Žaidimo sistema: Kariai ir Magai (III karta)
Žaidimo meistras: DEMONAS

Veikėjai:
ALTARAS - elfas pėdsekys;
PADRĖ - elfas karys;
TAMYRAS - elfas vitalistas;
ŪŽAS - vabalokis karys.

Mes buvome keturi. Keturi karalystės samdinių armijos kariai, kiekvienas su savo praeitimi, savo likimu ir savo svajonėmis bei troškimais, aplinkybių nubokšti į Ntosios karalystės samdinių armijos Ikstojo pulko Ikstąją kuopą.

Mūsų vadas, elfas, save skambiai vadinantis gydytoju, kažkada buvęs smuklininkas Tamyras pagal savo norus pas mus atliko sanitaro funkcijas, t.y. reikalui esant gydė, tvarstė, lopė ir montavo. Atsižvelgdamas į jo sugebėjimus, vėliau Užas jį neretai vadindavo veterinaru, jis Užą - pacientu. Žmogui su lakia vaizduote tai buvo gydytojas. Girdėjau kalbant, jog jis kažkada studijavo kažkokiame universitete, iš kurio po pirmo kurso buvo išmestas už girtuoklystes, tingumą bei pernelyg didelį potraukį moterims, alkoholiui bei kažkokiems grybukams. Buvau girdėjęs, jog Tamyrui užvalgius tų grybukų, į jo bendrabučio kambarį tiesiog per kapitalinę sieną bandė sulysti pulkas vaivorykštės spalvų dramblių krokodilų nasrais, nuo kurių jis gynėsi ąžuoliniu stalo dangčiu. Eidamas pro šalį dekanas pastebėjo tiesiog ant jo iš Tamyro lango atskriejantį tą dangtį, ir tai perpildė jo kantrybės taurę, juolab, jog tai buvo jau ne pirmas ir ne antras kartas. Tuomet šis įtartinas tipas mano gimtajame kaime ėmė verstis smuklininko amatu, tačiau biznis greit nutrūko, nes sudegė smuklė (sako, konkurentai neapsikentę padegė). Paskendęs skolose jis buvo priverstas sprukti iš kaimo ir prieglobstį atrado armijoje.

Kitas elfas - karys vardu Padrė taip pat buvo mūsų kaimo gyventojas. Tai buvo mano jaunystės laikų draugas, tinginys ir veltėdis. Padriukui (taip jį panos vadindavo) didžiausia mįslė buvo tokios sąvokos kaip „darbas", „ištikimybė", „pareiga" ir t.t. Reikia pasakyti, jog didžiausia Padrės gyvenimo palaima buvo paėsti, išgerti ir su bobomis gulėti. Vienu metu jį buvau įdarbinęs savo smuklėje virėju, bet teko išvyti, kuomet iš virtuvės ėmė sistemingai dingti nemaži kiekiai rūkytų mėsos produktų ir vyno. Beje, tik pačių geriausių... Padrė iš tiesų buvo daugiavaikis tėvas, tačiau nė vieno iš savo vaikų jis matęs nebuvo, o ir nenorėjo matyti. Kur jis gaudavo pinigų nuolatiniams savo lėbavimams man visada buvo mįslė, o lėbavo jis nuolatos. Kai nutariau keisti gyvenimą ir patraukiau į armiją, jis kažkodėl labai noriai prisidėjo prie manęs. Tai, beje, sutapo su vienos goblinės bei jos vaikų pasirodymu mūsų kaime, ir kažkodėl būtent Padrės kieme.

Aš, tuo pat metu kaip ir Tamyras, verčiausi smuklininko amatu ir labai vertinau sveiką konkurenciją. Būtent todėl pastarojo buvau nepagrįstai apkaltintas jo smuklės padegimu (dievas mato, nedariau to!). Reikalai ėjosi nekaip, tad biznį greitai teko nutraukti. Gyvenau kaip padorus elfas, na, buvo šiokių tokių klystkelių, na, pakvailiodavom gegužinėse su Padre, kartais pasisavindavom ką nors svetimo, bet tik šiaip, dėl juoko. Po ne visai pavykusios smuklininko karjeros nutariau, jog mano bajoriška kilmė (nepamenu tiksliai, kaip nustačiau esąs bajoras) neleidžia man dirbti, tad taip po truputį ir bajoravau. Galiausiai tėvas pareiškė, jog esu tingnys, veltėdis, valkata ir banditas (kaip ir mano draugai, pridūrė), įbruko į rankas surūdijusį senelio kardą, duonos puskepalį bei gabalą mėsos ir stūmė pro duris. Nežinodamas kur dingti, kartu su Padre patraukiau į armiją. Ten įsidarbinau pagal seniai primirštą specialybę - pėdsekiu.

Ketvirtasis mūsų ginklo brolis, Užas, buvo kiek kitoks. Tai, kaip jis pats pasakė, buvo labai aukštas šlykštaus žvėriško veido vabalokis, gauruotas ir baisus. Apie save jis vengė daug kalbėti, tačiau bėgiojančios akys sakyte sakė, jog įstatymas jam nėra pats geriausias draugas. Apie vaikystės išdaigas bylojo gausiai randais išvagotas kailis bei nuskeltas iltinis dantis. Sykį prie butelio šiaip jau nekalbus Užas išsitarė, jog kadais vertėsi šarvininko amatu, vėliau orkų antpuolio dėka pakliuvo į nelaisvę ir mieste buvo parduotas į klajojantį zoologijos sodą. Ten jam sekėsi pusėtinai, kol zoosodas atvyko į vabalokių gyvenamas vietoves ir Užas, kaip nepaklausi prekė, buvo nurašytas į nuostolius ir paleistas be kąsnio pilve ir varioko kišenėje klajoti po platųjį pasaulį. Badas, kaip sakoma, ne brolis, ne pusbrolis ir išvis ne giminė, tad Užui teko kelis kartus truputį nusidėti prieš įstatymą, kurio privengdamas jis ir pakliuvo į armiją. Ir taip tapo jis kariu.

