VII skyrius

N-tadienis... Burnoje pelėsiai, plaukai aplipę gleivėmis, akys peršti nuo tamsos. Ką dar linksmesnio apie požemius? Visa laimė, visur netvarkingai pridygę fosforuojantys grybukai bei kerpėkai teikia mums užtektinai šviesos.
Murmėnas išlupo iš voriūkščių burnos aparatus - cheliceras; sakė gaminsiąs vėliau marmalą įmantrų, lyg ir vyriškas galias atstatantį. Ir taip porindams į Žybantą veizėjo...
Slinkome siaurėjančiu tuneliu toliau, pakol kažkuris vis tik pastebėjome dar vieną šmikį vorą, mumi iš nugaros betaikantį cvaktelt. Spėjęs atakuot, anis išspjovė gumulą lipnaus tinklo, ir suklijavo draugus šonais kombinaciją Ž+G. Žaibolaidis (čia kol kas paskutinė gnomiko pravardė) sukurė po juo ugnį netikrą, bet tas snobas puolė mano asmenį. Aš, oi gėda truputį, susifiaskinau ir dribau po pilvu. Gūsis beveik stebuklingai nusimetė tinklą bei dar fakelą užsikūrė, o Murma nedvejojęs nušniojo dvi priekines kojas. Žaibolaidis visai nestebuklingai apalpo nuo žeidžiančio lipnaus skysčio poveikio. Ašaj, būdams po tuo atgrąsiu liulančiu pilvu visaip kutenau, bet neįtikinamai, be akivaizdžios žalos. Užtat karys nirtulingai kapojosi, ir pribaigė priešą, tačiau ir pats krito nuo priešmirtinio kirčio krūtinėn. Po tokių šizofreniškų kautynių vitalistas ėmėsi gydyti sužeistąjį Murmą, ir visai sėkmingai. Ką gi, kylame toliau.
Priėjome keistą salę, su antru aukštu kaip kokiame teatre (esu išsilavinęs elfas). Viską gadino voratinkliai, keli iš jų net signaliniai (tą sužinojome vėliau), o aplink centrinę koloną matėsi ir geri kiekiai kaulų. Prie tos krūvos gausinimo norėjo prisidėti ir magelis, mat susilaužė koją, tiesiog šeip. Vėl darbo ėmėsi vitalistas, vėl sėkmingai. Nedrisę tiesiog eiti aklai į priekį (mat girdėjome įvairius „voriškus" garsus), grįžome atgalios bei radome slaptą landą į šoninius urvelius. Ilgokai bergždžiai paklaidžioję jais, susinervinome tik ir grįžome atgalios, kad stotume į lemtingą mūšį. Prieš tai įkalėm senojo nekromanto srėbalo, atsigavome, ir marš į priekį!
Kas čia per pokštas? Vabalokis pajamo ir numiro? Murma greit įjungė elektros pirštą ir atsigavęs Gūsis pratarė, kad užvaldė jį arachnofobija, tad neatlaikė jautri širdelė. Davėm jam srėbalo. Vėl pakilom, bet iškart ir atsisėdom - Žaibolaidis, bandydamas kerėt, eilinį sykį susiglamžė savo išpuoselėtas rankutes. Kad jį kur. Ir jam davėme srėbalo, kaip gi be to, tačiau pirštų tai neatstatė, ot. Tadu sekė dar kažkelintas Gūsio ir Ko fiaskas, bet jau pavargau skaičiuot bei stebėtis. Einam prie reikalo - pamatėme Jį.
Ohoho, čia tai kažkas tokio! Salės nišoje virte virė kažkoks gniutulas, milžiniško voro pavidalo. Maži voriukai tai įnerdavo, tai vėlei išlysdavo ir nubėgdavo savo reikalais. Brrr. Kol mūsų nepastebėjo, ėmėmės jau žinomų priemonių - kirtome ugnimi. Nu ir liuks - mažieji voriūkščiai užsidegė kaip sausos sąmanos, o taip pat ir tinklai lydėsi. Tiems parazitams iš siaubo pabirus į visas puses, pagaliau pasimatė ir monstras. Visa laimė ir tas jau liepsnojo, užsidegęs nuo savo numylėtinių. Tačiau neliovė artėti link mūsų. Na o mes - šnai iš viso ko kas skrenda: strėlėmis, magiškosiomis strėlėmis iš dovanoto žiedo, akmenais, deglais... Tokioj agonijoj ir dvėsė požemių legenda, Didysis Vora.
Bet jokių trofėjų, apart pelenų, nebuvo, tad skubiai patraukėme atbuliniu bėgiu. Ir ne veltui, nes keli išlikę keršytojai puolė mūsų kompaniją, tačiau, nors ir būdami luošiais, užsiropštėme ta stačia šachta su virve. Liko „lengvutis" darbelis - pasiaiškinti darbdaviui...