Žaidimo pavojai - ginklavimosi varžybos

Parengė Laiswas pagal Steve Satak straipsnį "Exploring Potential Abuses in Traditional Role-playing Games" iš "Frontier Land Games".

Žaidėjai gali būti pačių įvairiausių tipų: „mančkinas", kuriam terūpi ridenti kauliukus, „taisyklių žinovas" (rules lawyer), kuris padarys viską, kad žaidimas vyktų žodis žodin pagal knygose surašytas taisykles, „galios žaidėjas" (power gamer), kuris išnaudos taisykles taip, kad jo herojus būtų stiprus, stipresnis, stipriausias... Ir taip toliau.

Kodėl žaidėjai linkę konkuruoti ir laimėti? Tikriausiai todėl, kad daugumoje visuomenių akivaizdžiai ir nesąmoningai skatinamos varžytuvės: rinkos ekonomikos sąlygomis sėkmingai išgyventi gali tik geriausi. Jau vaikystėje prasideda varžytuvės: stipriausias berniukas tampa kiemo vaikų lyderiu, gražiausia mergaitė atsiduria visų dėmesio centre, geriausi mokiniai mėgiami mokytojų, pažangiausi studentai gauna didžiausias stipendijas, geriausi darbuotojai gauna didžiausius atlyginimus bei paaukštinimus ir sėkmingiausiai lipa karjeros laiptais. Nieko nuostabaus, kad vaidmenų žaidimuose taip pat atsiranda konkurencijos elementai.

Kiekvieno žaidimo meistro komandoje bus pačių įvairiausių žaidėjų. Kartais mes galime rinktis, kartais jie renkasi mus. Belieka tikėtis, kad didžiąją grupės dalį (o gal net visą grupę) sudarys komandiniai žaidėjai. Pastarieji dažniausiai subręsta per ilgą laiką, sužaidę daug sesijų ir kampanijų. Žinoma, subręsta ne visi žaidėjai. Kai kurie vis stengiasi vaidmenų žaidimuose konkuruoti, „laimėti", pasirodyti geresniais, pergudrauti meistrą ir apeiti taisykles. Nesuprasdami, kad vaidmenų žaidimų esmė yra visi kitokia: būti kartu, žaisti, patirti įsimintinų emocijų, gerai praleisti laiką.

Taigi, nori nenori, anksčiau ar vėliau teks susidurti su įvairiais piktnaudžiavimo žaidimu ir taisyklėmis atvejais.

Ginklavimosi varžybos

Pakalbėkime apie „ginklavimosi varžybas". Iškelta asmeninė veikėjo gynyba vaidmenų žaidimuose - tai vienas iš piktnaudžiavimo atvejų. Nors šis būdas pasyvus, jis nemažiau destabilizuoja ir išderina žaidimą. Pasyvius piktnaudžiavimo atvejus sunkiau laiku pastebėti ir, žinoma, susidoroti su jais. Jie dažniausiai atsiranda per ilgą žaidimo laiką, išnaudojant taisyklių trūkumus.

Aukšta asmeninė gynyba gali iš lėto nepastebimai sugadinti visą žaidimą, jei prasidės ginklavimosi varžybos, kurių iš esmės negali laimėti nei žaidėjai, nei meistras.

Ginklavimosi varžybos paprastai prasideda tuo, kad veikėjas, neįgijęs pakankamai stiprių įgūdžių ir jėgos, staiga gauna gerus šarvus ar gynybinių artefaktų. Dauguma meistrų tokį disbalansą greitai išlygins padidindami priešų skaičių arba suteikdami priešams daugiau galios. Taigi, prasideda ginklavimosi varžybos.

Pirmoji pasekmė yra tai, kad laikui bėgant priešai bus vis didesni arba augs jų būriai. Konfliktai taps labiau intriguojantys, tačiau ir pavojingesni. Ginklavimosi varžyboms įsibėgėjus gana dažnai galėsite grožėtis tokiu vaizdeliu, kai herojus, apsikaustęs žvilgančiais plokštiniais, švaistydamasis ginklu į kairę ir į dešinę, šarvais skinasi sau kelią per blogiukų lauką. Pradžioje visi ploja: juk tas šaunuolis nesulaikomas! Tačiau žaidėjai pamiršta, kad po kietu plieno lakštu vis dar tūno tas pats minkštas, trapus ir pažeidžiamas kūnas iš kaulų ir mėsos. Gerai šarvuotas herojus kautynėse paprastai praleidžia ne vieną ėjimą. Tėra laiko klausimas, kol jis gaus lemtingą mirtiną smūgį. Meistrui pagaliau iškris kritinė sėkmė, ir herojus kris pro šalmo antveidžio akies plyšį pakirstas strėlės, darančios trigubo dydžio žalą. Jei jis nebūtų taip smarkiai apsišarvavęs, galbūt būtų buvęs atsargesnis ir pasitraukęs iš mūšio anksčiau? Arba gal būtų nelindęs taip giliai į požemius? Atsargumas gimsta iš baimės būti sužeistam. O meistras galbūt nebūtų pasiuntęs tokio didelio būrio priešų?

