III skyrius


Ir taip mums belaukiant, kas tuoj tuoj nutiks, nutiko tai, kas ir nutiko – gnomiukas užmigo poste, tad metraščio pergamentą su pieštuku perėmiau aš (Kreivas). Kadangi Barzda savavališkai nukulniavo pasitikt desanto iš valties, tie, kas turėjo lankus, ėmėmės apšaudyt laivo denyje buvusius magiūkščius. Vieną sužeidėm, ir sumaištyje baisioji audra trumpam baigėsi. Neilgai tegalėjome atsipūsti. Nuo paplūdymio pusės atklibinkščiavo nuėjusio būrelio magas Žora su strėle šiknoj. Tesulemenęs „sprukit greičiau“, susmuko nebegyvas... Na, mes, išmuštruoti kariūnai, nesiginčijom, pasileidom tekinomis link logiškos išeities – bokšto.
Nebesaugomos durys buvo pravertos – šmurkšt, ir mes lyg ir saugūs. Tik tas garsas, kai vartai užsivėrė – „klik klik“ – nemaloniai užgavo mano jautrią klausą. Buvo dar gausybė „bilst bilst“, bet tiems pacukams įsilaužt nepavyko.
Kilus diskusijai, aš nusprendžiau, kad mes eisim aukštyn, o ne kairėn. Murma susirūpino savo gabaritų tinkamumu tarp šitų sienų, bet jam visgi pavyko praspraust savo alinį pilvą. Nieko gero neradome šioje dalyje, nebent neatidaromas magiškas duris. Tadu leidomės sklepan, kur užtikome sandelius su grotomis. Bandant praeiti toliau, prisiliečiau prie kažkokios peršviečiamos žėlė, kuri stovėjo lyg siena. Odą nutvilkė, vikriai atšokau. O Murma neatšoko, žiopliukas, tad buvo apdovanotas visu kibiru lipnių gleivių, gal vėmalų. Nu ir susitingo visame negražume. Teko su Gūsio pagalba nutempt nepavojingon vieton. Gūsis nebūtų gūsis, neisšsilaikė ant dviejų ir drėbėsi ant akmenų. Vėliau jis kaltino tuos ant žemės pasklidusius glitėsius, bet mes tai jau žinome kas kaip. Kol tąsiausi su kolegomis, Žybintas protingai sumastęs kerėjo ugnį – iš pirmo rozo susiraitė jajam pirštai (nuo tokio fiasko turbūt ir kojų), iš antro rozo ir visai pasimirojo trumpulis... Atstingęs Murma bandė pakratyti jį įgimtu elektros keru, veltui; tada gentainis elfas „dėjo laižiaką“, ir taip įpūtė nelaimėliui gyvybės kibirkštėlę. Nuo tokių vaizdį drebutynas turbūt kvatojosi savo marmeliadais. Prasikeikę ėjome migt.
Ryte daktarėlis gydė gnomą taip, kad pastarajam teko užkimšt burną. Murmanskas vėl rėpliojo link drebučių sienos, ir vėl gavo spjūvį snukin. Nu ir dienos pradžia, kad jį kur demonai. Vėliau ėjome plėšti sandelių pro grotas, kiek pasiekėme. Pavyko pritraukt skudurų bei vieną medinę dėžutę. Joje slypėjo šioks toks atlygis už visas nesėkmes – 5 buteliukai, 2 ritinėliai bei kelios šakelės. Dalį jų pavyko identifikuoti.
Tada kampe sulauženom kūriuką ir pradėjom pliekt padegamosiomis strėlėmis į tuos permatomus spąstus. Sumanymas lyg ir pavyko, nes dalis pradėjo lydytis. Tačiau to nepakako. Murmanskas šoko priekin su kovos šūksniu “fukt-fukt!!“, ir pradėjo pjaustyt masę degančiu kalaviju. Valio, pavyko! – gleivės sukrito ant požemio grindinio. Ilgai nelaukę, nustrakaliojom į kitą bokšto aukštą, kur užsirovėme ant tų pačių didžiažmogių, ramiai bevaikštinėjančių po savo valdas. Laimei, jie mūsų turbūt nepastebėjo, tačiau teko nuo šitų obuolių graužikų slapstytis, kaip katei nuo pelės. Taip ir aptikome celes su kaliniais.
Oi koks beprotnamis čia dėjosi...! Žeibantas maktelėjo kažkatrą gyduolį iš rastų artefakų, ir puolė prie vieno kalinio, bandydamas paliesti, tačiau nespėjo ir kero poviekis baigėsi. Priėjes prie kitų durų galvoje (o gal ir kitur) pradėjo girdėti gundantį moterišką balsą. Mintyse su ja pafiltravęs, puolė pjaustytis venas. Pamanėm, kad čia dėl nelaimingos meilės, bet kad ne – pamaitino krauju jis tą kalinę-vampyrę. Ši pažadėjo jam tai, ko tas labiausiai trokšta – ir išėjusi iš kameros, pakasė nugarą, ir pranyko. Nelabai įsikirtom kas nutiko, bet kadangi tai intymu, neklausinėjom droviojo Springstyno.
Vėlei nusileidus rūsin, aptikom vienas sandėlio kamaros grotas pakeltas, o grindyse – atvirą liuką. Ir kur gi jis mus nuves?