Tataigi prasmukome pro grotas gilyn į bokšto požemius. Po tos keistos mergaitės prisilietimo, nuo nugaros po visą kūną pasklido neapsakomas gerumas, ir, kol narsieji bendražygiai gvildenosi, kur toliau eiti, aš plūduriavau ekstazėje ir menkos žemiškos problemos dreifavo kažkur tolimoje Visatoje. Tik gaila, kad tas jausmas nė per plauką neištiesino mano vargšų, visomis kryptimis išsiklaipiusių pirštų. Pagaliau, kažkuris už alkūnės pačiupęs, paragino eiti drauge. Patekome į patalpėlę su šuliniu ir Kreivas taip užsinorėjo vandens, kad vos nenuskandino vandenmaišio ir virvės, o po tokios nesėkmės, pademonstravo tvirtą charakterį, ir Murmos prilaikomas pats visas susirioglino šulinin ir pasiekė užsibrėžtą tikslą, žinoma, pats vos nenuburbuliuodamas.
Po tokio lengvo prasiblaškymo, patraukėme tyrinėti naujų patalpų, svajodami apie artefaktus ir turtus, laukiančius mūsų. Naujosios patalpos pasirodė gyvenamos - aptikome ten šventyklą, kurios Dievybei prie kojų gulėjo vyno ir maisto aukos. Dar labiau (išskyrus Murmą) susidomėjome palei sienas krėsluose sėdinčiom ypatom. Iš pažiūros - žmonės, dėvintys sunkius violetinius apsiaustus, veidus pridengę juodomis odinėmis kaukėmis sėdėjo tarytum suakmenėję. Įtartini jie mums pasirodė, kaip mat prisiminėm laive matytų magų grupę, bei bokštą talžančius žaibus. Vos nepasidavėm akimirkos silpnumui užgriūti juos ir išpjauti, tačiau noras kuo greičiau rasti artefaktų, mus sulaikė. Toliau besižvalgant užtikome virtuvę ir joje bešlamščiantį mums jau gerai pažįstamą obuolmušių milžinų atstovą. Šio taip pat pagailėjom. Kiek labiau sudomino sandėliukas, kuriame Murma su Gūsiu prisivogė rankšluosčių, su ta mintimi, kad neužilgo rasime pirtelę. Galiausiai, gyvenamų patalpų tyrinėjimas mums taip įkyrėjo, kad ryžtingai radome patalpą su praėjimu žemyn ir stačia galva puolėm į naujus pavojus.
Patalpoje, kurioje atsidūrėme, nieko įdomesnio neišvydome, išskyrus keletą durų su nuspaudžiamomis plokštėmis priešais jas (kas pasirodė įtartinai panašu į spąstus). Be to, už kopėčių, kuriomis ką tik nusileidome, aptikome duris, be tokios plokštės priešais. Ta proga, Murma su galinguoju Kreivu duris nešte išnešė iš vyrių. Už jų požemių pobūdis gerokai pasikeitė, tuneliai buvo iškirsti tiesiog uolienose. Taip paėėjus gera galą, vėl patekome į mūrytus tunelius, gerai apšviestus deglais, tačiau nesimatė nė gyvos dvasios. Aptikome tik keletą užrakintų durų, kurių net Murma su Kreivu išlaužti neįstengė. Taip beklaidžiojant ir desperatiškai bandant išversti nors kurias duris, nuklydome kažkur į požemių gilumą. Ir štai pagaliau, priėjome kažką įdomesnio - sutręšusias, senutėles duris. Už jų - stačiai žemyn smingantys aptriušę laiptai. Ilgai mes jais leidomės, mano gnomiškos požemių juslės kuždėjo, kad apie pusę bokšto aukščio.