Armijoje mes greitai susidraugavome. Sąlygos buvo visai nieko, jeigu ne nesibaigiančios treniruotės ir ankstyvas kėlimasis. Mes, tiesa, ne itin ir stengėmės tapti kvalifikuotais kariais. Padrė kiauras dienas kaip širšė apie pernokusią kriaušę sukosi virtuvės prieigose, Tamyras pridvisusią sanitarinę palapinę vis stengdavosi iškeisti į „Pas storąjį gobliną" (vietinė knaipelė), jam mielai talkindavo pusiau žvėris Užas, aš, vis dar pykdamas už šmeižtą dėl sudegusios smuklės, prie Tamyro nesidėjau - sargybos būdelėje su budėtojais lošdavau kauliukais. Seržantas, beje, labai mylėjęs VISAS moteris mums nuolatos priekaištavo, jog kai mūsų nereikia, nuolatos pinamės po kojomis, o kai reikia, tai ir su žiburiu nerasi. Tai mes jam aiškinome aplinkybių sutapimu (šią frazę Tamyras išmokė), bet seržantas turbūt arba nelabai tuo tikėjo, arba nežinojo, kas tos aplinkybės, nes nuolatos rėkė kaip kenčianti siela pragare ir vadino mus visokiais negražiais vardais.

Mūsų grandis su grandiniu Tamyru priešaky buvo pavyzdinė - ją visiems pateikdavo kaipo grandį, kokia ji neturi būti. Barė mus kad ginklai nenušveisti, kad tinginiai esame, kad vaikštom apiplyšę ir purvini, kad geriam labai daug. Bet visa tai, kaip mes kolektyviai nutarėm, buvo niekingas melas ir šmeižtas.

Taigi, stūmėme po truputį savo nuobodžias dieneles, kol ėmė sklisti po miestą negeri gandai. Esą, kažkokie senieji dievai atgimė, esą, sukilimas bręsta ir panašios nesamonės. Be abejo, niekas į tai rimtai nežiūrėjo.
Kai man, pėdsekiui ir miškų vaikui miestas jau buvo iki gerklės įkyrėjęs ir galvojau sprukti į miškus, vieną rytmetį į mūsų kuklią buveinę užsuko tasai nenaudėlis seržantas. Per sudaužytų ąsočių krūvas vargais negalais prasibrovęs iki kambario vidurio jis visa gerkle sustaugė. Tai reiškė, jog reikia keltis. Visi keturi, kamuojami įkyrių pagirių vargais negalais išsivertėm iš lovų. Tamyrui kažkodėl pasivaideno, jog tai smuklininkas skolos reikalauja, ir jis įsivaizduojamam smuklininkui (iš tiesų seržantui) parodė nepadorų gestą. Seržantas sustaugė dar baisiau. Kai visi daugiau mažiau ėmėme orientuotis aplinkoje, mums buvo išaiškinta, jog šią naktį teks patruliuoti mieste. Tai buvo išties negerai...

Apie pietus visi atsipagiriojom. Naktinis patruliavimas praėjo gana ramiai, stengėmės save saugoti, ir tai mums pavyko. Kitą dieną irgi leidome gana įprastai, t.y. valgėm, gėrėm, leidom vienas kitą per dantį ir kitokiais būdais pramogavom. Taip praėjo dar viena diena.
Miegoti nesinorėjo. Visą naktį prarymojau prie barako lango, žvelgdamas į miegančius nakties tolius bei padūmavusį žvaigždėtą dangų. Rytą, kuomet laikrodis jau rodė aštuonias, vienas po kito atsikėlė mano ginklo draugai. Trumpai pasitarę, nusliūkinom paėsti į kareivines, iš ten, riaugėdami ir žagsėdami, pasukome pas kalvį. Padrei šarvų mat geresnių prisireikė. Kalvis gyveno už kelių kvartalų, tačiau žygiuodami lengvu kareivišku žingsniu, pasiekėme jį greitai. Kalvis iš pirmo žvilgsnio priminė lokį, buvo beveik tokio pat augumo kaip mūsų Užas, tik nepalyginamai stambesnis. Aplink trainiojosi dar kažkoks pienburnis, atseit - pameistrys. Parodėme kalviui savo viršininko raštelį, tas neskubriai (oi kaip nagai niežtėjo jį paraginti, kaip esame pripratę!) nusimetė velniai žino kada skalbtą, neaišku kokios spalvos ir iš ko padarytą (atrodo, odinę) prijuostę, išsliūkino į lauką ir, vargiai slebizavodamas, perskaitė tą raštą.

Lakoniškai burbtelėjęs „ateikit po trijų dienų" nusisuko ir vėl nusliūkino prie savo darbų, tarsi mūsų čia nė nebūtų. Toks elgesys mane galutinai įsiutino, ir tik mano draugų dėka kalvis nenukeliavo į kitą, daug geresnį ir gražesnį pasaulį.

