Leidimai ginklams

Autorius Ralf Kruytzer
http://www.roleplayingtips.com/articles/Retsinis@planet.nl
Iš anglų kalbos vertė: Laiswas
Šaltinis: http://www.roleplayingtips.com/

Šiame straipsnyje aptariami klausimai, kodėl fantasy pasaulyje turėtų būti leidimai ginklams. Kodėl ginklams nešioti taikomi apribojimai? Iš kur meistras ištraukė šitą nesąmonę (kaip gali galvoti kai kurie žaidėjai)? Šiame straipsnyje bandoma padėti Žaidimo meistrui įtikinti žaidėjus šių taisyklių pagrįstumu pasaulyje, knibždėte knibždančiame orkais, gnoliais, gargoilėmis, drakonais ir pan. Ką daryti, kai herojai nepaklūsta sistemai? Jei įkišite juos į kalėjimą vien už tai, kad jie neturi reikiamo popierėlio, tai kai kurie gali tiesiog keliauti iš miesto į miestą, kol ras tokią vietą, kur tokių idiotiškų taisyklių nėra. Tikėkimės, kad šiame straipsnyje rasite pakankamai priežasčių ir istorinės informacijos, kuri įtikins jūsų žaidėjus, kad kvailoji „leidimų taisyklė" ne tokia jau kvaila.

Prieš pradėdamas noriu paaiškinti kelis sutrumpinimus ir terminus, naudojamus šiame straipsnyje:

  • IVP - istorinis viduramžių pasaulis.
  • FVP - fantasy viduramžių pasaulis.
  • Herojus - žaidėjo vaidinamas personažas.
  • Veikėjas - meistro valdomas personažas.
  • ŽM - žaidimo meistras.

2002 m. liepą ėmiau susirašinėti su daktaru Erin D. Smale. Pirmoji mūsų laiškų tema buvo viduramžių ir fantasy pasaulių palyginimas. Mes abu prisiekę D&D žaidėjai. Šio straipsnio tikslas - ne nurodyti, kaip ir ką daryti, o tiesiog papasakoti, kaip galima elgtis. Kiekvienas meistras gali šiuo straipsniu naudotis kaip tinkamas.

Kiekvienas tikriausiai sutiks, kad tiek IVP, tiek FVP gyventojus galima suskirstyti į keturias grupes:

  • Tuos, kurie dirba.
  • Tuos, kurie kaunasi.
  • Tuos, kurie valdo.
  • Tuos, kurie meldžiasi.

Dirbantieji gali būti bendrai suskirstyti į tris pogrupius:

  • Žemdirbiai (kitaip sakant valstiečiai arba baudžiauninkai).
  • Amatininkai.
  • Laisvieji žmonės (piliečiai) ir smulkieji žemvaldžiai.

Dirbantieji IVP yra pririšti prie savo gyvenamosios vietos. Taip yra dėl feodalinės viduramžių santvarkos. Viena iš feodalinės sistemos savybių yra ta, kad žemės nuosavybės atsisakoma mainais į valdovo teikiamą apsaugą. Todėl dauguma žemdirbių (tiek valstiečių, tiek baudžiauninkų) buvo susaistytas su feodalo žeme. Amatininkai paprastai pririšti prie šalies arba (labiausiai tikėtina) miesto. Vaidmenų žaidimuose dirbančiųjų grupės atstovai paprastai būna anonimiški meistro valdomi veikėjai. Tie, kurie kaunasi, IVP paprastai būna pavaldūs arba įsipareigoję valdovui (pvz., feodalui). Tai - sargybiniai ir kareiviai, iš esmės nekeliantys valdovui jokios grėsmės. Nemalonumai valstiečiams ar miestiečiams (kurių dauguma priklauso dirbančiųjų kategorijai) ir gyvenvietės valdovui prasideda, kai prie vartų prisiartina ginkluotų asmenų grupė. Nepaisant to, ar jie yra samdiniai, nuotykių ieškotojai, pabaisos, užpuolikai ar kt., iš gyvenvietės perspektyvos juos galima įvardyti potencialiais priešais.

