Autorius: Deddem
Iš rusų kalbos vertė: Shizzar
Šaltinis: RPGWorld.ru
Tegyvuoja smuklės! O taipogi traktieriai, aludės, karčemos, tavernos, pubai, vyninės ir kitos įstaigos, be kuriu nebūna jokio nuotykio arba fentezi knygos. Tačiau... stop! O kodėl gi veikėjai elgiasi karčemoje kaip šiuolaikiniame restorane? Jų geriamas Luskanijos vynas turėjo supūti pusiaukelėje į šią įstaigą. Vienu žodžiu, netvarka. Reikia išsiaiškinti.
Taigi pradėsime, ko gero, nuo genezės, t.y. nuo to, iš kur atsirado šios prisirijimo ir nusigėrimo įstaigos. Sąlyginai pagal kilmę jas galima suskirstyti į smukles ir aludes.
Pagrindinė masė - smuklės, t.y. plataus profilio pakelės užeigos. Iš pradžių tai buvo nakvynės namai, kuriuose keliauninkai galėjo atsipūsti ir galbūt nusipirkti maisto produktų. Palengva smuklių savininkai suprato, kad jiems verta maitinti savo svečius: juk žymiai geriau, jei viešintysis paliks pinigus čia, o ne kažkur kitur ar apskritai pasigamins viską pats. Didžiųjų miestų smuklės laikui bėgant tapo vien viešojo maitinimo įstaigomis: pirkliai linkę gyventi vienoj krūvoj ir renkasi seniai pamėgtas vietas, be to aplink pilna dirbančiųjų, kuriems gan dažnai neužtenka laiko nuvykti namo ir pasigaminti maisto. Va taip klasikinė itališka tratorija, iš pradžių buvusi nakvynės namais, virto „liaudiška" valgykla.
Kitaip atsirado aludės. Kaimuose alų virė visi: vieni gerą, kiti prastesnį. Ir niekas negailėjo kaimynui kaušo alaus tiesiog „už gražias akis". Tačiau kaimuose, kuriuose vykdavo mugės, ar esančiuose šalia judrių kelių, žmonės greitai sumetė, kad už alų irgi galima imti pinigus. Kaip jau minėta, skirtingi kiemai virė skirtingos kokybės gėrimą, ir kai kurių aludarių produktas buvo ypač vertinamas. „Žinai, kūmai, jei kada lankysies Ylakių turguj, būtinai užsuk pas našlę Mortą: nors iš snukio ji ir žiežula tikrų tikriausia, bet verda tiesiog puikų alų." Gerų aludarių pelnas iš alaus pardavimo greit pradėjo viršyti įplaukas iš žemės ūkio ir, kadangi rymoti ties katilu vis dėlto lengviau, nei arti ir pjauti, jie atsisakydavo ūkininkavimo ir tapdavo pilnaverčių aludžių savininkais. Na o prie alaus reikia užkandos, ir kuo daugiau. Žinoma, kai kurios tokios karčemos turėjo ir po porą kambarių svečiams pernakvoti, tačiau, skirtingai nei klasikinių traktierių atveju, viešbučių verslas iš pradžių jiems buvo tik antraeilis reikalas.
Pagal panašią schemą atsirado ir pietietiškos vyninės, skirtumas tik tas, kad vynuogininkystė - tai stambių ūkių užsiėmimas. Todėl dauguma vyniniu atsirado iš degustacijos patalpų, kuriose šeimininkas su potencialiais klientais ragaudavo vyną.
Žinoma, galima paminėti ir egzotiką - paviljonus, kuriuose būdavo gėrimasi saulėlydžiu bei kitomis rafinuotųjų rytų grožybėmis, kur svečiams greit pradėjo siūlyti arbatą ir lengvus, bet sočius užkandžius.
Arba nutikimas, užfiksuotas realioje Siamo istorijoje: valdovas, galutinai užknistas nesiliaujančių sostinės gaisrų, kylančių dėl netvarkingų krosnių, uždraudė gaminti maistą namų sąlygomis ir įsakė maitintis specialiai įsteigtose ir kontroliuojamose vietose - fast-food restoranų protėviuose.
Bet grįžkime prie vaidmenų žaidimų. Taigi, įeiname į karčemą. Pirmiausia, ką mes matome - tai už tvarką ir apsaugą atsakingas vyrukas (kitaip sakant, „vyšybala"), būtina kiekvienos save gerbiančios smuklės interjero dalis. Girtos muštynės, žinoma, linksmas dalykas (suprantama, nugalėtojams), bet įstaigos savininkams jos visiškai neapsimoka. Pirma, tie, kas mušasi, nevalgo, taigi neneša pelno. Antra, muštynių metu niokojamas inventorius, ir toli gražu nėra akivaizdu, kad pavyks išsireikalauti kompensaciją jam atnaujinti.