Skerdynės nedidina žaidimo scenarijaus kokybės. Nepadeda ir tai, kad atitinkami iššūkiai Herojui beveik visada reiškia garantuotą mirtį jo bendražygiams, kurie tikriausiai ne taip gerai apsiginklavę.

Kita pasekmė yra tai, kad kai toks iki dantų apsiginklavęs herojus žūna, jam labai sunku pradėti žaidimą nauju veikėju. Paprastai žuvę galingi veikėjai pakeičiami naujokais, kurie neturi nei patirties, nei ginklų. Joks pradedantysis veikėjas neturi šansų išgyventi sesijos, jei kiti herojai tuo metu jau yra sukaupę patirties bei ginklų ir kovoja su atitinkamais iššūkiais.

Trečia ginklavimosi varžybų pasekmė yra tai, kad galingas herojus paprastai būna nuobodus. Daugumoje VŽ sistemų pabrėžiama, kad herojus priklauso nuo privalumų ir trūkumų, nusakančių jo vietą žaidimo pasaulyje. Šios herojaus savybės nusako, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Jei žaidėjas orientuojasi vien tik į asmeninę gynybą, jo herojus bus nuobodus. Jei jau veikėjo neįmanoma sužeisti, tai žaidėjas lygiai taip pat sėkmingai galėtų vaidinti akmenį. Kas tokiu atveju mes jam iššūkį, jei ne pati galios apvaizda? Juk nuolatinis pavojus verčia žaidėją mąstyti, slėptis, išsisukinėti ir manevruoti - o šiame procese sukurti veikėją, kuris bus įdomus kitiems. Visi žaidėjai privalo jausti, kad be jų herojų grupei nepavyks įgyvendinti iškeltų tikslų. Žmonėms reikia jausti, kad jų reikia. Tuo tarpu dvikojams tankams nereikia nieko.

Taigi, tokie tad pavojai gresia žaidimo balansui, jei įsivelsite į ginklavimosi varžybas su žaidėjais. Kaip su tuo susidoroti, kokių kontrpriemonių imtis?

Nustatykite technologinį lygį

Ginklai ir šarvai, pateikti bet kokios sistemos taisyklių knygoje - tai švediškas stalas, ant kurio sudėti tūkstantmečius siekiančio žmonijos ginkluoto konflikto istorijos produktai. Pakalbėkime apie ginklus.

Akivaizdu, kad į minėtą sąrašą pateks toli gražu ne visi kada nors išrasti ginklai. Paprasčiausiai nėra tiek vietos, o ir poreikio išvardyti absoliučiai viską nėra. Tačiau fantasy žaidimui sąrašas vis tiek bus gana ilgas. Dauguma fantasy žaidimų vyksta bent jau bronzos amžiaus aplinkoje. Vargu ar tokiuose žaidimuose bus akmeninių kirvių paklausa. Tačiau šį pavyzdį galima išplėtoti ir daryti pagrįstą išvadą, kad ne visi sąrašo ginklai bus prieinami vienu ar kitu periodu. Pavyzdžiui, ilgakočius ginklus galima rasti daugelyje ginklų sąrašų, nepaisant fakto, kad jie buvo išrasti stambioms karių formuotėms, kad vieni buvo sukurti tobulinant kitus, o atskirų modelių atsiradimą skiria šimtmečiai.

Kadangi žaidimų knygos siekia lankstumo, jose pateikiamas platus ginklų asortimentas, kuris noromis nenoromis surankiojamas iš įvairių tūkstantmečių istorijos laikmečių. Tačiau dėl to, kad ši mišrainė pateikiama vienoje krūvoje, nereikia daryti esminės klaidingos išvados, jog visi surašyti ginklai naudojami tuo pačiu metu jūsų žaidimo pasaulyje. Turėtų būti akivaizdu, kad taip nėra, o ir žaidimų autoriai tikriausiai niekada nenorėjo to pasakyti.

