Nustojus lyt mes pamatėm ir dar kai ką -   dėl vangios upės tėkmės bei tamsos susipainiojom ir vis tik nešėmės nuo įtūžusių rastamanų prieš srovę. Maža to, pradėjome slysti nuo Buivolo nugarinės, mat ten kažkodėl sulipome visi trys. Tad Žaibantui teko žaibiškai paleist visą bandą velniop, na o ta su visu paklaikusiu mykiančiu telyčėnu ir nurūko atgalios. Nulipę nusprendėme, kad jau pakankamai atitrūkome nuo galimų persekiotojų. Vis dar dulksnojo, brėško aušra, bet pilnas žvaigždžių dangus rodė kelią (čia juk Alanta, nėra čia nuostabiųjų mėnesienų...). Buvome pavargę kaip kojotai, tačiau nepamiršome, kad galėjome atsidurti ir numatytose druskos rausyklose, vat kaip va. Tad, nors ir iškankinti negyvenimo, patraukėme per plačią aukštų žolių jūrą. Besižvalgydamas aplink kokio maisto, prisiminiau, kad mano nekro-rankai tiksi laikas - jau praėjo dvi savaitės iš dviejų mėnesių, bet ai, gi dzin, užgis iki vestuvių.

Murma, kurs ėjo prieky, riktelėjo „mrmmgryfmrmm!", ir pasinešė su iškelta ietimi priekin, aiškai kažką ėdamo užuodęs. O aikštelėje vyko tūsas - aplink dryžuoto arklėno dvėselėną pešėsi penki didžiuliai pesliai, na gal po penkto bokalo ir grifai. O vienas - mutantas! - net žmogaus ūgio! Tačiau išmestos ieties nesugrąžinsi, ir tik čakšt jinai į vado šlaunį. Tieji paukštukai, prieš visos laukinės gamtos logiką (nežinantiems - ginti grobį), pasinešė link mūsų. Mes pasinešėme link mūsų, tik dar toliau, už mūsų, ir dar toliau.

< o tuo metu Ž. S. viską įdėmiai stebėjo iš debesnų bei dėjosi galvon>

Sunku bėgt per savanos sąžalynus. Tos vištos pajamo ir pasivijo mus, nes turbūt spurdantis grobis pasirodė įdomesnis, tad teko sąžiningai atidirbinėt užu savo gyvastis. Užbėgant įvykiams už ausų, galiu drąsiai pasakyt, kad Murma kovėsi kaip koks žmonių Muromecas. Įstrigo atminty kovos įkarštyje jo be trikdžių sušukti žodžiai: „...mrm, mečetė nuplikusiems kaklams irgi tiks, ne tik kopūstams, mrm! © Murma "

Kapotynės sekėsi normalėj. Aš kirtausi be reikiamų rezultatų, Gūsis šoko ieties šokį su Didžiuoju G, o Astralinis Ž vis nesėkmingai bandė užvaldyti tas kurapkas. Murmrmrma vieną nukirto, tačiau kitas snapu išgnybė humanoido IV os phalanges, ko pasekoje karys bandė simuliuot nukentėjusįjį, pult ant žemės. Greit atsipeikėjęs, vėlei stojo kovon, ir vėlei nukirto eilinį grifą - smūgiu perrėžė galvą beigi kaklą į dvi lygias dalis (vat iš kur tos legendos apie dvigalvius ar devyngalvius padarus). Gūsis tuo tarpu tokiu pat gūsiu nugūsino Vadą, na o ir aš sekdamas pavyzdžiu pradūriau sąvajį priešininką. Tik kad anis mane anksčiau... - paleido žarnokus mano šiltuosius...

Susmukęs ant smėlėtos žemės tvardžiausi, susiėmęs užu žaizdos dar šaukiaus švyturio baltijos, po to daktaro gūsio, galiausiai ir šviesos tunelio gale žaibanto. Iš visos Šv. Trejybės atėjo du pirmi nuo galo - vitalistas kažką lopė replikuodamas „intestinum tenue nepažeista, ileum pilnos, va tik aorta abdominalis pažeista joptavjumat"; o magas-dvaselė vis mojo kaulėtu piršteliu iš aukštai - „ateik, yr da vietos, ateik...". Netekau sąmonės.