Neturėdami aiškaus veiksmų plano, patraukėme namo. Nuo kalvio žaizdro karščio gerokai perdžiūvo gerklė, tad vis mąsčiau, jog būtų gerai tą gerklę kur nors sudrėkinti. Buvau betraukiąs į pirmą pakliuvusią smuklę, bet draugai puolė atkalbinėti, esą ši smuklė pasižymi labai jau nekokia reputacija (tai jiems taip atrodė - man ji visai nieko). Kol eidami ginčijomės, reikalas išsisprendė pats - pamatėme link mūsų eržilo šuoliais lekiantį kažkokį naujokėlį iš kareivinių, paskubomis besisegiojantį šarvus, kuris sustaugė, esą mes privalome nedelsiant prisistatyti į kareivines, atseit, neramumai ir visuotinė mobilizacija. Tą akivaizdžiai bylojo ir iš visų pakampių link kareivinių lekiantys kariai - normalios kondicijos, girti, pagiringi, dar nuo nežinia ko apsvaigę, eiliniai, puskarininkiai ir karininkai... Kaip dievą myliu, tikrai mačiau mūsų seržantą, išlindusį vienmarškinį iš viešnamio ir paslapčiomis patvoriais skutantį į kareivines...

Tokia valdžios savivalė nuoširdžiai papiktino mūsų grandies smogiamąją dalį, kurią sudarė Užas su Padre. Neatsiliko ir Tamyras, antrinau jiems ir aš, Altaras.

- Mums šiandien laisva diena, ir mes nieko neprivalome klausyti, - pareiškė pasipūtėlis Padrė, reikšmingai kasydamasis savo talpią gerklę, atseit, reikia kur nors bent sykį padoriai prisiryti.
- Prasimušam pro vartus ir bėgam miškan, - netiesiogiai palaikė Padrę Užas, staiga užmiršęs savo norus dar palėbauti mieste ir miško troškimu palaikydamas mano nesenus norus.
- Lendam kur nors toliau nuo valdžios akių ir pralaukiam, kol baigsis visos tos nesąmonės, tada išlysim, sakysim, nieko nežinojom, - pasiūlė mūsų šundaktaris, apsišaukėlis šarlatanas, nežinia kodėl grandiniu paskirtas Tamyras.

Aš laikiausi nuomonės, jog reikia šturmuoti smuklę, visus ten esančius girtuoklius, jų tarpe ir smuklininką išskersti ar uždaryti kur rūsyje, smuklėje įsitvirtinti ir laikytis, kol baigsis neramumai ir vėl galėsime į dienos šviesą išlysti. Kolegos man tuoj pat priminė negailestingą karinį tribunolą, labai nepakančiai žiūrintį į taikių gyentojų žudymą bei karinės drausmės pažeidimus.

Prasidėjo karšta diskusija, mūsų vadas Tamyras, visiškai nebesukontroliuodamas savo pavaldinių, t.y. mūsų, plūdosi kaip turgaus boba, iš kurios užvakar vogėm silkes. Mes neatsilikome. Galiausiai tribunolo baimė nugalėjo, ir mes, keikdami neteisingą pasaulį, dar neteisingesnę vyresnybę ir jau visai sąžinę praradusius sukilėlius be nuotaikos nusivilkome į kareivines.

Kareivinėse buvo visiška betvarkė. Visi lakstė pirmyn - atgal, kažkas klykė, kažkas bandė vadovauti (tokių, beje, buvo daugiausia) kol barzdotas kapitonas šiaip ne taip įvedė kažką panašaus į tvarką ir išrikiavo visą garnizoną kareivinių aikštėje.

Kapitono lūpomis buvo išrėžta pakili kalba mums, karaliaus, dievo ir tėvynės gynėjams. Esą padėtis mieste iš esmės nekontroliuojama, karalius beveik slapstosi, jo rūmų kompleksas paimtas šturmu, nacionalinė gvardija demoralizuota ir priešinasi tik dėl akių, karaliaus asmens sargyba visiškai sumušta, vietiniai gyventojai masiškai pereina į sukilėlių pusę, ypač įnirtingi mūšiai vyksta ties šiauriniais miesto vartais, pavienės grupelės prieš daug skaitlingesnį priešą vis dar beviltiškai kovoja apie karaliaus rūmus... Ir mums, narsuoliams, paskutinei karalystės vilčiai ir neprilygstamiems ginklo meistrams (tik prieš tris dienas tuos ginklus į rankas paėmusiems) tenka garbingas baudžiančios teisingumo rankos vaidmuo.

Vienas būrys tuoj pat tekinas nulėkė link tų vartų. Mūsų seržantas (tas pats, kur mačiau iš viešnamio sprunkantį) puolė aiškinti, atseit mums, valkatoms, kaip ligi šiol nepatyrusiems pralaimėjimo kartėlio, buvo suteikta nepelnyta garbė vadintis ypatingos paskirties samdomos armijos būriu (YPSAB), dėl ko turėsime įvertinti šį pasitikėjimą ir labiau negu kiti rizikuoti savo mums taip brangiais kailiais. Nužvelgęs akimis tą YPSAB nutariau, jog esam panašesni ne į armiją, o į pakelės plėšikus. Ne vienas praeity jais ir buvo. Mes su Užu paleidom keletą kandžių replikų karaliaus, karalystės ir seržanto atžvilgiu. Šis turbūt buvo pripratęs prie tokių incidentų, tad tiek tepešėm, jog gavom pažadą, jog jei dar burnosim, visas būrys gaus rykščių. Ginklo broliai pradėjo į mus žvairuoti nieko gero nežadančiais žvilgsniais. Teko taikytis prie kolektyvo, sutramdyti savo maištingą prigimtį ir nutilti.