Kalbant apie šarvus, vėl matome tą pačią klaidą. Vos pažvelgus į ilgą asmeninių apsaugos priemonių sąrašą, kyla natūralus klausimas: „Kodėl kariai turėtų vilkėti odinius šarvus, jei galima įsigyti grandininius?" Taip, žinoma, jau girdžiu riksmus: „Dėl kainos, kvaily!" Tačiau turėkime omenyje, kad daugumoje fantasy žaidimų pinigų trūkumas anksčiau ar vėliau tampa praeitimi, kadangi tokios „žemiškos problemos" tik gadina herojišką atmosferą.

Šarvai, kaip ir ginklai priklauso nuo žaidimo pasaulio technologinio lygio ir kultūros. Ar jūsų pasaulis panašus į vėlyvuosius Europos viduramžius? O gal ankstyvąjį Romos imperijos periodą? XIII a. Arabiją? Pasidomėkite, kokie šarvai jus dominančiu periodu buvo populiariausi. Sužinokite ne tik, kas buvo geriausia ir brangiausia, bet ir ką dėvėdavo valstiečiai ar nereguliari kariuomenė. Nustatykite, kokius geriausius šarvus galima gauti jūsų pasaulyje, ir kas dėvima, jei negali įpirkti pastarųjų.

Nustatykite retumą

Pagalvokite, kiek 300 km/h sportinių automobilių važinėja greitkeliais ir galėsite įsivaizduoti, kiek pačių geriausių šarvų yra jūsų pasaulyje. Mašina yra mašina, net ir Žiguliais pasieksite tikslą, bet Volkswagen‘ų keliuose juk tikrai daugiau nei Porsche, ar ne? Retumas priklauso nuo technologinio lygio, kainos, tikimybės kada nors gauti tokį daiktą prieš tai neiškaršus jo savininkui kailio. Ir netgi gavus gerus šarvus, nepamirškime fakto, kad patys geriausieji gaminami pagal užsakymą ir greičiausiai netiks naujojo savininko kūno sudėjimui.

Magiški artefaktai, suteikiantys nuolatinę stiprią asmeninę apsaugą, taip pat turėtų būti labai reti arba apskritai neegzistuoti. Jei tokių daiktų yra, tai juos garantuotai kas nors dėvės, jie bus užrakinti po devyniais užraktais arba gulės vandenyno dugne.

Nustatykite kainą ir gaminimo laiką

Kai kuriose taisyklių knygose gana paplitęs melas, kad herojus gali paprasčiausiai pasivaikščioti artimiausio didmiesčio Ginklakalių alėja, numesti ant prekystalio keletą tūkstančių aukso monetų ir išeiti pasidabinęs žvilgančiu riterio šarvų komplektu. Taip ir vyksta daugelyje fantasy žaidimų, nes paplitusi nuomonė, kad „fantasy" būtent tai ir reiškia: čia galima daryti ką nori, pirkti ką nori ir mušti ką nori. Deja, „fantasy" iš tiesų reiškia fantastika. Drakonai, elfai ir pan. - nuostabūs padarai, bet tik jei juos apgyvendinate normaliame, ne absurdiškame pasaulyje su pagrįsta istorija. Jei jūsų pasaulyje „gali būti visko", tai bus ne fantastika, o nesąmonė.

Tas pats galioja ir šarvų įsigijimui. Geriausi jūsų pasaulio šarvai turi būti retai pasitaikantys, jiems reikia daug priežiūros, o juos pagaminti gali tik patys geriausi regiono meistrai. Žemesnės ar vidutinės klasės darbininkas gali uždirbti dešimt auksinių per metus. Tuo tarpu gera žiedmarškė kainuoja apie šimtą, kas yra lygu vidutinioko dešimties metų pajamoms! Norėdamas įsigyti plokštinius šarvus toks prasčiokas turės dirbti ilgiau nei visą savo gyvenimą! Jei jūsų žaidimo pasaulyje šarvams įsigyti šios proporcijos negalioja, pasirūpinkite, kad nuo šiol galiotų.