Mano ką tik aprašyta grupė pasižymi dviem labai svarbiomis savybėmis:
1. Jie stovi priešais jūsų gyvenvietės vartus.
2. Jie ginkluoti.

Pažvelkime iš arčiau į antrąją savybę- jie ginkluoti. Daugelyje IVP vietovių dauguma žmonių nebuvo ginkluoti. Taip buvo dėl kelių priežasčių:

  • Visų pirma ginklai buvo brangūs, ir dauguma paprastų žmonių negalėjo sau leisti jų įsigyti.
  • Antra, norint gerai valdyti ginklą, reikia treniruotis, o tam lieka labai mažai laiko, kai reikia prižiūrėti žemės sklypą, ganyti gyvulių bandą, kirpti avis, ką nors meistrauti ar užsiimti kitokia veikla pragyvenimui.
  • Trečia, vietiniams valdovams (ir jų pačių siuzerenams iki pat karaliaus) visiškai nepatiko mintis apie ginkluotus valstiečius, galinčius bet kada sukilti.

Todėl teisė nešioti ginklą buvo suteikiama tik tiems, kurių lojalumas buvo reliatyviai neabejotinas. Tokiu būdu kovojimas buvo išskirtinė kareivių, kuriuos galima priversti, įtikinti, papirkti ar įkvėpti, privilegija. Šį lojalumą galima buvo sustiprinti, pavyzdžiui, suteikiant riteriui žemės. Samdiniai buvo lojalūs tiek, kiek jiems buvo mokama. Reguliarioji kariuomenė buvo maitinama, rengiama, aprūpinama ginklais, jiems buvo mokamas atlyginimas.

Ketvirta, teisė nešioti ginklą buvo suteikiama kaip priemonė feodalo valdžiai įtvirtinti. Valstiečiai, kuriems šie įstatymai buvo taikomi, šiuo klausimu neturėjo žodžio teisės, todėl apie ginklus čia negali būti nė kalbos.

Bendrai paėmus, FVP dauguma personažų yra bent kažkiek ginkluoti, turi kovos įgūdžių ir vardan saugumo keliauja grupėmis. Kelionė iš taško A į tašką B fantasy pasaulyje - tai ne šiaip sau kelionė, o pavojinga ekspedicija. IVP pakeliui galima sutikti plėšikų, o FVP pakelės vietomis knibždėte knibžda goblinais, orkais, gnoliais ir koboldais. Šių padarų nesinorėtų sutikti nei dieną, nei naktį, jei nemoki kautis bent jau kokiu nors paprastu ginklu (pvz., lazda ar kuoka) arba jei šalia nėra įgudusių kovotojų. Neginkluoti gyventojai (įskaitant žemdirbius) tiek IVP, tiek FVP apsaugos nuo pavojų daugiausiai tikisi iš valdžios įgaliotų sargybinių ir kareivių.

Grįžkime prie pradinės situacijos: grupė ginkluotų asmenų tuoj ims belstis į jūsų gyvenvietės vartus. Kas jie? Ko jiems reikia? Jie ginkluoti, tačiau tai ne sargybiniai ir ne valdovo žmonės. Ar jie neketina čia privirti košės? Gal kas nors bus sužeistas? Ko imsis vietinė valdžia saugumui užtikrinti? Šios mintys neabejotinai suksis neginkluotų gyventojų galvose. Ginkluotiems individams patekus į gyvenvietę, jie sutiks trijų tipų žmonių:

  • (Neginkluotus) gyventojus.
  • Feodalui pavaldžius (ginkluotus) sargybinius ir kareivius.
  • Niekam nepavaldžius (ginkluotus) samdinius ir nuotykių ieškotojus.

Pirmosios ir antrosios grupės atstovai tvarkingai ir teisinei bendruomenei nekelia jokios grėsmės. Tuo tarpu trečioji grupė yra potenciali grėsmė pirmajai ir antrajai kategorijai. Kitaip sakant, pirmosios grupės atstovai tikisi, kad antrosios grupės atstovai apsaugos juos nuo trečiosios grupės. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios grupės atstovai sudaro beveik kiekvienos gyvenvietės daugumą, galima daryti išvadą, kad trečiosios grupės atstovų egzistavimas įteisina antrosios grupės buvimą gyvenvietėje. Ta pačia priežastimi paaiškinamas ir mokesčių reiškinys: gyventojai moka vietinei valdžiai už apsaugą.