Taigi, mūsų neišskiriamoji ketveriukė, vadovaujama Tamyro, gavo įsakymą „išvalyti" kažkokius rūmus, kuriuose jau, atrodo, šeimininkavo sukilėliai. Patraukėm į tuos rūmus vildamiesi, jog plėšikų ten jau neberasime. Užas, bebėgdamas kartu su visais, nuo vieno iš daugybės čia besimėtančių lavonų dar suspėjo nurengti apsiaustą su sukilėlių atributika - emblema, panašia į keturlapį dobilą be kotelio. Prilėkėme rūmus (vėliau nusprendžiau, jog tai turbūt savivaldybė). Tamyras bandė kažką kerėti ir eilinį kartą apsijuokė. Nesėkmes aiškino kažkaip nesuprantamai, apie kažkokias „labai aukštas tvermes" kažką susimąstęs vapėjo... Man atrodo, jog jis išties nelabai ką ir moka. Padrė su Užu, turbūt, irgi panašiai mano.

Spjovę į jo kerėjimus, atsargiai įlindom į rūmus. Mūsų bjauriausi įtarimai pasitvirtino - čia vis dar kažkas buvo ir vis dar kažkas vyko - kažkur viršutiniuose aukštuose girdėjosi kautynių garsai - kažkas žvangėjo, kažkas rėkė lyg pjaunama kiaulė, kažkas vaitojo ir aimanavo...

Sekdami nuojauta „valymą" pradėjome nuo pirmo aukšto. Rūmai išties atitiko savo vardą - kur kambariai buvo neišplėšti, mėtėsi didžiulės sidabro žvakidės, dubenys, šiaip visokio gero buvo galima rasti. Visų akys sublizgo. Užmiršę savo kilnią misiją, puolėme „rūpintis rytdiena", t.y. viską, ką radome vertingesnio, kimšti į savo kelionmaišius. Šis mūsų poelgis dar sykį patvirtino, jog žmonės esame apdairūs ir ūkiški - kam tiek gero veltui pragaišinti. Ponams tai vis tiek to pinigo netrūksta, vėl nusipirks, o mums gali tokie dalykai rimtai praversti. Alyvos į ugnį šliūkštelėjo ir Padrė, išsitaręs, jog žino kur galima palankiu kursu parduoti visokius daiktus. Savo bebundančias sąžines užgniaužėme patys sau tardami, jog vistiek viską sukilėliai paglemš.

Taip visapusiškai „valydami" patalpas užsiropštėme iki antro aukšto. Čia vis dar kažkas žvangėjo - vis dar vyko muštynės. Nusprendę, jog karalius karalium, karalystė karalyste, o nors kažkokia tvarka turi būti, patraukėme link priešo. Plačiai atlapojus eilines duris, už kurių išgirdome kažkokius keiksmus ir duslų krintančio kūno garsą, pamačiau vidurį kambario bestovinčius du įtartinus tipus. Tai, be jokios abejonės, buvo sukilėliai - apsiaustai su skiriamaisiais ženklais (skirtingai negu mūsų, visai švarūs), pašaipūs sužvėrėję žvilgsniai, o ypač kalavijai ir skydai man visai nepatiko.

Į kovą tuojau pat puolė mūsų smogiamoji pora - Padrė ir Užas. Padrė tai darė garsiai kažkuria žmonių kalba (tiesą sakant, niekas jos nesuprato, pats Padrė - irgi) riaumodamas „Mačy kozlooov!!!". Aš tikėjausi ramiai pralaukti užnugaryje. Tamyras, remdamasis savo kaip vado bei gydytojo teise, panašu, irgi. Taigi, mūsų kalavijų meistrai stojo į mūšį. Užui sekėsi pusiau su bėda, Padrei - prastai. To buvo galima laukti, kadangi po pirmo Padrės smūgio ėmė aiškėti tų dviejų tipų įžūlumo priežastis - kalavijas pataikė į krūtinę, ir pasigirdo garsas, tarsi kas būtų smogęs į tuščią skardinę nuo taip kareivinėse įgrysusių teftelių. Tokiuose reikaluose patyręs Užas suklykė, jog įtaria vientisą kirasą. Tai mums buvo labai nemaloni žinia.

Padrė gavo stiprų smūgį į plaučius ir susverdėjo, tačiau išsilaikė ant kojų. Kaip vėliau sužinojome, buvo prakirsti keli šonkauliai ir plautis, o tai jau ne juokas. Situacija darėsi vis keblesnė. Tuomet į mūšį stojau aš, tuo sudarydamas Padrei sąlygas atsitraukti. Tvojau niekšui savo dvirankiu kalaviju - jokio rezultato - kirasos nepramušiau. Tuo tarpu kažkas iš užnugario tvojo man, ir labai sėkmingai, pasakyčiau. Nugarą suskaudo. Padrė it sumuštas šuo, pabrukęs uodegą, kažkur spruko. Laimei, sekantis smūgis man pavyko - tipą, kuris puolė mane iš užnugario, paklojau vietoje smūgiu į krūtinę, net jo kirasa nepadėjo. Tuo tarpu Užas užplumpino savo priešininką, dar sekančiu smūgiu - aš nudaigojau ir antrąjį. Mūšis buvo baigtas rezultatu 3:0.5.