Atsidūrę apačioje, visišką tamsą išsklaidę deglų šviesa, suvokėme, kad atradome šimtmečiais apleistus požemius ir, kad artefaktai bei turtai ranka pasiekiami. Netrukus mūsų spėjimas pasitvirtino - aptikome patalpą ir du atvožtus sarkofagus, kuriuose tysojo skeletai. Turėjo ginklus, bei buvo apmaustyti papuošalais. Mes, žinoma nusprendėme, kad viskas prigimtinėmis teisėmis priklauso mums. Kol nuo pirštų, riešų bei kaklų buvo lupami papuošalai, skeletai ramiausiai sau tysojo, tačiau, kai Kreivas nusprendė pasipildyti savo ginklų arsenalą vieno iš jų kalaviju, nelabieji sukruto keltis iš savo amžino atilsio guolių. Nedaug spėjau pamatyti, kas dėjosi užvirusiose kirstynėse, tik ginklai švytavo, dažniau skaldydami ir laužydami skeletų šonkaulius, vėliau ir vieną kitą ranką ar koją. Tačiau, prakeiktieji, kaip nekrito, taip nekrito mūšyje. Nuo tokios neteisybės, Murma prarado budrumą ir buvo už tai apdovanotas su kaupu - švystelėjo kalavijas ir mūsų bendražygis liko be... pusės savo vargšės makaulės. Po tokio įžūlaus išpuolio prieš bendražygį, Gūsis tiesiog pašėlo ir mikliai iš abiejų skeletų paliko tik kaulų krūvą.
Būdami užgrūdinti veteranai, neverkėme dėl kritusio draugo, o aš apsisprendžiau, rizikuosiu dėl to pusgalvio (koks jis dabar ir buvo). Paprašiau Kreivo, kad duotų man ritinius, kuriuos radome bokšte. Neturėdamas anei jokio supratimo, ar kuris iš jų galės kuo padėti. Susikaupiau ir perskaičiau pirmąjį. Užgniaužę kvapą laukėme, kas nutiks ir - iš dūmų tumulo išlindo mažas, senučiukas gnomas, apsikarstęs maišeliais ir žolelėm, kuris bambėjo, kad vėl ramybės jam neduoda vaikigaliai kažkokie bei liepė greičiau eiti prie reikalo, kad jam nesitrukdyti. Paklaustas, ar galėtų prikelti kritusį draugą, pratarė, kad galįs išgydyti bet kokią ligą, bet gyvybės grąžinti - ne. Nuliūdau, bet senuko iškart nepaleidau - paprašiau, kad pirštus mano išgydytų ir, o stebukle, senukas čiupo mano rankas, papūtė ir pirštai tapo sveikut sveikutėliai.
Viltis dėl Murmos beveik praradome ir mintyse kiekvienas savaip atsisveikinome, tačiau nusprendžiau perskaityti ir antrąjį ritinį. Sustingę laukėme, kas gi šį kartą išrėplios iš dūmų tumulo - likome nenuvilti. Pasirodė labai labai graži elfė, apsirėdžiusi gyvų augalų rūbu - kiekvienam tapo aišku, kad tai drugelių, vabaliukų ir visų kitų boružių draugų - vitalistų - atstovė. Tačiau neeilinė. Šiltu žvilgsniu mus perliejusi, ji švelniu balsu pasiteiravo, kokiu reikalu mes ją ištraukėme iš gimtųjų girių. Nieko per daug nesitikėdamas paklausiau, ar ji mūsų Murmos perkirstą marmūzę sutaisyt galėtų ir nabagą į mūsų pasaulį grąžintų. Klausimas gamtininkei pasirodė visiškai natūralus ir ji, visiškai natūraliai, pridėjusi rankas, sulipdė Murmos puodynę į vietą. Va taip sau paprastai. Nusišypsojo ir, nespėjus mums nė padėkoti, ištirpo dūmų tumule. Susijaudinę puolėme prie draugužio urvažmogio ir išvydome, kad nors ir baltas kaip drobė, jis tykiai ramiai miegojo. Apimti neapsakomo nuovargio po kovos, bet nepaprastai lamingi dėl bičiulio, grįžusio iš ano pasaulio, patogiai susirangėme tarp kaulų ir užsnūdome...