Kai gyvenvietei gresia išorinis pavojus (pvz., orkai, gnoliai, gargoilės ar koboldai), jį reikia pašalinti. Kas tuo užsiima? Ginkluoti žmonės: miesto sargyba, nereguliari vietinė kariuomenė, nuotykių ieškotojai.

Ironiškai, nuotykių ieškotojai, kurie tikriausiai yra stipresni nei vietinė valdžia, yra vienintelė iš aukščiau minėtų keturių grupių, kurių ketinimai ir lojalumas yra abejotini. Pridėkime dar tai, kad nuotykių ieškotojams nemokama surinktų mokesčių dalis, kurią gauna sargybiniai ir kariuomenė. Vienintelė nauda, kurią jie gauna, gali būti užmokestis už paslaugas.

Dėl to imamasi prevencinių veiksmų. Pirmiausia, atvykėliai sulaikomi prie vartų ir iškvočiamas jų atvykimo tikslas. Jei sargybą atsakymas tenkina, svečiams išduodami leidimai, nurodantys, kad į miestą jie atvyko teisėtai (t.y., vietinė valdžia suteikė svečiams leidimą būti miesto ribose). Jei atvykėliai ginkluoti, pareikalaujama ginklus užregistruoti.

Turėkite omenyje, kad šie veiksmai neužkerta kelio ginklų panaudojimui. Tačiau tai gali suveikti kaip atgrasomoji priemonė. Ši idėja šiek tiek panaši į JAV galiojančius ginklų įstatymus. Norint nešiotis ginklą, reikia gauti leidimą. Kas jums iš to? Gaunate teisę legaliai nešioti ginklą. Tik tiek. Kam to reikia? Jei jus sulaikys su ginklu ir neturėsite leidimo, valdžia darys prielaidą, kad jūsų kėslai pikti ir apkaltins jus nusikalstama veikla. Turėsite nemalonumų.

Tas pats taikoma ir FVP: leidimas ginklui - tai legali licencija vaikščioti ginkluotam mieste. Tačiau licencija tiek ir teleidžia. T.y., herojai gali nešiotis ginklus mieste, tačiau jiems jokiu būdu nesuteikiama teisė tuos ginklus mieste naudoti. Leidimas visų pirma yra asmens geros valios ženklas miesto ribose. Gaudamas leidimą herojus mažų mažiausiai pademonstruoja, kad jis nieko neslepia, ir kitiems miestiečiams parodo, kad ketina laikytis vietinių taisyklių.

Žinoma, kai kurie žaidėjai gali imti skųstis dėl tokių apribojimų, bet jūs, žaidimo meistras, turite atsiminti, kad kiekviena moneta turi dvi puses. Šiuo atveju tai - herojai ir miestas. Ginklų leidimų principas buvo pritaikytas net laukiniuose vakaruose. Jei teko matyti filmą „Vajetas Erpas" (Wyatt Earp, 1994 m., kuriame vaidina Kevin‘as Costner‘is), prisiminkite, kad Erpas, valdžios pareigūnas, siekė apsaugoti gyvenvietes įvesdamas draudimą mieste nešioti ginklus. Atvykus į miestelį, pistoletai ir šautuvai buvo atiduodami valdžios atstovams ir atsiimami išvykstant.

Herojus gali užregistruoti kalaviją, bet bate paslėpti durklą. Taip būna ir tai visai logiška. Jei herojus taip pasielgia, jis paprasčiausiai turi žinoti, kad pažeidė įstatymą, ir kad jei jis bus sučiuptas, turės priimti atitinkamas pasekmes. Tas pats galioja ir visai grupei: jei jie apskritai nenori registruoti ginklų, sargyba greičiausiai neįleis jų į miestą, o jiems patekus ten nelegaliai, areštuos. Jei herojams atrodo, kad neturėti kažkokio popierėlio - menkas nusikaltimas, tai vietinė valdžia mano visai kitaip: pareigūnai yra įsipareigoję palaikyti taiką ir saugoti miestiečius, jie turi teisę gaudyti ir bausti nusikaltėlius, bet jie visiškai nepažįsta atvykėlių ir nežino jų ketinimų.