Tamyras pagaliau irgi baigė veltėdžiauti ir gavo darbo. Vyko sunkus Padrės gydymo procesas. Sunkus ir nelabai nusisekęs, nes pagydytas Padrė jau nebebuvo tas žvalus, sveikata trykštantis elfų jaunuolis. Tai buvo sukriošęs, dusulingas, vos bepasivelkantis, it metų naštos užkamuotas senis.

Nieko nepadarysi, vilkomės toliau. Vienoj didokoj salėj radome keturis nustipintus sukilėlius ir du tiek pat negyvus sargybinius bei pusgyvį žmogėną, panašu, bajorą kažkokį. Kol Tamyras, taikydamas savo abejotinus sugebėjimus bandė jį sulopyti (o lopyti buvo ką - nupjauta pusė žandikaulio, nukirsta ranka, sužalota koja) Užas, apniktas baisių įtarimų jog sukilėliai apsimetinėja negyvais, pjaustė jiems gerkles. Ne be reikalo - vieno kūne gyvybė dar ruseno.

Tamyras, pasirodo, nebuvo toks nevykėlis, kaip mes manėm. Tą pusgyvį senį sulopė, net ant taburetės pasodino. Sutvarstytu žandikauliu, tiesa, tas nieko neprakalbėjo ir ne kažin kiek informacijos iš jo mes beištraukėm. Išsiaiškinom, jog tasai nudėjo tris sukilėlius, kiek jų dar liko - nežino, ir patarė mums medžioti likusius. Medžioklė tęsėsi.

Pagal geriausias užkariautojų tradicijas slankiojom po kambarius ir viską daužėm bei niokojom (tiesą sakant, tai dariau aš vienas - kiti dorai plėšikavo). Tiesiog smagumo dėlei. Galiausiai užsivilkom į trečią aukštą. Vienoje salėje aptikome tai, nuo ko plaukai ant galvos pasišiaušė ir dingo tikėjimas geruoju žmonijos pradu - vidury kambario stovėjo didelis obsidianinis kryžius, kurį Užas pasiūlė nukirsti. Pasitarus, pasiūlymas buvo atmestas - ginklai atšips, o ir kur tu jį parduosi? Aplink kryžių žioravo žarijos, pašaliais stovėjo stalai, nukrauti visokiais neaiškiais įrankiais (Tamyras dalį jų priglobė - ne iš godumo, tiesiog instinkto vedinas, sakė, medicinoje pravers).
Bet savaime suprantama, visų akis prikaustė tai, kas buvo ant kryžiaus. O ant jo pririšta kabojo visai nieko pana - stuomeninga, oda - šilkas, kojytės kaip nutekintos, o svarbiausia - nuoga. Tiesa, bendrą įspūdį gadino tai, jog ji buvo labai nukankinta, ir panašu, jau nebegyva. Užas niekaip negalėjo susitaikyti su jos mirties faktu, tad norėdamas būti tikras, metė į ją samtį. Smūgis buvo geras, galva tik sutabalavo. Daugiau judesio nebuvo, tad nutarėm - nebegyva. Humaniškumo vedinas, aš nutariau ją nukabinti ir gražiai palaidoti. Užas man entuziastingai pritarė (prašome netikėti tuo, ką girtas Padrė pliauškia smuklėse - tai jis nekrofilas, o ne mes). Po žarijas braidyti noro nebuvo, tad ant jų užvertėme stalą. Jis tuoj pat niekšiškai užsiliepsnojo, palaidodamas saldžiausias mūsų (t.y. Padrės) svajones. Pana, beje, kažkodėl nedegė. Nukiūtinom ieškoti Padrės su Tamyru, kurie kažin kur prapuolė. Suradom juos gretimame kambaryje. Tuoj pat visų dėmesys nukrypo į kraujo šliūžę, besitesiančią nuo kambario su kryžium. Puolėme sekti ta šliūže.

Besekant nusileidome iki pirmo aukšto. Ten buvo kažkas panašaus į bažnyčią, kurios gilumoje pamatėme dar tris sukilėlius, kurių vienam iš kojos kapsėjo kraujas. Kadangi jie liko kurti mūsų pasiūlymams pasiduoti, vėl teko viską spręsti ginklu. Aš, Padrė ir Užas stojome į mūšį, Tamyras, pasislėpęs po suolu stebėjo, kaip pasisuks įvykiai. Užas savo priešininką visai neblogai spaudė, kliuvo ir jam pačiam. Aš išsyk gan solidžiai gavau į kailį, kas paskatino susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Tamyras, prieš tai pagelbėjęs Užui, puolė padėti man, bet kažkur po suolais pametė kūjį. Kol jo ieškojo, tiek aš, tiek Užas pribaigėme savuosius. Padrės priešininkas, nors ir sužeistas, kovėsi kaip liūtas (toks didelis plėšrus savanų žvėris), ir nežinia kaip būtų viskas baigęsi, tačiau jam padėti prišoko Užas. Taip niekingai puolamas priešas nebespėjo gintis ir lemtingas Padrės smūgis nutraukė jo žemišką egzistenciją.

