Taigis, toliau pasakosiu aš, nesgi beždžionžmogio Murmos pasakojimo rišliu nepavadinsi, o norėtųsi pasakojimo aiškaus. Tataigi, po mūšio su zombiais, beliko mūsų tik septyniolika mūšių užgrūdintų veteranų. Susigūžę prie lauželių, leidome neramią naktelę, ko nepasakysi apie du milžiniškus bokšto saugotojus, nuo kurių dvelkė romia kantrybe ir pasitikėjimu savimi. Negana to tie du bukapročiai šalia turėjo statinaitę, iš kurios be perstojo traukė obuolius ir juos pasičepsėdami šlamštė. Štai prie tokio kontrasto ir sulaukėme ryto. Tiesa, per naktį besėdėdami, su bičiuliais išvystėme įžūlų planą - nelaukti jokių ten elitinių būrių ir bandyti į bokštą patekti patiems. Prieš akis mums regėjos krūvos turtų ir artefaktų, kurie priklausys mums (kažkaip pamiršom, kad tas bokštas - taigi griežčiausio režimo įkalinimo įstaiga). Nusprendėme, kad jamsim tą reikalą gudrumu, nes jėga prasimušti - be prošvaisčių, nors Murma ir bandė įteigti visiems, kad jis jau kaip ir elitinio būrio narys beveik ir gali vienu kirčiu numušti abu sargus, bet buvo išjuoktas.
Taip besvarstant, prašvito. Kaip ir reikėjo tikėtis, vietoje elitinio būrio, sulaukėm kurtinančio dundėjimo nuo pakrantės ir užtemusio dangaus. Plaukai man pasistojo ant pakaušio ir pradėjo svaidytis kibirkštimis. Kol visi išsižioję spoksojo į nakties juodumo žaibuojantį ir besidaužantį debesį, artėjantį mūsų linkui, Kreivui šovė mintis. Tas kiek galėdamas išvertė akis ir, rodydamas į debesį subliuvo - „Juodasis debesis!!! Juodasis debesis! Gelbėkitės kas galit!!". Ir pasileido strimgalviais link bokšto. Kaip mat sumečiau, kur čia šuo pakastas, ir pasileidau įkandin, pastebėjau, kad Gūsis taip pat sumetė kas vyksta, ko nepasakytum apie Murmą, kuris tiesiog paklaikęs iš išgąsčio skuodė mums iš paskos. Tačiau, nors apgavom Murmą, kitų, deja, mūsų nepriekaištinga apgavystė neįtikino. Likusioji dalis bendrakeleivių tik stovėjo ir akimis vartė, o milžinai apskritai neparodė jokio susidomėjimo viskuo kas vyksta aplinkui, tik krimto sau toliau obuolius, ir išraiškingai pamojavo mums prieš nosį ginklais, kai prisiartinome. Ir aplankė mus suvokimas, kad be elitinio būrio, artefaktų mums neregėti...
O bet tačiau, šitą visą kontempliavimą nutraukė iš „juodojo debesies" pasipylęs vanduo. Jis pylėsi taip, tarsi koks dievas milžinišku kaušu būtų pasėmęs iš jūros vandens, ir išvertęs jį virš salos. Kaip mat visas salos paviršius pavirto gličia purvo klampyne. Tokiomis aplinkybėmis, Kreivas sušuko - „Narsuoliai, paskui mane, pirmyn į medžių guotą, pajamsim šitą mišką", ir sunkiai nuklampojom link miško. Kai pasiekėme guotą, Kreivas dar kartą pademonstravo didvyrišką įžvalgą ir suorganizavo greitą prisirišimą prie medžių, idant srovė nepasiglemžtų. Taip prisirišę ištvėrėm apie porą valandų, kai nuo murkdymosi lediniame vandenyje, pamažu pradėjau mėlti ir tirtėti it lapelis. Ilgiau tverti nebegalėjome, tad atsirišome ir nusibrovėme žemyn link jūros. Neužilgo kaktomuša atsibedėme į iš pažiūros nepraeinamą uolą. Jau norėjosi netekti vilties, betgi vyrai mes kovų užgrūdinti, tad nepalūžome ir bandėme surasti išeitį. Prasitrainiojus prie uolos apie valandą, jau beveik visas mūsų šaunusis kvartetas nenulaikė danties ant danties, ir matėsi, bent ant tų, kurie neapaugę kailiu, kad mėlyni visi, kaip rytmečio dangus. Tačiau, staiga, viltis nušvito, pamatėme nedidėlę olelę į kurią sugužėjome nuo prakeikto lietaus pagaliau pasislėpti. Nors ant galvų ir nebelijo, likome grimzti klampioj pliurzėj. Vėlgi, Kreivo iniciatyva (jis jau pradėjo tapti mano idealu) susiorganizavome visokių šakų, šakelių ir kelmų nuolaužų bei pradėjome ręsti improvizuotą aikštelę, kur galėtumėm sausai kojas padėt. Taip berenčiant tą aikštelę, akylasis Kreivas (ir vėl mano didvyris) bei po to ir urvažmogis, pastebėjo, kad vanduo kažkur prateka tolyn ola. Tuo pat metu, visu savo kūnu, o ypač nugara, pajutau labai nedraugišką žvilgsnį, nukreiptą mano adresu. Nusigandęs čiupau Kreivui už rankos ir sukuždėjau, kad stebi mus pikta akis iš olos tamsos.