Kitas šios situacijos aspektas - feodalo ir nuotykių ieškotojų santykis. IVP nusikaltėlio kovos įgūdžiai retai kada būdavo geresni nei sargybinio. Tuo tarpu FVP kautynėse herojai pasiekia tokį meistriškumą, apie kokį nereguliarioji kariuomenė gali tik pasvajoti. Herojai turi daugiau gajumo, tiksliau smogia ir t.t. Tokioje situacijoje feodalas gali įvesti ginklo leidimo įstatymą vien norėdamas suteikti privalumų savo vyrams prieš labiau įgudusius nuotykių ieškotojus. Neginkluotas (ir galbūt nešarvuotas) 5-to lygio kovotojas gali turėti didelių nemalonumų priešindamasis tuzinui ar net pusei tuzino miesto sargybinių, ginkluotų kalavijais ir alebardomis. Feodalo akimis, tvarką galima palaikyti atimant iš herojų ginklus ar apribojant jų naudojimą miesto ribose. Jei atvykėlių ketinimai geri, tai jiems tokie įstatymai apskritai neturėtų trukdyti, o jei jie ketina kelti mieste netvarką, tai neturint ginklų ir šarvų tai padaryti bus kur kas sunkiau. Veikėjai, besipriešinantys tokiai tvarkai, mažų mažiausiai pritrauks dėmesio ir sukels vietinės valdžios įtarumą („Jei atvykėliai neturi piktų kėslų, kaip jie man sakė, tai kodėl jie vis dar vaikšto apsišarvavę ir kodėl taip nenori skirtis su savo ginklais?").

Jau rašiau, kad sargyba išduoda leidimus, liudijančius, kad svečiai teisėtai pateko į miestą ir jų ginklai registruoti. Žinoma, gudragalviai herojai gali mieste nuolat kartoti sargybiniams, kad jie kaip tik ėjo registruoti ginklų. Norint šito išvengti, vartų sargyba gali prie įėjimo į miestą užrišti ginklus taikos virvele ir užantspauduoti mazgą vašku (taip daroma Kormyro karalystėje Forgotten Realms pasaulyje). Taikos mazgas - tai virvelė, apvyniojama apie kalavijo rankeną ir makštį, užantspauduojant mazgą vašku. Vienu ar dviem trūktelėjimais kalaviją galima ištraukti iš makšties, tačiau tokiu atveju taikos virvelė nutrūksta ir antspaudas sulaužomas. Herojai, sulaikyti mieste be taikos mazgo ar sulaužytu vaško antspaudu, turės pasiaiškinti valdžios atstovams, kodėl taip nutiko. (Kormyro karalystėje galioja taisyklė, kad herojų pasakojimą turi patvirtinti bent vienas Kormyro gyventojas, taigi herojams, sulaužiusiems taikos mazgo antspaudą, bus sunku išsisukti melu).

Nors taikos mazgas ir apriboja herojų laisves, tai daroma vardan gyvenvietės saugumo. Tai būdas kontroliuoti ginkluotus asmenis. Šios taisyklės dėka miestiečiai gali jaustis saugesni. Tiek Erin‘as, tiek aš manome, kad ir IVP, ir FVP į nuotykių ieškotojus dažnai žiūrima nepatikliai, kaip į potencialų pavojų valdžiai ir gyventojams. Priežastis ta pati - jie ginkluoti ir jų lojalumas abejotinas.