Bažnyčioj nieko labai nesiaubėm - nieko gero ir nebuvo. Teko eiti toliau. Atidarę dideles dvivėres duris, išvydome visai nemažą patalpą, kurios vidury dunksojo didžiulis tamsus akmuo, vienoje pusėje - laiptai į viršų, kitoje - kažkokios durelės. Bet svarbiausia, jog išvydom lyg kokį šešėlį, kuris labai neaiškiai šmėkštelėjo mums prieš akis ir pranyko už tų durelių. Aišku, žingeidumas visus skatino kuo greičiau tas dureles atidaryti. Padrė su Užu savo plačiais, sunkaus darbo neišvargintais pečiais tuoj užgulė tas durikes, jau buvo beatidarą, bet ten buvo kažkas stipresnis už mūsų susnelių dvejetą, stumtelėjo, ir durys vėl užsitrenkė. Keikdamasis nuėjau jiems padėti, bet padėti taip ir neteko.

Nuo laiptų pusės atzvimbė du tomahaukai, vienas taikytas turbūt Tamyrui, o kitas tikrai man, nes, skirtingai negu Tamyras, aš tai labai skaudžiai pajutau viena iš savo kūno dalių (vėliau kurį laiką nemėgau sėdėti). Visi darniu būreliu puolėm persekioti niekšus, bet jie kažkur antrame aukšte prapuolė kaip į vandenį.

Sugrįžome atgal pikti kaip velniai. Bjauru kovoti su priešu, kuris, užuot stojęs į dorą mūšį, nuolatos slapstosi. Padrę aplankė genialumo akimirkos, ir jis nutarė užremti tas prakeiktas neatidaromas duris sunkiu suolu iš bažnyčios, tik tikrai nežinau kam, nes durys atsidarinėjo į kitą pusę. Turbūt pirmas iš kitos pusės atidaręs duris turėjo gauti suolu per galvą. Tačiau suolas buvo sunkus, Padrė lengvas, Tamyras žioplas ir neatsargus, ir viso to pasekmė buvo suolo užvertimas ant Tamyro kojos. Šis pradėjo dar labiau keiktis negu įprastai ir šokti kažkokį nežinomą šokį, kai šokinėjama ant vienos kojos. Praėjus pirmajam išgąsčiui prižadėjo kareivinėse Padrei prikirpti išdavystę ir sabotažą, dėl ko jį neabejotinai pakarsią. 

Tai, kas vyko toliau, mums visiems išskyrus Padrę sukėlė baisius įtarimus, jog pastarasis bus užvalgęs kokių negerų grybukų arba užrūkęs ne tokio tabako. Pirmiausia Padrė griebė tą nelaimingąjį suolą, tėškė jį ant šono prie laiptų, tuo sudarydamas lyg ir kokią priedangą (tai dar buvo logiška) ir pasislėpė nuo mūsų (tai sukėlė baisius įtarimus išdavyste, nes taip jis visai nesisaugojo nuo priešo). Kiek pagulėjęs, Padriukas nulėkė bažnyčion ir ten toliau durniavo, gaila, gerai nematėm.

Kai Padrei praėjo siutas, vėl nutarėm užkopti į viršų, ir vėl nieko neberadom. Bet tai vis dėlto buvo į naudą, nes nulipę nelemtąsias duris radom atviras. Įlindę į tą kambarį pamatėm vidury, grindyse kažkokį dangtį. Jį vargais negalais pakėlus (oi sunkus buvo!), pamatėm laiptelius, kuriais nusileidę patekom į rūsį. Tai, ką ten pamatėm, užuodėm ir visokiais kitokiais būdais pajutom, priminė man vaikystėje senelės sektas pasakas apie tolimas stebuklingas užjūrio šalis. Tokios gausos kumpių, dešrų, daržovių ir kitokių gėrybių dar nebuvau matęs. Kaip vėliau, jau gebėdami blaiviai mąstyti supratome, tai buvo maisto sandėlis. Tamyras stovėjo išsižiojęs, su per smakrą nudrykusia seile ir buku žvilgsniu spoksojo į dešrų virtines. Pusžvėris Užas galingu šuoliu šoko prie kubilo su kumpiais ir į pirmą pasitaikiusį suleido savo geltonas iltis. Kareivinių atliekos, kuriomis mus šerdavo tris kartus per dieną, buvo užmirštos. Nutarėm ir mes gerai pagyventi. Prasidėjo puota. Vienintelis Padrė susitvardė, ir kiek užkandęs nusliūkino saugoti mūsų linksmybių.

Numalšinus alkį buvo susidomėta statinėmis, nuo kurių dvelkė nedviprasmiškas brangaus, išlaikyto vyno kvapas. Puolėm sprogti. Kiek išgėrus kilo mintis pamiklinti ranką ir surengti trofėjinių tomahaukų mėtymo varžybas. Kažkas kvailai pasiūlė kaip taikinį naudoti Užo skydą, ir šiai minčiai buvo entuziastingai pritarta. Turnyrą laimėjau aš. Visą tą laiką gėrėm, ir mūsų vadas Tamyras jau vos ant kojų besilaikė, tačiau pareikalavo persikauti, atseit, laimėjau atsitiktinai. Kadangi skydą sudirbom taip, jog jis betiko nebent kaliausės skrybėlei, visų akys nukrypo į manąjį. Nedaviau. Buvo nutarta taikinį nupiešti ant statinės su svogūnais šono. Vėl įvyko turnyras, kurio metu Tamyras pagaliau nebeišlaikė ir nutrūko. Tiesa, trumpam nubudęs taip šveitė kirvį, jog tas smigo į taikinio centre styrantį Užo ginklą, bet tokie stebuklingi metimai visgi nesutrukdė vėl man nugalėti.

