I skyrius

 

Eidami per miestą išėjom į aikštę, kur vidury stovėjo būrys žmonių. Mes irgi priėjom, pasirodė ten į armiją priiminėjo. Savanorius registravo stambus seržantas Povilas ir kitas, Žilvinas, už kanceliariją atsakingas. Povilas stovėdamas ant pakylos visus kvietė į armiją stot, atlyginimais bandė viliot. Na ir mes į eilę atsistojom, nors tą eilę sudarėme tik mes keturiese. Išbandė ką mokam ir ką sugebam. Nuteikė optimistiškai - papulsim į reikiamą pulką, elitinį. Kai vėliau paaiškėjo į kokį, tai tikrai būtume nestoję į armiją, bet nebuvo kur dingt, patekom į taip vadinamą "patrankų mėsa" būrį.

Na, pigiai parsidavę į armiją užsirašėm. Porą dienų teko mieste praslampinėti kol į užduotį išvykt turėjom. Na mes kaip iš kaimų kilę, nors elfai ir gnomas kitaip manė, bet iš to kaip jie atrodė ir kaip elgėsi tai tikrai kaimų kaimiečiai tikriausi. Maisto nusipirkom, gertuvių įsigijom. Naktį prieš išplaukiant, kai visi miegojom, toks plikis prie Kreivo bandė priekabiaut, nors ryte mums porino, kad apvogt norėjo, taip juo ir patikėjom. Ryte gavus užduotį visus surikiavo ir į laivą susodino. Išplaukėm į tokią salą, Nykščio sala vadinama. Pusantros dienos plaukėm. Na mūsų ketveriukė tvirtai atrodė, nė vienam nereikėjo per bortą persilenkus "žuvis šert". Susitikom su kitais laivais, kurie iš kitų miestų irgi visokios šoblos surinkę į užduotį plukdė. Jau visa flotilė susidarė - apie 10 laivų plaukė. Mūsų laivo įgulą sudarė seržanto Povilo ir Žilvino surinktas 60 vyrų ir bobų būrys. Kituose panašiai tiek pat buvo, tipo rekrūtų. Na tie laivai dar kiek paplaukę sustojo. Tada pamatėme tris laivus ir mūsų laivukai tokie mažučiai patapo, o tokių čia buvo nemažai susirinkę. Visus iš tų laivukų į tuos tris laivus susodino. Sužinojau, kad kiekviename apie 500 telpa. Mus pasitiko laivo kapitonas Gaidys, kuris pranešė, kad dar reikės porą dienų link tos salos plaukti. Artėjant link tikslo apie užduotį pranešė -  neva toj saloj iš kažkokio bokšto, tipo kalėjimo, nusikaltėliai pabėgo ir mums juos reiks sugaudyti, bei visokius kitokius gyvius reikės išvalyt iki bokšto. Kai atėjo laikas į salą plaukti manėm ginklus kaip žadėjo duos, bet tie kas neturėjo nieko negavo, apgavo, tipo iš žuvusiųjų atiteks. Susodinant į valtis pranešė, kad pro magišką zoną plaukt reikės, bet visus įtikino, kad nieko blogo neatsitik mūsų magai padės. Nuo laivo iki zonos apie pusvalandį plaukėm. Mūsų valtyje be mūsų ketveriukės plaukė plikio ketveriukė, dar vienas neaiškus tipelis ir viena laive sutikta moteriškė, kuri atrodė kaip aš tokie mažiausiai du, būrys. Aplink mus plaukė nesuskaičiuojama galybė valčių, kuriose irgi sėdėjo mažesni ar didesni būreliai.