Trečia, muštynės atbaido potencialius klientus. Taigi, beprasidedančios muštynės greičiausiai baigsis vėzdo smūgiu per pakaušį ir baudos konfiskavimu iš bejausmio kūno kišenių. Galbūt nuolatiniai klientai gali tikėtis kažkokių išimčių, tačiau neverta užmiršti, kad nuolatinis klientas, nuolat nešantis nuostolius, dažniausiai pasidaro nebepageidaujamas.
Žinoma, atidžiai stebimi visi padauginę klientai, galintys tapti minėtųjų nuostolių kaltininkais. Visų, savaime suprantama, nesuganysi, todėl šeimininkai griebdavosi įvairių gudrybių. Pavyzdžiui, kaip jūs manote, kodėl tradicinė baro taburetė tokia aukšta ir siaura? O pabandykite, „padarę" tris litrus alaus, nusėdėti ant tokios taburetės. Nukrito - vadinasi, gatavas.
Taigi, užeiname į karčemą ir žiūrime. Kuo giliau į mišką, tuo riebesni partizanai, o kuo nuošalesnė ir mažiau kultūringa vietovė, tuo paprastesnė aplinka. Provincijoje patalpa bus juodai prirūkusi, kadangi apšildoma ji salės viduryje esančio ugniakuro; čia pat kepama ir mėsa. Statinės su gėrimais bus išstatytos palei kurią nors sieną, o lankytojai greičiausiai sėdės ant suolų ir valgys iš medinių dubenų arba nuo rupios duonos papločių.
Arčiau civilizacijos ugniakuras virsta židiniu, o statinės slepiamos nuo lankytojų akių; pastarieji jau sėdi ant individualių kėdžių ir valgo iš keraminių indų, turtingesnieji - iš alavinių. Atsiranda baras, už kurio kai kuriose įstaigose galima pamatyti krosnį, kurioje kepama tai, ko neiškepsi židinyje. O smarkiai civilizuotose vietose visas maisto ruošimo procesas, kuris, būkim atviri, ne visada labai žadina apetitą būsimiems valgytojams, perkeliamas išvis į kitą, lankytojams nematomą vietą.
Štai mes sėdame ant suolo/taburetės/kėdės, prie mūsų prieina padavėja(s) ir... kas pasakė „paduoda meniu"??! Valgiaraščiai atsirado restoranuose viso labo užpraeitame amžiuje, kai atsirado galimybė pakankamai ilgai saugoti produktus ir gaminti pusfabrikačius. O šiaip, jei tik jūsų pasaulyje nėra paprastų ar stebuklingų šaldytuvų, pasirinkimas susiaurėja, dažniausiai, iki dviejų variantų: užsisakyti „dienos patiekalą" arba, sumokėjus daugiau, ilgai ir nuobodžiai laukti, kol jums paruoš kažką kita. O ko jus tikėjotės? Kada nors skaičiavote, kiek laiko trunka iš žalio mėsos šmoto (o mūsų atveju - iš kieme linksmai lakstančio gyvulėlio) paruošti kepsnį? Va va...
Kas dėl „dienos patiekalo", tai čia viskas sąlyginai paprasta: rytą virėjai ruošia didelį kiekį maisto - dažniausiai, kokio nors srėbalo ir, priklausomai nuo sezono, kažką iš žuvies arba mėsos. Kai paruoštasis maistas ima baiginėtis, gamina naują partiją. Iš šio proceso kyla du niuansai: maisto kokybė priklauso nuo laiko, kuris prabėgo nuo jo paruošimo (šviežias, žinoma, geresnis, nei tas, kuris dievai žino kiek laiko kankinosi ant lėtos ugnies) ir nuo sezono. Paprasčiausias pavyzdys: šiaurinėse šalyse pavasariop jus vargu rasite ką nors mėsiško, o jei ir rasite, tai mėsa bus kieta ir gyslota: visus mėsai augintus gyvulius paskerdė dar rudenį, o likę gyvuliai jau seniai beveik negauna pašaro ir gerokai sulyso. Situaciją kažkiek palengvina prieskoniai, kurių vienintelė paskirtis iš pradžių buvo užgožti, hm, nelabai šviežios mėsos kvapą.
Taigi meniu jūs negausite ir, jei jums gaila pinigų, tiesiog paklauskite aptarnaujančio personalo, kokių šiuo metu yra patiekalų ir kokio jie šviežumo. Kiek progresyvesnėse smuklėse jus sužinosite tai (ir dar kainas) iš lentos, kabančios prie įėjimo.