Apskritai, mąstant apie tą keistą nišą, kurią užima nuotykių ieškotojai, kyla klausimas, kaip jie „įsipaišo" į visą sistemą? Trumpai sakant, jie „neįsipaišo". Tik jau ne istorine prasme. Dauguma laisvųjų piliečių IVP buvo amatininkai, pirkliai ir t.t., kuriems ginkluotis nereikėjo. Priežastys: jie gamino daiktus arba pardavinėjo prekes sėsliose vietovėse, kur jų saugumą užtikrindavo reguliari miesto sargyba. Blogiausiu atveju jie galėdavo pasikliauti gildijos teikiama apsauga. Antra, amatininkui reikia mokytis amato, o mosavimas kalaviju kieme atitraukia nuo kasdieninio darbo ir dėl to atima laiko, pinigų bei jėgų.

Dauguma žaidimo pasaulio herojų laikomi laisvaisiais piliečiais. Tačiau jie laisvi tik savo klasėje. Nuotykių ieškotojų, skirtingai nei bet kurios gyvenvietės amatininkų, pirklių ar prasčiokų, niekas nesaugo. Jie ne amatininkai, todėl neturi gildijos apsaugos. Jie neįsipareigoję jokiam feodalui, todėl valdovas taip pat jų nesaugo. Dauguma nuotykių ieškotojų netgi nekilmingi, todėl aukštuomenės apsaugos privilegijos jiems taip pat nepriklauso. Be to, nuotykių ieškotojai paprastai būna keliauninkai, todėl apie gyvenvietės teikiamą saugumą ir patogumus taip pat tegali pasvajoti. Ir apskirtai dauguma FVP gyventojų į nuotykių ieškotojus turėtų žvelgti kaip į nusikaltėlius, kurie nebūtinai yra prasižengę... kol kas.

Galbūt šalyje/karalystėje yra tokių vietų, kur leidimų ginklui nešioti ar taikos mazgų nereikia. Tokios vietovės turėtų garsėti kaip pavojingos ir įstatymų nežabotos. Taip galėtų būti kokioje vienoje regiono gyvenvietėje su laisvais įstatymais. Pavyzdžiui, prisiminkite šiauriečių gyvenvietę iš filmo „Tryliktas karys" (The Thirteenth Warrior, 1999 m., vaidina Antonio Banderas). Tai žemdirbių gyvenvietė, tačiau visi jos gyventojai prireikus galėjo imtis ginklo ir ginti kaimą nuo gana reguliarių barbarų antpuolių. Čia nėra jokių taikos mazgų ar ginklų leidimų, tačiau ar herojai norėtų gyventi tokioje vietoje, kur kas naktį rizikuojama nebeišvysti dienos šviesos?

Mūsų nuomone, ginklų leidimai neturėtų būti naudojami herojų pinigams išvilioti, apkrauti juos bereikalingomis ir erzinančiomis detalėmis ar padaryti itin pažeidžiamus. Ši taisyklė turėtų būti tiesiog eiliniu žaidimo pasaulio įstatymu, kurio herojai gali laikytis arba laužyti. Jei toks įstatymas atrodo pagrįstas pabaisų, iliuzijų ir blogio pilname pasaulyje, tai kaip ŽM galite daryti prielaidą, kad civilizuotos gyvenvietės ir jų valdžia tokius apribojimus būtinai įves, kad gyvenimas taptų bent kiek saugesnis.

Paskutinis patarimas: įveskite šią taisyklę savo žaidime kaip galima anksčiau. Jei jau kurį laiką žaidžiate su tais pačiais žaidėjais, bet niekada anksčiau tokių taisyklių netaikėte, BŪKITE ATSARGŪS! Labai gali būti, kad žaidėjai kurį laiką inkš ir skųsis, kad apribojote jų laisves. Tokiu atveju paklauskite savęs, ar jie abejoja jūsų sprendimu dėl jo poveikio žaidimo pasauliui, ar dėl to, kad mano, jog elgiatės su jais nesąžiningai. Pastaruoju atveju pagalvokite - gal naujoji taisyklė nedera su jų žaidimo stiliumi. O jei žaidėjai skundžiasi dėl pirmosios priežasties, tai turėtumėte visi kartu pasitarti, kokiame žaidimo pasaulyje norite žaisti. Bet kokiu atveju, tiek ŽM, tiek žaidėjai turi sutarti dėl žaidimo krypties, ir jei po šito kažkas vis tiek spyriojasi, vadinasi jis nesupranta žaidimo esmės.