Kitas faktorius - tai laikas. Kuo brangesni ir asmeniškai pritaikomi šarvai, tuo ilgiau trunka jų gamyba. Jei herojus vis dėl to turi pakankamai pinigų, ir jam pavyko surasti didįjį šarvų meistrą, kuris turi laiko ir noro suteikti herojui savo paslaugas, galima nurašyti herojų iš nuotykių geriems 4-6 mėnesiams. Su sąlyga, žinoma, kad pats pirmasis bandymas nukalti šarvus bus sėkmingas. Jei buvo padaryta klaidų, tai šarvų derinimas gali trukti ir ilgiau. Herojus visą tą laiką turi būti per dienos kelią nuo meistro ir kas savaitę atvykti matuotis pagamintų šarvų detalių.

Tačiau visos šios taisyklės daug detaliau aprašytos kituose šaltiniuose. Čia tik norima pasakyti, kad herojus, trokštantis geresnės apsaugos, turi paaukoti nemažai savo nuotykių laiko. O tai dažnai brangiau už auksą. Pasinaudokite tuo.

Nustatykite prieinamumą konkrečiame regione

Patyrę ginklakaliai, kaip ir bet kurie kiti meistrai, specializuojasi. Turite nuspręsti, kiek konkrečių šarvų meistrų yra jūsų žaidimo pasaulyje, ir kiek jų yra laisvai samdomi. Tai ne taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ginklakaliai paprastai turi darbo nuo akimirkos, kai tampa gildijos nariais iki savo mirties prie priekalo. Bet kokių šarvų paklausa tikrai nemažėja, jei tik pasaulyje dažnai vyksta karai. Visos karalystės yra smarkiai priklausomos nuo kariuomenių, asmeninių apsaugos vienetų ir nereguliarių dalinių. Galų gale, ginkluota jėga - tai pagrindinis politinės galios šaltinis. Galite būti tikri, kad jei ginklakalys bent kiek nusimano savo srityje, tai jis bus visam gyvenimui pasamdytas valdžios atstovų. Jis teiks paslaugas savo siuzerenui ir tik jam vienam. Galimybė gauti geros kokybės šarvus turėtų būti labai reta - galbūt dėkingo kunigaikščio dovana? Viena aišku, tai neturėtų būti taip paprasta, kaip įsigyti duonos kepaliuką parduotuvėje ant kampo.

Pabrėžkite šarvų trūkumus

Niekas nemiega apsivilkęs šarvus! Niekas nevaikšto juos apsivilkęs po miestą. Jie paprastai guli supakuoti ant žirgo nugaros, o apsivelkami padedant ginklanešiui prieš mūšį. Absurdiška vaikščioti vilkint šarvus tarsi marškinėlius ir džinsus. Jie mažų mažiausiai nepatogūs, sunkūs, juose karšta. Oro kondicionavimo šarvuose nėra, o periferinis regėjimas ir klausa smarkiai apriboti. Šiluminis smūgis - labai reali grėsmė, vilkint sunkius šarvus šiltą dieną.

Metaliniai šarvai - įnoringas ir dėmesio reikalaujantis dalykas. Metalas rūdija, sandūros stingsta, vyriai lūžta, diržai pūva ir plyšta. Kautynėse šarvai taip pat smarkiai nukenčia. Žalą šarvams reikia sekti, gedimus taisyti, o jei ne, šarvams reikia taikyti mažesnį gynybos parametrą, o herojui vikrumo ir papildomas nuovargio baudas.

Bet kokiems šarvams apsivilkti reikia laiko. Jei herojus vidury nakties buvo pažadintas kautynių garsų ir prieš lįsdamas iš palapinės nusprendė paskubomis užsisagstyti šarvus, jis gali paprasčiausiai nespėti į mūšį. Su žiedmarške paprasčiau, bet odiniai ar žvyniniai šarvai - tikra kankynė, nekalbant jau apie plokštinius, kurių apsivilkti be pagalbos apskritai neįmanoma.

Kitaip sakant, herojai jūsų žaidime turėtų didumą laiko, ir ypač naktį, vilkėti paprastai drabužiais, nebent jie leidžiasi į požemius mušti pabaisų ar eina sargybą. O už kiekvieną šarvų elementą jie tiesiog privalo mokėti atitinkamą kainą - pinigais, laiku ir nepatogumais.

Laikykitės principų

Visi šie patarimai neverti nė skatiko, jei jūs aiškiai jų neišdėstysite ir griežtai nesilaikysite. Ši taisyklė galioja visiems sprendimams visais - tiek aktyviais, tiek pasyviais - piktnaudžiavimo taisyklėmis ir žaidimu atvejais. Jūs - Žaidimo Meistras - turite priimti sprendimą, ar kontroliuosite scenarijų, ar jis kontroliuos jus. Žaidėjai čia jums retai kada padės.