Jau visai pasigėrėm ir mes su Užu. Nutarėm eiti miegoti. Užas pasikasė po kumpiais, aš įsirausiau į raugintų kopūstų statinę. Spjovęs į priešus sugrįžo Padrė, pareiškė, jog mus šiam rūsy užrėmė ir patekom į spąstus, suvalgė pusę dešros ir taip pat užlindo už statinių miegoti.

Rytas ir visuotinis nubudimas buvo palydėtas nežmonišku, kraują gyslose stingdančiu riksmu. Kaip vėliau išsiaiškinome, tai skerdžiamos kiaulės balsu sustaugė Užas. Iš už statinių išlindo užsimiegojęs Tamyras, iš raugintų kopūstų pagiringą ir skaudančią galvą iškišau aš, ir pamačiau jau iki skausmo pažįstamą vaizdą: prie vienos iš daugelio statinių visu gražumu, su žvilgančiais kalavijais rankose stovėjo Užas, o link jo nuo įėjimo bėgo du jau matytais apsiaustais pasidabinę neūžaugos. Mus taip išgąsdinęs Užo staugimas, pasirodo, buvo pagalbos šauksmas. Kažkur tiems nenaudėliams už nugarų išdygo ginkluotas Padrė, Tamyras irgi metėsi į mūšį. Kadangi man vietos nelabai užteko, tad likau stovėti kur stovėjęs, ir tik vėpsojau, kaip mūsiškiai be didesnių pastangų galabija priešus. Užas vienam nukirto ranką, tas sukniubo ir daugiau jau nebekilo. Kitas sulaužė savo kalaviją ir rimčiau pasipriešinti Padrei jau nebesugebėjo. Išpurčius jų kišenes paaiškėjo, jog ir vėl jie neturėjo nieko gero. Nutarėm lipti lauk iš to sandėlio. Užas bandė nuristi dangtį, tačiau jo pastangos pasirodė bergždžios: dangtis buvo kažkuo labai sunkiu užremtas. Bandymai dangtį sukapoti rezultatų irgi nedavė.

Kol vyko sunkus dangčio atidarinėjimo procesas, mudu su Padre kitam rūsio gale išgirdom kažkokius neaiškius garsus ir nusliūkinom pasižiūrėti. Neaiškūs garsai, pasirodo, buvo akmenų, kažkokiu nepaaiškinamu savaiminiu būdu byrančių iš sienos, dunksėjimas į grindis. Padrė pareiškė, esą siena vykdo savidestrukciją. Aš, tiesa pasakius, nieko nesupratau, bet sutikdamas pakinkavau galvą. Turbūt Padrė nė pats nebesuprato, ką pasakė. Paspoksojęs į sieną, Padrė apsisuko ir nuslinko atgal. Aš likau toliau spoksoti į sieną.

Tamyrui, Padrei ir Užui pagaliau pavyko nustumti dangtį. Jie tuoj pat išgirdo mūšio garsus. Ten dar du sukilėliai bandė užplumpinti kažkokį mažą, nupiepusį, su mūsų būrio skiriamaisiais ženklais liliputą. Užas nutarė padėti kolegai, lindo į viršų, bet vienas priešų, ginkluotas didžiuliu dvirankiu kirviu, pastebėjo šį manevrą, prišoko ir tvojo Užui į snukį. Smūgio būta stipraus ir gerai nutaikyto, nes kirvis vos nepadalijo galvos į dvi dalis. Užas, be abejo, mirė vietoje. Laimei, kirvis įstrigo kaukolėje, ir kniubdamas Užas, dar už kojų trūktelėtas Padrės, į apačią nusitraukė karštligiškai į kirvį įsikibusį priešą. Ten jau jį be didesnių problemų užplumpino Padrė su Tamyru. Padrė, atlikęs šią visuomenei naudingą darbą, kopė padėti tam mažajam. Kaip vėliau papasakojo Padrė, tasai buvo irgi ne iš kelmo spirtas. Bežiūrint liliputas (pasirodo, visai ne liliputas, o paprasčiausias gnomas) pradėjo skeryčiotis ir kažką burbėti. Po to akimirką sustingo, atkišęs į priekį rankas, ant pirštų galų susiformavo raudonas virpantis burbuliukas, ir nulėkė link priešo. Ten sprogo, ir sukilėlį apgaubė liepsna. Degė drabužiai. Nelaimėlis vargais negalais užsigesino, voliodamasis ant grindų.

Kol Padrė suskubo į pagalbą, gnomiukas dar porą sykių atliko jau aprašytąjį veiksmą, tačiau šįsyk nesėkmingai. Matyt, jam būtų buvę riesta, bet prišokęs Padrė vienu smūgiu jį pribaigė.

Gnomą Tamyras nutarė prijungti prie mūsų išretėjusio būrelio. Jis, kaip atliekantis gydytojo funkcijas ir dar šio bei to pramokęs studijų metu, bandė lopyti Užą, tačiau pastangos vaisių nedavė. Užas, net ir po visų būrimų, liko toks pat negyvas kaip ir tas kumpis, kurį vakar suėdė.

Fiziškai išsekęs Tamyras daugiau iš naujo gaivinti Užo nebevaliojo, ir gan greit įmigo giliu kiaulišku miegu. Išsimiegojęs vėl ruošėsi bandyt pagydytojauti Užo labui, bet matyt nelabai pasitikėjo savo jėgomis, nes išsyk pareiškė, jog nieko nebus. Bet jam vis dėlto pavyko, kaip jis išsireiškė, „įvyko stebuklas". Užas pamažu ėmė kvėpuoti, bet neatsibudo. Tinginys Tamyras matyt manė, jog atliko kaži kokį žygdarbį, tad vėl nuvirto ant grindų ir užsiėmė tuo, ką geriausiai mokėjo - užknarkė.