Pamažėl, pamažėl pasukome link olos galo ir išvydome tamsos apgaubtą praėjimą gilyn. Pirmas į olos gilumą, užstodamas mus krūtine nuo galimų pavojų, pajudėjo Kreivas ir po kelių akimirkų, ženklais, be žodžių mums parodė, kad kažką regi. Įsitempę, kovinėje parengtyje, patekome į gan erdvią požeminę galeriją - didžiąją jos dalį sudarė požeminis ežeriukas, o centre bolavo lėkšta, žvyru nuklota salelė. Štai toje salelėje, išvydome besikūrenant lauželį, o prie jo šildėsi, kokia tai nenusakoma būtybė - apsirengusi nudriskusiais skarmalais, perdžiūvusi kaip skeletas, susimetusi į kuprą, pavidalas humanoido, bet nedidelio ūgio, be plaukų, oda žemės spalvos, žodžiu, kažkokia nuskurusi, išvargusi, susisukusi būtybė, kitaip nepavadinsi. Tik akys buvo didžiulės, nelyginant žuvies geltonos, šviečiančios nuo laužo atšvaitų. Mus pamačiusi, būtybė pasisukusi mūsų link, pritūpusi ėmė laukti, slėpdama vieną ranką už nugaros ir neramiu žvilgsniu stebeilyti į Kreivą (iškart identifikavo rimčiausią grėsmę). Mes, rūstūs, kovų užgrūdinti veteranai, pamatę tokį menką padarą, kaip mat pajudėjome jo link, tikėdamiesi, kad jį arba nudėsim vietoj kaip kokį šūdvabalį arba paimsim į nelaisvę ir tardysim, kol ištardysim, kur paslėpti jo artefaktai ir turtai. Pradžioj, dar bandžiau prašnekint jį visomis žinomomis kalbomis, tačiau tas nelaimingas padaras niekaip neišsidavė, kad ką suprato. O po to nutiko kai kas nenumatyto... Tarsi peržengus kokią nematomą ribą, akies mirksniu padaras švystelėjo peilį į Gūsį, ir persmeigė šiam petį visu gražumu, o pats nėrė tolyn į olos tamsą ir dingo mums iš akių. Murma, demonstruodamas, kad nebijo mažo nenaudėlio, puolė jam įkandin, mojuodamas kalaviju ir riaumodamas karo šūksnius. Tačiau veržlusis puolimas baigėsi po trijų žingsnių, kai susipynus didelėms kojoms, urvažmogis visu svoriu tėškėsi veidu-snukiu į vandenį, negana to dar ir kažkur nusviedė savo vienintelį kalaviją. Kiek atsikvošėjęs Gūsis, apsitvarkė žaizdą, o Murma, kone braukdamas ašarėlę bandė rasti pamestąjį kalaviją, tačiau niekaip nepavyko. Taip ir būtų likęs nabagas be ginklo, jei ne akylasis Gūsis, aptikęs ginklą po akmenimis. Sukrėsti tokios netikėtos mūšio baigties, svarstėme, ką čia mums toliau daryti ir taip besvarstant vėl išlindo iš tamsos padaras, kurį mes pakrikštijom Šmyga, bei netaikliai sviedęs peilį į mus, vėl dingo. Taigi, mūsų kvorumas nusprendė - per žemas užsiėmimas mums tokiems kovų užgrūdintiems veteranams, kažkokius nuskurusius padarus it žiurkes iš urvų traukti - bokštas mūsų laukia. Ir patraukėme atgal link bokšto.
Lauke lietus buvo jau kiek aprimęs, tačiau aplink bokštą dėjosi negeri dalykai - debesys aplink jį sūkuriavo ir be perstojo trankė žaibais. Taip besigrožint vaizdais, išvydome šešetą apdraskytų ir apdaužytų pavidalų, kurie pasirodė beesą keletas kartu su mumis nakvojusių narsuolių. Visiškai išsekę, persigandę ir nieko nebesuvokiantys, jie bandė nerišliai nupasakoti, kas jiems nutiko, bet supratom nelabai ką, tad nusiuntėm juos į Šmygos olą, kad galėtų kažkiek atsipūsti. Toliau bestebint, kas gi vyksta su bokštu, išrūko iš olos vienas iš narsuolių, kruvinas visas, o iš kojos kyšo peilis ir persigandęs puolė pasakoti, kaip iš tamsos juos užpuolė kažkokie nematyti neregėti padarai ir visus tvarkingai išpjovė, tik jam vienam pasprukt pavyko. Išklausę pasakojimo, neturėjome kur iš gėdos akių dėti - juk pasiuntėme narsuolius į mirtį, bet pamąstymus apie moralę nutraukė iš tankmės pasirodęs senas geras bičiulis Barzda su saujele bendrų. Išvydus bičiulį nušvito mūs veidai šypsenomis, širdyse ramybė stojo, tačiau džiaugtis ilgai neteko, nes Barzda nebylomis parodė sekti paskui jį ir nuskubėjo mišku link kranto. Prisiartinę pamatėme jūros bangose burinį laivą, o ant jo denio bekerinčių magų grupelę. Kažkaip keistai jie mums atrodė, kažkokie nematyti, tikrai neplaukę su mūsų flotile ir šiuos įtarimus patvirtino Barzda. Suvokėme, kažkas labai negero vyksta ir mes atsidūrę šito negero viduryje. Bet nėr kada galvot, narsusis bičiulis Barzda, nieko nelaukęs, dar su trimis bendražygiais patraukė laivų linkui į žvalgybą, o mums beliko laukti, kas tuoj tuoj nutiks...