Traukiam toliau. Gėrimai. Pirma, jie priklauso nuo vietovės ir klimato. Alus, jei jo yra, bus iš pagrindinės arba antrinės javų kultūros: miežių arba kviečių, jei esate vidutinėse platumose (nors galima ir tokia egzotika kaip žirnių ar grikių alus), jei nusidanginote kur piečiau - iš ryžių, kukurūzų ar sorų. Visada galėsite rasti gėrimų, gautų rauginant ar net pervarant vietinius krakmolo ar cukraus turinčius augalus: vaisinių vynų bei trauktinių, midaus, produktų, gautų pervarant vynuogių sultis (grapos, zevanijos), vyną (konjako), grūdus (degtinės, viskio), šakniavaisius (bulvinio šnapso). Vynas - tik vietinis, kadangi tai - greit gendantis produktas. Kaip manote, iš kur atsirado konjakas? Baltas prancūziškas vynas, įvežamas į Olandiją jūra, dažnai gesdavo, ir kažkas sugalvojo ji pervaryti, o jau vietoje gautą „sutirštintą vyną" - skiesti.
Konjako brandinimą statinėse, ko gero, irgi išrado netyčia - ilgai negalėjo parduoti užsigulėjusių prekių. Todėl, tarp kitko, man labai dideli įtarimą kelia faktas, kad Beregoste geriamas vyną iš Pietų.
Panagrinėkime įstaigos savininko asmenybę. Koks vaizdas iškyla mūsų vaizduotėje, išgirdus žodį „smuklininkas"? Storas, gurkšnojantis vyną vyrukas, plepantis apie ši bei tą su lankytojais.
Pirma, apie gurkšnojimą. Net nuosaikiai gurkšnodamas, smuklininkas per mėnesi išgertų bent statinę alaus (maždaug 40 litrų). Tai jau nemažas smūgis biudžetui, todėl girtuokliaujančio smuklininko įvaizdį galime traktuoti arba kaip mitą, arba kaip bankrutuojančios įstaigos savininką. Kita vertus, galima į scenarijų įtraukti išgerianti smuklininką, kurį visi stengiasi įkalbėti atsisakyti žalingo įpročio. Pavyzdžiui, Rusijos valstybinių valstiečių gyvenvietėse karčema priklausydavo bendruomenei, kuri ją išlaikydavo ir gaudavo iš jos pelną. Tai štai, smuklininką ten išrinkdavo konkurso būdu, ir vieni iš pagrindiniu reikalavimu būdavo blaivus gyvenimo būdas; be to jis negalėjo turėti didelio ūkio, kuris atitrauktų nuo darbo karčemoje.
Antra, dėl storumo. Jei smuklė neturtinga ir negali sau leisti keleto padavėjų, tai nesąmonė, kad smuklininkas bus nutukęs. Maža to, kad pats darbas labai nervingas, kiaurą dieną reikia vaikščioti, tampyti ir padavinėti sunkius padėklus su bokalais, o tai, akivaizdu, ne tik padeda atsikratyti antsvorio, bet ir gerokai išlavina muskulatūrą. Taip kad vidutinis smuklininkas bus bent jau tvirto kūno sudėjimo.
Trečia, smuklininkas - tai ne vežikas, o pasitikintis savimi rimtos firmos savininkas. Žinoma, jis gali pakentėti, kol girtas klientas raudos ant jo peties, bet kalbėsis jis tik su draugais ir nuolatiniais klientais, nebent nieko daugiau nėra ir nuobodu.
Smuklininkė moteris taip pat nėra jokia retenybė. Jau nekalbant apie šeimyninį verslą, neretai taip susiklosto, kad moteriškė turi pinigų, o daryti šiaip tai nieko ypatingo nemoka. Dauguma pinigus tuoj pat iššvaistytų, bet pasitaiko ir tokių, kurios investuoja turimas lėšas į pelningą verslą, pavyzdžiui - į viešojo maitinimo įstaigą.
Taigi, atmetus šeimos verslo variantą, smuklininkė greičiausiai bus pasiturinti našlė arba „išėjusi pensijon" kokios nors nevisai legalios profesijos atstovė: pasenusi prostitutė arba vagilė, kuriai nepavyko sutaupyti daugiau pinigų (ko gero, ne kaip tesisekė).
Štai taip ir gavosi - pradėjom nuo smuklės ir baigėm moterimis - tradicinė seka. Pasakojimą baigiu, ir linkiu meistrams prisiminti, kad, kaip beatrodytų viešojo maitinimo įstaiga, tai pirmiausia yra pelno siekianti įmonė, ir dirba joje gyvi žmonės.