Aš tuo metu sergėjau paslaptingąją sieną. Akmenys vis krito ir krito, kol galiausiai atsivėrė visai nemažų parametrų kiaurymė. Kvailas nepasirodžiau ir galvos ten nekišau, bet ir neprireikė. Kiek palaukus, iš skylės išlėkė kažkoks daiktas ir nukrito ant grindų, o kambary tuoj pat parūko balti dūmai. Pasklido smarvė kaip nuo seniai skalbtų autų ar pagiringam Užui iš gerklės, bet buvau pripratęs. Gi mūsų naujasis pažįstamas, tasai mažius, Kopolas vardu, turbūt prieš tai nelabai užgrūdintoj grandy tarnystę tėvynei ėjo, nes išsyk brinktelėjo ant žemės ir nualpo. Matyt, buvo pratęs per daug gerai gyventi. Kaip atsipeikėjęs sukliedėjo, tai esą buvę labai stiprūs kerai, bi ar kažkas panašaus. Pamaniau, kad po gero žygio mano autai irgi bi kerus skleidžia, bet iš prigimties būdamas mandagus, nutylėjau.

Taigi, laukiau prie tos skylės toliau, ir mano kantrybė buvo atlyginta. Netrukus pamačiau išlendant galvą, kuri mėgino dairytis, bet to padaryti jai nesuteikiau galimybės ir daug nemąstęs tvojau galvai savo sunkiu kalaviju. Pataikiau tiesiai į koserę, ir apatinis žandikaulis, paplūdęs krauju, atvipo. Galva tuoj pat padarė atitinkamas išvadas ir dingo iš akiračio. Trokšdamas keršto už tą neapsakomą smarvę, aš galvą nusivijau. Ir tada pamačiau, ką gi slėpė tie nelemtieji akmenys. Tai buvo tunelis, požeminis koridorius, kuris ėjo tolyn kiek akys užmatė (tiesa, tamsoj jos matė ne kaži kiek), o tiesiai priešais mane stovėjo du apsimuturiavę tipai. Vienas, gniauždamas kalaviją, kita ranka statė į vietą žandikaulį (iš to padariau išvadą, jog įžūlioji galva priklausė jam), kitas karingai kratė didžiulį kovos kirvį.

Tada padariau taktinę klaidą, ir ginkluotas katana bei skydu, kupinas puikybės ir pasitikėjimo savimi puoliau įsibrovėlius. Visa laimė, jog sustaugiau Padrei, jog atbėgtų man pagelbėti. Tada nemaniau, kad reiks, bet šiaip, iš atsargumo. Ne veltui. Sukaupęs visas jėgas tvojau vienam katana, bet kažkaip nenatūraliai lėtai viskas pavyko, pats nieko nesupratau. Anas vikriai išsisuko, ir galingu kirvio smūgiu sulaužė man raktikaulį. Smūgio būta baisaus. Priešininko turbūt būta gabaus pedagogo, nes po tokios pamokos išsyk supratau, jog reikia atsitraukinėti. Kitas, tasai pats galvos šeimininkas, sėkmingai spyrė man į pilvą. Tai mano abejones ar reikia atsitraukinėti pavertė giliu įsitikinimu, ir apsikabinęs ginklus, kliūdamas už akmenų, nusvyravau ten, iš kur atėjęs. Tamyro teigimu, atrodžiau kaip padauginęs garsiojo senio Anupro vyno, nes svyravau į visas puses kaip vėjo lankstoma nendrelė. 

Tuo metu pabudęs Tamyras žaibiškai įvertino situaciją ir puolė žadinti nuo smarvės ar nuo ko kito nualpusio „ugnies laidytojo" Kopolo. Nelabai sėkmingai, nes susipynė kojos ir ant mago jis užgriuvo, užtat efektyviai, nes tas akimirksniu atsibudo.

Tuo metu Padrė, atskubėjęs į mano riksmus ir pakeitęs mane kovoje, laikė frontą. Iš pradžių viskas buvo gerai. Jam nekliuvo, o pats Padriukas senovės laukinių papročiu daužė kardu sienas - panašu, jog įniršti mėgino. Turbūt nepavyko, nes metė kardą per petį ir vos nenupjovė man ausies. Tai būta klaidos, nes kažkuris iš priešininkų nušniojo jam koją ties čiurna. Griuvo mūsų karys. Kur negriūsi be pėdos. Puolė šliaužti lauk iš tos pragaištingos skylės, vis apgraibom ieškodamas savo kojos. Nerado.

Aš tuo metu kažkaip nenatūraliai užmigau rūsio kampe. Atbėgęs Tamyras mane nuvilko tolyn, iš skylės pagaliau iššliaužė Padrė, pavaišintas dar keliais kalavijo ir kirvio smūgiais, o į kovą stojo magas Kopolas.
Anie matyt to nesitikėjo, nes bėgti ėmė tik tada, kai nuo galingo ugnies sprogimo užsidegė drabužiai. Kopolas dar mėgino juos pribaigti, bet kažkas jam ten nepavyko. Priešas paspruko.

Tamyrui be didesnio vargo pavyko prilipdyti Padrei koją ir atstatyti sulaužytą mano raktikaulį. Pagaliau aplaužyti, apskaldyti ir nusikamavę nusliūkinom miegoti ir mes.

Užrašė elfas pėdsekys Altaras