Kai įplaukėm į magišką ratą prasidėjo chaosas, pasirodė, kad mūsų magai nelabai padėjo kaip žadėjo, visus paveikė magija. Aplink mus apgaubė toks tirštas rūkas, kad toliau savo nosies nieko matyt, negalėjai. Mes keturiese tvirtai bandėm laikytis, krūvon susibūrėm. Pasigirdo aplinkui ginklų žvangesys, klyksmai, vandens purslai taškėsi nuo į vandenį krentančių ar šokinėjančių žmonių. Mūsų valtyje chaosas taip pat kilo, išgirdom kai kažkas priešakinėje valties dalyje kapojasi ir garsas artėja link mūsų. Aš kartu su Gūsiu užgulėm irklus ir link kažkur ėmėm irtis kai išgirdom Kreivo klyksmą, bei ginklų žvangesį. Kai išplaukėm iš paslaptingojo rūko pamatėme, kad valtyje 3 papjauti gulėjo, 2 nežinia kur pradingę ir mūsų tik 5 belikę. Atsisukę atgal pamatėme kas rūke vyksta - toji magija privertė visus chaotiškai elgtis, savi vieni prieš kitus kaunasi. Ant valties dugno kraujo klane gulėjo Kreivas su perkirsta koja, o šalia tysojo negyvas plikius su strėle pilve. Na tada mūsų "vetrinorius" ėmėsi darbo, bandė Kreivą lopyt. Aš tada, kol nieks nematė, kalaviją plikio priglaudžiau. Priplaukę prie kranto stebėjom sąmyšį. Aplink valtys tuščios ar apytuštės plaukiojo. Visur vandenyje pilna negyvėlių. Kol Kreivą gydė aš su vienu iš likusių plikio sėbru išplaukėm kitų valčių tikrint, ginklų ieškojom. Radom keletą trumpų kalavijų ir keletą variokų, bet apie variokus, kad radom nuslėpėm. Į krantą toli gražu ne visi išplaukė. Iš 1500 žmonių krantą pasiekė apie 300, tame tarpe apie 80 sužeistų. Temo, todėl likom nakvoti krante. Visi būreliais įsikūrė stovyklavietes. Mes pasistatėm iš valčių užkardą, jei naktį kas iš salos gilumos netikėtai neužpultų. Ryto sulaukė dar mažiau žmonių. Po vidurnakčio iš vandens pradėjo nirti visi skenduoliai, kurie žuvo chaoso metu. Užvirė mūšis su skenduoliais - numirėliais. Mes, keturiese, atsitraukėm per saugų atstumą, neatrodė protinga rodyti narsumą prieš negyvėlius. Kai pradėjo švisti pamatėm, kad po mūšio mūsų buvo belikę vos 50 sveikų, kažkada buvusio didelio legiono, būrelis. Užvirė ginčai dėl mūsų padėties ir tolimesnių veiksmų. Nevisiems atrodė, kad galėtume įvykdyt užduotį be pastiprinimo. Ir vidury diskusijų pasidalinome į dvi grupes. Vieni patraukė likusiųjų numirėlių ieškot, o kita dalis, tame tarpe ir mūsų ketveriukė, patraukėme link bokšto. Mūsų būrį sudarė 21 narsuolis. Būryje pasitaikė pora žvalgų, kuriuos ir paskyrėme savo amato imtis. Taip po truputi slinkom į priekį. Kai įveikėm pusę kelio, parbėgo kruvinas  žvalgas ir pradėjo porinti, neva juos užpuolė drakonas ir jis toliau niekur nebeisiąs. Atseit senį užmušė ir įsitraukė į savo urvą. Daugelis persigando ir ėmė svarstyti apie galimybę grįžti prie kranto, bet mūsų ketveriukė nenusileido. Ėmėm visus įkalbinėti toliau eiti. Ne visi patraukė paskui mus. Būrys sumažėjo keturiais narsuoliais - viena merga paskui save dar tris skystablauzdžius nusitempė. Žvalgas norom nenorom mus nuvedė prie tos vietos, kur jo teigimu juos drakonas užpuolė. Priėję tą olą-uolą pradėjom akmenimis mėtyti į tą vietą, kur žvalgas sakė drakonas išlindo. Tada pamatėme uodegą, kuri mums kelią pastojo, praeit niekam neleido. Galvojom apeit šalia esančia dauba, bet gerai, kad mūsų Kreivas pasirodė toks žvitriaakis pastabūnas, pamatė kažką dauboje krutant. Na visi ėmėm svarstyt kaip čia toliau mums praeiti niekam nenukentėjus. Kreivas, gerai, kad tik iš išorės kreivas, sumąstė, kad iš kalavijų reik ežį padaryti. Ne visi kaimiečiai jo užmačias suprato, reikėjo parodyt. Švystelėjom tą ežį pririštą prie virvės link to gyvio. Pasisekė, tas gyvis švystelėjo savo uodega per ežį ir vos uodegos neprarado, kraujais apsipylė, o tuo tarpu mes šaukdami visi pro jį bėgt pradėjom ir prabėgom sveiki gyvi. Palengva priartėjom prie to bokšto. Iš tolo keistai mums jis pasirodė, lyg dalies bokšto viršus į griuvėsius mums priminė. Prie bokšto vartų du peraugę žmonės-sargybiniai stovėjo, vartus saugojo, nei į vidų ką leido, nei iš vidaus ką išleisdavo. Paplepėjom su jais, papasakojom kas priekrantėje nutiko, o jiems nei šilta, nei šalta dėl to. Likom laukti ryto, kol elitas pasirodys ir belaukiant iš kitos bokšto pusės išlindo barzdyla su dar šėšiais narsuoliais, kurie buvo išėję negyvėlių ieškot. Visi apsidžiaugėm, nes mūsų būrys padidėjo iki 23 narsuolių. Taip besėdint, o kam ir besnaudžiant pradėjo temti. Ir iš tos pusės, iš kurios mūsų būrys atėjo, išlindo aštuoni mums matyti narsuoliai. Pamanėm, kad dar vienas būrelis dasikapstė iki bokšto, bet suklydom. Du iš jų į mus taikliai strėles paleido. Tada supratom, kad vėl numirėliai užpuolė. Užvirė mūšis. Kol mes kovėmės sargybiniai stovėjo ir nosis krapštėsi, jiems spektaklį neblogą parodėm. Po mūšio mūsų būrys sumažėjo septyniais narsuoliais. Per mūšį ir man teko pasižymėti. Aš kaip didysis kalavijo meistras vienu kirčiu nukirtau vienam numirėliui galvą. Paskui pamąsčiau ir kodėl manęs į elitinį būrį nepaėmė. Visus negyvėlius, kuriuos nukovėm ir kurie žuvo mūšio metu, sudeginom. Visi nusikamavę susėdom prie laužų laukti ryto ir to išgirto elitinio būrio.