gryno plokštė,
Neįveikiamo metalo,
Kurio Šan-has nepragraužė,
Spyriu dramblio neišspyrė.

Atsiradę tik keistų,
Žaižaruojančių ženklų,
Kurie nežinia ką reiškė,
Ant tų durų magiškų,
Nes nė vienas nemokėjo,
Nė žodelio išmurmėjo,
Ta keista kalba vaikų,
Mišku lankstančių kvailių.

Visi ilgai galvas sukę,
Ilgai žilas barzdas krapštę
Ir nė vienas nesumastęs,
Nė trupučio nesurezgęs
Ką dabar jiems čia daryti?
Ką durims šitoms sakyti?

Val-dom-gur-sas tik pašokęs,
Nuo grindų ats'kėlęs staigiai,
Net švytėjo jojo veidas,
Rausvumu šventu jis degė,
kai pasakė anas žodį,
Tylią giesmę išgiedojo.

Kažką keisto sumurmėjęs
Taip duris anas atvėręs
Į nemažą salę grystą,
Akmeniu visur išdengtą
Kur jau būrėsi žmogėnai,
Tie mažieji mažieji miško vaikiai...

*******************************

Jie ir vėl suabejojo,
Vėl mąstyti tyliai ėmę
Ar vertėjo leistis žygin,
Klajokliu keliu keliaut,
Nes vargingas tatai darbas,
Sunkiai tveriamas vargumas.

Sunku taip va nemąstyti,
Taip va minčių nedėlioti,
Taip pusiaudienį jau stovint,
Pusę saulės kelio ilgo,
Kapinaitėse gūdžiose
Lietaus merkiamiems purvuose.

Bet jau prižadėjo,
Kaip tik pro duris įėjo,
Magiškus vartus atvėrė
Padarysią jie, bet ką
Tiktai rašta jie,kad gautų,
Tik jį, kad kas parašytų.

Veltui pro duris ten žengė,
Veltui koją tenai kėlė -
Užduotį tik vieną gavo,
Darbą dabar daryt reikia -
Nekromantą kaime gaudyt,
Tą įžūlųjį zombėką.

Taigi vagi dabar laukia,
Kapinėse prie vartelių,
Ir pamato bobą storą,
Varną apsirėdžius' tamsiai
Kaistai keliu bežingsniuojant,
Kreivai kojas bedeliojant.

Trys draugai nepatikėję,
Akių vaizdiniu kasdieniu,
Kad ji nekromantė būtų,
O lavoninė mergelė.
Tiktai dainius tai įtaręs,
Įžvalgusis tai supratęs.

Klykdamas sav' karo šūkį,
Šan-ho kūną pasikinkęs,
Puolė jis tą juodą bobą,
Piktą sielą narstyt ėmė,
Klausinėt nos daug ėmė,
O ana atsakinėti.

Bandė ragana meluoti,
Val-dom-gur-są apžavėti,
Sakė pusbrolį sav' lanko,
Giminę pagerbti eina,
Bet sumetęs gnomas greitai
Apžavo čia tinklo būta.

Ir nebuvo Petro kapo,
Nė kapelio nesukasta,
Nors ta boba taip nusakė,
Nors ana štai čia parodė,
Šitaip tarė, taip kalbėjo,
Tokius teiginius dėliojo.

Prispeitė tada į kampą,
Baimės karvei tai įvarė;

Ana tiktai, kad užkriokus,
Burtų žodžius ėkus rėkti,
Rankom mosikuoti ėmė,
Gestus nepadorius rodyt,
Zombių armiją iškvietus,
Hordą demonų siaubingų.

Grupė greitai susigaudė,
Greit ginklus jie išsitraukė,
Bet tokie ginklai tebuvo:
Šan-ho ąžuolo lazda,
Kranelio galingas keras,
Val-dom-gur-so dainų žodžiai.

Šan-ho gal ir kvailas buvo,
Bet kovoj jo nepakeisi:
Vieną smūgį tvirtą kirtęs
Dešimt zombių jis iškirto;
Antrą kartą žabtais puolęs
Priešams trims galvas nukandęs;
Trečią kartą jis įniršęs
Visą tuziną nuspyręs.

O Kranelis - Dievų draugas,
Žodžius galios temurmėjo,
Šydus dėjo,skydus kūrė,
Bardą tik, kad išgelbėtų.

Val-dom-gur-sas ir nesnaudė -
Žodį dainai greit dėliojo.
Balsą greitai greit jis išmėgino,
Girios linkt nuo jo pradėjo.
O kai dainą jis užtraukė,
Giesmę išgiedojo savo,
Viskas šitaip ir nutilo.

Paukščiai apmirė lizduose,
Varlės kurkti, net nustojo,
Ir nemirėliai trupėjo,
Saulė daug skaisčiau žibėjo.
O bobulė kartą mirus
Dar kartą kojas užvertus.
Na ir Šan-ho neatlaikęs,
Knarkt pradėjo kaip paklaikęs.

************************

Žinoma jie gavo raštą,
Netgi padėką baisingą,
Bet per ilgai aš kalbu,
Per ilgai žodžius tariu.
Pusė jūsų pasigėrė,
Trečdalis miegu apėjo,
Dar kali jau neištvėrė
Ir duris seniai užvėrė,
Na, o tau kantruoli ačiū,
Už kantrybę, už stiprybę -
Šias branginamas dorybes,
Kurių retas vis dar turi,
Retas ponas jas prižiūri...